Močiūtė - raudonos uogelės ant smilgos
Taip jau nutiko, kad noriu uzvesti dar viena tema apie mociute. Gal nesupyksit, bet tai yra dar vienas mano skaudulys. Sios temos pavadinimas yra istrauka is eilerascio, kuri skaitydama visada susigraudinu. Jau gal 20 metu neturiu savo mociutes, bet vis tiek baisiai jos truksta. Ji man buvo daug daugiau negu mama, nes labai mane mylejo ir visa laika buvo salia , kalbejo su manim , patardavo .
Dabar pati auginu du vaikucius, o jie neturi mociutes, t. y. siaip oficialiai tai turi, bet... Mano, amzina atilsi, mama niekada saldainio nera vaikui nupirkusi, o vasara , net uogos- geriau darydavo uogiene, negu vaisindavo. Kita mociute irgi neatsilieka: niekada nepaskambins, nepaklaus, kaip vaiko sveikata, nors jis serga bjauria liga,o kai karta paprasem pabuti su mazaja, nes reikejo sunu i KMUK vezti, tai net supyko. Tik nepagalvokit, kad nuolat prasome vaikus ziureti.Tam tikslui samdome aukle, nes jau zinome, kad cia mociutes pagalbos nera. O ir vaikai musu pakankamai ramus.Kai vaziuoja vyras pas savo mama, tai jos prasymas buna nevezti vaiku. Ne, ji ne ligonis, tiesiog toks zmogus.
Taip gaila, kad mano vaikuciai niekad nepazins mociutes meiles.Kaip eilerastyje sako:
Mociute -tai pasakos ilgos,
Raudonos uogeles ant smilgos,
Mociute- mamytes mama,
Mociute - namu siluma.
O as tokia mociute turejau.
As jau nebeturiu ne vienos mociutes ir ne vieno senelio. Mamos tevai anksti mire. O pas tevo tevus ne viena vasara esu praleidus. Labai mylejau seneli, tevo teva, labai protingas zmogus buvo. Susirasinejo su zmonemis is viso pasaulio, daug kalbu mokejo, tarp ju ir esperanto. Labai idomu buvo su juo, kai atsivesdavo i savo salta kambari (net ziema sildymo nejungdavo, tai budavo net salna ant baldu uzsidejusi kartais), visokiu idomiu dalyku parodydavo. Atviruku is uzsienio ir kitokiu mielu suvenyru, dar tada mums vaikams buvo stebuklas. Labai pamaldus buvo, grojo vargonais baznycioje. Taip ji ir atsimenu, kaip nuostabu zmogu.
Mociute, tevo mama, labai griezta grubi moteris buvo. Is jos meiles irgi nesulauksi. Jau kai istekejau tik pora kartu tebuvau nuvaziavus aplankyt, parodyt anukeli, kazkaip nei laiko surasdavau, o is tikro ir to noro nelabai buvo. Ir stai pernai paliko si pasauli. Dziaugiaus, kad pries paskutines kaledas nusiunciau jai atviruka ir musu seimos nuotrauka.
as turiu is mamos puse abu maciute ir senele ir dabar vaziuoju, tai galbut labiausiai del to, kad juos pamatyt, o visa kita tai antraeiliai dalykai, nes mano visos vasaros pas juos buvo, o is tevo puses tai senelio net nemaciau, o mociute tai kaip sako miesto, na o mano vaikai tai ir turi miesto mociutes, kurioms dar labiau savi reikalai rupi, nors vaikus labai myli, bet tokiu pasaku ir dainu kaip as savo vaikysteje girdejus ir tokius siltus jausmu is ju puses patyrus, jie jau netures is savo maciuciu, ir to man ir labai gaila ir liudna
Taip, Lora tu teisi, miesto mociutes labai uzsiemusios savo tobulejimu, kelionemis, t.y. gyvena sau. Tai aisku is vienos puses teisinga, bet noretusi daugiau nuosirdumo anukams
va mano mama galima sakyt serga pirkimo manija ir matau, kad mano dukra baigia tuo uzsikrest, nes jei jos abi eina i parduotuves tai as tik speju matyt kaip abi drabuzius matuosi, gal sakau tai modernikis mociutes ir anukiu santykiai, bet vistiek man labai du nesuderinami dalykai, kokia as turiu mociute (mamos mama) ir kokia mano mama savo anukams, nors ji ir savaip jiems suteikia dziaugsma, manau tas ir yra svarbiausia, kad jie jos laukia
As tai nekaltinu dabartiniu miesto mociuciu. Nezinau kokia mociute pati sugebesiu buti. Gal irgi noresiu keliauti ir po parduotuves lakstyt, ne pasakas sekti... Ka darysi, laikai keiciasi ir zmones keiciasi.
as nekaltinu, tik man tiesiog gaila, kad laikas taip stipriai pasikeite mociuciu ir anuku santykius ir musu vaikai jau tokios silumos nepatirs, nes manau tai tikrai buvo kazkas ypatingo ir jie tokiu graziu atsiminimu netures, o kaltinti as nieko nekaltinu, nes tikrai nezinau kokia as sugebesiu but
Cia mes ne apie kaltinimus kalbam, bet guodziames, kad musu vaikai netenka tokio grazaus bendravimo su mociute. Juk uztenka bent pora kartu i menesi susitikti su anukais ir pabendrauti, bent, kad jie zinotu, kas ji tokia.Mano mazoji, tai net neprisileidzia jos, nes elementariai nepazista.O negi sunku pasaka pasekti, siaip kokia istirija papasakoti, ar trumpai pazaisti, juk mes su savo vaikais tai nuolat darom. Parodyk demesi vaikui ir jis tave pamils , argi ne taip?
mano mama yra senoviška močiutė - moko poterių, kalba apie dievą , apie gyvenimą ( kas vaikui kartais per sudėtinga), nors jai vos virš 50
bet blogybė tai kad dažnai mano šeimos auklėjimas kertasi su jos
vyro mama- močiutė šiuolaikiška- nuolat keliauja, bet vaikai ne mažiau prisirišę, nes su ja daugiau pramogų
džiaugiuos kad jos abi gyvena (net prosenelė su proseneliu) tam pačiam mieste kur mes, ir vaikai turi galimybę bendrauti
o mano vaikučiai taip pat turi tik vieną močiutę- tai mano mamą ir vieną senelį- vyro tėtį. Su seneliu bendrauja mažai, bet senelis anūkų nepamiršta. o močiutė tai nuolat greta. Ir pasakas seka, ir lopšines dainuoja. Vyresniesiems ir pamokas ruošti padeda, nes buvusi mokytoja, ir nuo supykusios mamos po antklode paslepia O mažiukas, nors dar ir nėra 5 mėnesių, pamatęs močiutę jau irgi spurda, kad paimtų ant rankų, nes žino, kad galės pašokdinti. Bet labai gražu žiūrėti , kaip jie kartu dainuoja. Močiutė pradeda pirma, o mažiukas savo kalba irgi pritaria. Gaunasi neblogas choras
Nors mūsų močiutė jau virš 70 metų, bet su anūkais ir futbolą pažaidžia, ir su dviračiais į mišką uogauti, grybauti važiuoja. Na superinė mūsų močiutė
as siais metais palaidojau abi mociutes viena vasario 15 mire kita balandzio 13. labai netiketai abi isejo is gyvenimo.Pirmoji buvo labai labai gera dabar rasant burnoj jauciu omleto skoni,ji visuomet juo mane vaisindavo.
Na o as niekad neturejau mociutes galima sakyt mamos mama mire kai mamai tik 15 buvo mamos tetis mire kai man tik 3men buvo tecio tetis mire kai jam 8 buvo na o tecio mama tai dar ir po siai dienai gyva bet su ja geru santykiu netrejom niekada. Mano prisiminimai apie mociute tokie slouta rankoj ir vaikioja mus po namus ne karta ir uzvaziavus gerai yra ir man ir broliui ir nebvom mes jau tokie blogi vaikai tik as manau ji paprasciausiai musu menylejo nes nekente musu mamos visa laika bande mano tevus isskirt ir nepavyko. Kol lt gyvenom mes patys blogiausi buvom niekad nieko gero apie mus ji nera psakius niekad niekur musu anuku nenusived nei vienos pasakos ne[erskaite niekad su mumis nezaide. liudna ka padarysi. Tad jai jau virs 70 ir ji viena likus mes toli usa o kiti du anukai tevo brolio vaikai net nesneka su ja. Pati gavo ko norejo nemylejo ji musu tai tegu ir nesitiki nieko is musu per dauk. Nors as paskambinu ja ikartais ir nusiunciu noutrauku bet tik is pareigos ne is meiles. Na o mano dukrytes laimingos nes turi labai gera maciute ir seneli. Mano tevai labai noustabus mes labai artimi esam ir mano dukrytes seneliusbent jau karta savaiteje tai tikrai mato ir bendrauja. Daznai ir paliekam pas tevus kad dukrytes galetu pabendraut ir aisku kaip jie sako kad mes galetumem biski pailset. Tad pasiseke mano pupom as bent jau del to dziaugious. Na o vyro teai tai toli gyvena kitoj sali tai ir nepazysta bet ji manau myli anukes nes siuncia siuntinius pastoviai vis skambia klausineja apie anukes tad manau kad ir ji gera mociute tik kad gyvena toli o tai nei jos nei musu kalte parasciausiai toks gyvenimas ir tiek.
man pasiseke, kai gimiau turejau ne tik visas mociutes ir senelius, bet dar ir promociute. Dabar turiu tik viena seneli ir mociute. Tevo tevai gyevno Palangoj, tai retai juos matydavau, tai nebuvau taip prisirisus kaip prie Kauno mociutes