Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 
 

 
 

 
 
 

Tik Tėčiams (I dalis)

Dalintis

Tik tėčiams (I dalis)

Ką patiria vyras, sužinojęs, kad mylima moteris laukiasi. Tėvystė, regis, visada užklumpa ,,ne laiku“, tačiau vis vien tai glosto širdį ir vyriškąjį ego. Tėvo vaidmuo neginčijamai reikšmingas. Nors nėra lengva tinkamas lentynėles rasti savo mintims ir jausenoms. Nuo šiol viskas bus kitaip. Mintyse suksis klausimai, kaip būti pačiu geriausiu tėvu, kaip tapti autoritetu, ar pajėgsiu atvilkti mamutą, ir ne vieną, kad moteriai bei mažyliui nieko netrūktų? Apskritai, ką reiškia būti šeimos galva. Nauji jausmai ir naujos pareigos, apie kurias nuo pirmos nėštumo savaitės nuolat primins žmonos nuotaikos bei emocijos... Bus visko. Kaip šį laiką išgyventi, sustiprėti, nepalūžti? Apie tai kalbamės su šeimos konsultantu Vaidu Arvasevičiumi.

Kam reikalingas vaikas?

Pirmiausia siūloma kiekvienam iš tėvų, tiek mamai, tiek tėčiui, pamąstyti, ką jam reiškia naujos gyvybės laukimas. Koks jų gyvenimo filosofinis pagrindas. Pabandyti atsakyti į klausimus: kam jiems reikalingi vaikai? Ką jie gali mažyliui duoti? Tai patys saugiausi klausimai vaikui. Jei tėvai apie tai pradeda mąstyti, jie prisiima ir didesnę atsakomybę. Vaikui tėvai turi paruošti lopšį ir dirvą gyvenimui. Pavyzdžiui, japonai, prieš planuodami kūdikį, dvejus metus valosi organizmus, keičia mitybą, peržiūri visą savo patirtį, analizuoja savo gyvenimo filosofiją. Reikia suvokti, kad palikuonis nebus mamos, tėčio ar senelio kopija. Jis atsineš savo genofondą, kuris bus kažkuo panašus į giminės, nuspėjamas, savas. Tačiau tas žmogutis bus vis vien visiškai kitoks ir svarbiausia, – jis ne tik stebins ir džiugins, bus akimirkų, kai labai nuvils. Ir dar. Jis nesilaikys tėvų iki jam gimstant sugalvoto plano. Tad prie daug ko teks prisiderinti patiems tėvams.

Kiekvienas suaugęs žmogus turi tam tikrus stereotipus, kuriuos spontaniškai gali perduoti vaikui. Ir kuo pačių vaikystės nepritekliai buvo didesni, tuo daugiau turima pretenzijų ateinančiam mažiukui. Dažnai jis turi kompensuoti tėvų neišsipildžiusius poreikius. Tai nepriimtina, gimdytojai patys nėra išsivadavę nuo nevisavertiškumo kompleksų, kurie suformuoti jų vaikystėje: ,,Anksčiau mane supo visagaliai tėvai, mokytojai ir aš niekaip negalėjau jiems įtikti, juos paveikti. Norėjau pasiteisinti, jie sakė: ,,Tylėk“, norėjau išsakyti savo nuomonę, – neklausė, norėjau šautuvėlio, sakė – ne, negalima. O dabar ateina žmogus, kuriam galiu parodyti savo jėgą ir stiprybę. Gimsta mano vaikas. Vadinasi, esu tas, nuo kurio priklauso ši maža būtybė.“ Ir tame nėra jokios išankstinės blogos valios, tiesiog toks, kaip atsakingo tėvo vaidmens, įskiepytas supratimas.

Ne paslaptis, kad didžioji dalis fiziškai baustų vaikų užaugę patys pateisina tokį auklėjimo būdą. Tai jie sieja su teisingumu, tvirtos valios ugdymu: ,,Aš tau parodysiu, koks gyvenimas nelengvas.“ Tai nesąmoningas priešiškumas. Ir kai kurie žmonės nenori keistis, jie savo tėvų auklėjimo pavyzdį (nors ir nevykusį) priima, kaip vienintelį, kurį perprato, išmoko ir dėl to nemąstydami atkartoja. Jie nenori gaišti laiko ir jėgų gilintis, ieškoti: ,,Taip buvo man, bus ir mano vaikams. Man ne uogiene kelias teptas, tai ir jam toks pats. Juk aš štai koks išaugau!“ O kaip vaikui? Jis ateis į aplinką, kur tėvai ruošiasi parodyti visą pasaulio netobulumą, šiurkštumą, stengsis jį grūdinti ir ruošti nelengvam išgyvenimui. Tai pakvimpa vaiko gniuždymu, programuojamu nesaugumo jausmu. Toliau einama, kad nuo pat gimimo jam bus leidžiama verkti, kol išseks ir pats nurims, maitinamas bus tik atitinkamomis valandomis, migdomas atskirai, dar geriau atskirame kambaryje, tarytum jis nuo pirmų gyvenimo dienų būtų aikštingas, atsiskirti trokštantis paauglys.

Skauduliai

Svarbiausia užduotis tėvams: savianalizė ir išsivalymas nuo visų vaikystėje patirtų nuoskaudų. Pasirodo, daugelis žmonių jas nešiojasi savyje, ir, kaip nekeista, kai patys ima lauktis vaiko, šios pradeda kilti į paviršių. Kaip tik tada, kai reikia stiprybės ir švarių minčių pasitinkant naują šeimos narį. Todėl savianalizė gali padėti apsaugoti vaikus nuo savo skaudžios patirties. Vienas iš pirmųjų klausimų, į kurį turėtų rasti atsakymą kiekviena mama ir tėtis, – ar aš neturiu kokių nors skaudulių, kuriuos nesąmoningai bandysiu perduoti savo vaikui? Ar nesinešu nuoskaudų iš vaikystės. Pavyzdžiui, nepriekaištingus tėvus turintis Arnas negali atleisti, kad mama, pagal tuometinius nuostatus, jį maitino dirbtinu maistu ir pagal griežtą grafiką, o nuo pusės metų dresiravo sėdėti ant puoduko... Arba trisdešimtmetis Tomas vis prisimena auklėjimo diržą, kabojusį virš jo lovos... Tai kelia dviprasmiškus jausmus ir neatsispiriama norui pateisinti šiandienines nesėkmes. Juk esame suaugę ir, jei mes dar pykstame ant mamos, tiksliau pasakius, ieškome dėl ko supykti ant tėvų, tai greičiausiai dėl to, kad jaučiamės silpni. Tiesiog ne viskas mums lengvai sekasi, ne viskas išeina iš pirmo karto, todėl bandome surasti priežastį. Ir tai padaryti nėra sunku. Štai kas kaltas 

– mama per anksti sodino ant puoduko! Neieškome priežasčių savyje ir nebandome suprasti, kad neretai mūsų gyvenimo būdas mums nesuteikia daugiau jėgų. Lengviau rasti priešus ir galvoti – tėvai kalti. Jie 

mums kažko nedavė. Mama manęs nemaitino krūtimi, todėl nepatiriu saugumo ir ramybės būsenos. Tačiau sugrąžinti laiko negalima. O tai panašiau į pasiteisinimą ir neveiklumą. Tik stiprūs žmonės gali prisiimti atsakomybę, nekaltinti kitų ir neieškoti priežasčių išorėje. Ir tai, kaip jaustis šiandien, sprendžia ne kiti, o pats: ,,Aš žinau, kas esu, žinau, ko pasiekiau, žinau savo gebėjimus. Man nereikia patarimų ir nereikia, kad tėvai glostytų šiandien galvą.“ Net jei iš tiesų iš vaikystės atsinešama patirties, kuri labai sužeidė, šiandien, kai laukiamasi savo vaiko, reikia nuo jos išsivalyti, iš naujo mintyse išgyventi ir atleisti. 

tęsinys...

Jūratė Jadkonytė Petraitienė 

Knyga ,,Laukiame naujagimio"

 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
Map
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą