Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Forumas > Konkursas: Mano gimdymo istorija Dalintis

 
Rodyti žinutes po paskutinio apsilankymo | Pažymėti visas temas kaip perskaitytas | Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

    Gimdymo istorija 2009 m.  
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:10
Gimdymo istorija 2009 m.
salele2

Aronelio gimimas

Na va,pradedu pasakoti antro vaikiuko gimima.Nestuma planavom,kadangi pirmam berniukui jau buvo 6metai,tai labai jau norejau antro berniuko,nezinau kodel berniuko bet butent berniuko.Laikas bego ir nedaug ir prabego kaip as jau nesirgau o laikas buvo tik vienas menesiukas.As jauciausi labai laiminga,nes jau supratau kad busiu vel mamyte,nedarius ne nestumo testo tiesiu taikymu nubegau pas savo daktare,padarius ji man nestumo testa patvirtino,ir sako,sveikinu jus jau nescia.As isejus is daktares parbegau namo parnesti geru naujienu vyrui ir sunui,nuejus po keliu dienu darytis ehoskopo,man pasako kad as jau 19 savaiciu,labai buvau laiminga,geriau gerus vitamin us o svarbiausia daug valgiau ir augo daug kilogramu ,nuejus antram eho,as paklausiau kas,berniukas ar mergyte,man daktaras pasake,tai tavo mamyte paslaptis,o as jam atsakiau,as jauciu ir zinau kad gims berniukas,ir isejau is kabineto.menesiai ejo tekini,vis daugiau ir daugiau priaugau kilogramu,jauciausi visa nestuma puikiai,daktaras buvo sakes kad vaikelis gims vasario 22d ,bet kur tau jis ne nesiruose iseit is pilvuko,jam ten buvo silta ir gera,bet padarius dar viena eho,daktaras pasake jai neprasides saremiai vykit pirmadieni i ligonine,bet aciu dievui dar tik penktadienis,vykau su seima apsipirkti,jauciau pilvo apacioj maudima bet neytariau kad tai saremiai,pasemus pilva i sauja vaikstinejau po parduotuves,stai ir vakaras,laikas miegoti,pilvuki leliukas irgi ramus,jau 11v vakaro nusiprausus atsiguliau,bet beguledama pajauciau norinti i toleta,tik islipau is lovos ir nubego vandenys,o ju tiek daug,pasaukus vyra kur jis dar nemiegojo sakau vaziuojam i ligonine,isvykom 12v nakti,kol nuvykom uztrukom tik 20min,su liftu uzkilom i gimdymo skyriu,ir vos uzlipus ant stalo,akusere liepe stumt,ir ka po antro stumimo jau ir isvydo mano berniukas si pasauli,tai viskas truko lygiai 49min,aronas gime 12v 49min nakti.gime sveikas 4 kg berniukas.nuveze mane i palata,mudu uzmigom.kita ryta atejo taspats daktaras kur sake man kad tai paslaptis,ir as jam sakau.Va matot sakiau kad bus berniukas ir as neklydau.dabar mums jau 2metukai kovo 1diena bus,ir jauciames piuikiai.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:30

Egle sk.

Pati nuostabiausi vasara :-)

Paskaičiusi keletą istorijų, nusprendžiau ir aš savąją brūkštelti. Su vyru buvom jau du metai kaip vedę, per tuos metus mes spėjome ir pakeliauti, ir būstą susitvarkyti. Todėl natūralu kad atėjo laikas ir trečiąjam šeimos nariui paplanuoti. Kadangi tai buvo pirmas toks didelis laukimas šiek tiek įnešė į mūsų gyvenimą baimės, nerimo kaip čia viskas bus, ar mes sugebėsim ir pan. bet labai laukėm. Kadangi visus 9 mėn. tvirtino kad laukiam mergaitės (o vyras iš proto ėjo visiem gyrėsi labai kad mergytę turės) tai laukimas buvo be galo džiugus. Ir štai baigiantis vasarai rugpjūčio 25 d. pradėjo belstis mūsų angeliukas. Ligoninėje pragulėjau visą naktį, bet kaip nekeista tą naktį jokios baimės neliko ir nerimo (kuris lydėjo tuos 9 mėn.) Gydytojos vis apžiūrinėdavo mane ir sakydavo na "ant" pietų tapsite mama, tai kogero dabar galvoju ta mintis padėjo greičiau stumti laiką. Bet ilgai nelaukus jau ryte 10.25 val. prasidėjo gimdymas. Kažkodėl tai nebuvo labai baisus, kaip tik man labai patiko gimdyti, nes iškarto pasakiau vyrui dar noriu vieno leliuko Gimus vaikeliui, netycia vyras užklausė gydytojo kokia lytis?! Gydytojai priėmę gimdymą su didele nuostaba pažiūrėjo į mus ir sako, ką jūs nežinote juk gimė SŪNUS Mes tik tarpusavyje susižvalgėme, nusijuokėm ir abu vienu kartu sugebėjom ištarti tik KĄ??? Tačiau gydytojas pakėlė mums parodyti, jog tai kas jau yra nebenukris Bet tai buvo toks lengvas nustebimas, ir džiaugsmas kad turime sveika sūnelį. Aišku rūbelius susivežėme daug maž ružavus teko keisti garderobą Aišku čia ne esmė, esmė tai jog labai išlauktas, mylimas sūnus, pirmas anūkas, sūnėnas buvo sveikas ir gražus Už ką dabar esu labai dėkinga visų pirma savo vyrui už tikrai gerą palaikymą, supratimą, gydytojams ir seneliams. Esu dabar pati laimingiausia mama ir kai manęs kas nors dabar paklausia ar nesinori į darbą, ar tęsti studijas drąsiai sakau kad dabar "kaifuoju" nuo motinystės... Visoms mamytėms linkiu tai patirti...

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:14

Renata :))

Turiu stebukla maza...

Su vyru be galo laukeme savo mazojo stebukliuko, kuris i si pasauli atejo labai sunkiai... turejau apsisarvuoti kantrybe ir stiprybe, nes nuo pradziu nestumas kaip ir kai kuriom kitom mamytem buvo sunkus. jau 6 savaiciu teko gultis i ligonine, kad neprarastume savo leliuko, o kai jau prabego 4 nestumo menesiai jau net negalvojau, jog gali kazkas buti negerai, taciau... apsilankius dar po menesio pas gydytoja, ji liepe ta pacia diena susirinkus daiktus vaziuoti i Vilniaus Antakalnio ligonine, taip turejau lovos rezime praleisti du ilgus menesius ligonineje nuo 5 iki 7 menesio. Kiekviena diena buvo be galo svarbi, nes buvo nustatyta prolobuojanti vaisiaus vandenu pusle, kuri galejo bet kuriuo metu plysti, kas paskatintu gimdyma. Man nebuvo galima net sedeti, o tik guleti ant sono, taciau mazojo savo vaikiuko norejau labiau uz viska, todel nors ir per asaras, gulejau ir sukandusi dantis laukiau, kada prabegs visi menesiai. Sulaukus 30 sav. buvau paleista namo, nes jokio pablogelimo daktarai nemate, taciau gryzus trecia diena prasidejo saremiai, todel skubiai buvau isvezta i ligonine. Kadangi tuo metu buvau pas savo tevus, gimdyti teko rajonineje ligonineje. Buvo be galo baisu... nes ten juk nera jokiu inkubatoriu, o jau zinojau, jog mano mazajam vaikiukui to be galo reiks, kadangi gimsta neisnesiotas...gydytoja bijojo isleisti vaziuoti i vilniu, kadangi galejau bet kada pagimdyti ir vaikiukas butu susales greitosios masinoje, todel buvo iskviesti naujagimiu reanimacijos gydytojai is Vilniaus su inkubatoriumi ir aciu Dievuliui, jog jie spejo laiku... gimdymas buvo sunkus, nes niekaip negalejau isstumpi leliuko, o kai isgirdau savo vaikiuko verkima negalejau patiketi, kad turiu savo stebukla... taciau mano dziaugsmas vel bleso, nes mano vaikiuka pradejo gaivinti, nes nustojo kvepuoti, buvo suleisti vaistukai plauciuku brandinimui... gulejau ant gimdymo stalo ir nieko nezinojau, net nezinojau ko susilaukeme, nes visi gydytojai buvo prilipe prie vaikiuko...pasgaliau atejus gydytoja pasake, jog turime maza 1700g. mergyte, taciau ji kritines bukles ir yra isvezama i Vilniaus naujagimiu intensyvios terapijos skyriu. Savo mazyles net negalejau pamatyti, tik vyras ja mate paguldyta inkubatoriuje...galvojau plys sirdis, kai teko visa nakti guleti palatoje ir klausyti kitu mamyciu verkianciu vaikiuku, kai pati nezinojau kokia mano mazosios princeses bukle...savo mazaji stebukliuka pamaciau tik trecioje dienoje ir niekaip negalejau patiketi, kokia ji mazyte ir kokia kovotoja, nes ta diena ji pradejo kvepuoti pati... dabar mum jau ne uz ilgo metukai ir esam be galo laimingi ir dekingi Vilniaus naujagimiu skyriaus daktarams, jog suteike stiprybes ir vilties, kad musu mazasis stebukliukas gyvens ir bus sveikas vaikiukas...

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:24

Valll

Ėch... kaip jis neskubėjo ateiti anksti pasibeldęs.

Linksmybės, studijos, neįsipareigojantis gyvenimas susimetus kai staiga netikėtai sužinojau, kad laukiuosi..... tą rytą tyliai išėjau į paskaitas, o vyrą palikau miegoti nieko nesakiusi, maniau palauksiu vakaro ir pasakysiu, bet šokas buvo toks didelis, kad vos ištvėriau kelias valandas kai pratūkau.... bėgte išbėgau iš paskaitos ir puse dienos vaikščuijau po miestą... atrodė priėjau bedugnę... negalėjau patikėti, kad gerdama KT sugebėjau "apnėštėti". Lemtinga minutė - gryžo namo vyras. Pamatęs mane visą užtinusią nuo raudojimo išsigando, o aš negalėjau išlementi nė žodžio.. tik verkiu, verkiu verkiu... Tiesiog negaliu TO ištarti, negaliu.... Vis dėlto kaip nusikaltusi piemenka paskiau, kad laukiames kūdikio. Vyras tik šyptelėjo "Ir dėl to tiek ašarų???? Jug džiaugtis reikia " ir labai stipriai apkabino, atrodė, visą amžinybę prastovėjome, o širdyje taip ramu ramu.... Visas nėštumas praėjo puikiai, terminas spalio 23 dieną, ėjo baigiamieji studijų metai, buvau grupės seniūnė, tai į paskaitas ėjau iki paskutinės dienos. Pagaliau atėjo spalio 23, 24, 25.. vėlinės,... prasidėjo priešgimdyvinė depresija... Kiekvieną dieną ateinu į paskaitas, o grupiokai ir dėstytojos vis atsidūsta.... "dar nepagimdei....." ir taip iki lapkričio 8 dienos Pagaliau Lapkričio 9 dieną išsiuntė mane į ligoninę dėl užsitesusio nėštumo. Paguldė, kažką padarė ir pasakė - jei visdėlto šiandien peprasidės gimdymas, tai ryt iš ryto leis skatinamuosius. Bet jau antrą valandą kai ėjau pietauti nesupratau kodėl negaliu nusėdėti ant kėdės - taip maudžia nugaros apačią... Pradėjau į tuoletą lakstyti kas pusvalandį, bet dar vis nesuprantu, galvojau, kad čia ligoninės maistas kaltas. Tik apie 19 valandą supratau kas čia... Bet vyrui nieko dar nesakiau, nes sąrėmiai tik kas 15-10 minučių užeidavo. Galvojau, kad naktį jau tikrai pradėsiu gimdyti, todėl išsiunčiau vyrą namo miegoti ir sakiau riuoštis. Aišku jis nepriėmė mano žodžių rimtai ir nėjo gulti (savo nelaimei). 21 valandą man iškrito kamštis, nuėjau ir pasakiau budinčia. Ji liepė eiti į palatą ir palaukti, ateis pažiūrėti. Atėjo po valandos, per tą laiką sąrėmiai padažnėjo kas 5-3 minutes. Pakeliui į manipuliacinį kabinetą nušilo viena koja, pamaniau kokia gėda - apsišlapinau... Pasirodo vandenys pradėjo bėgti. Patikrino - 3 cm kaklelio atsidarymas. Susikroviau daiktus ir keliauju į gimdyklą, pasikviečiau vyrą - darbas prasideda... 23 valandą aš jau su vyrų laukiame.... akušerės paklausta ar reikės nuskausminamųjų, kaip didvyrė išrėžiau, kad gimdysiu be jų. Po valandos jų jau maldavau... po 4 valandų pažiūrėjus kiek jau atsidaręs gimdos kaklelis, mintyse tikėjausi išgirsti 7 - 8 cm, bet išgirdau tik 4..... Rankos visiškai nusviro.... Prijungė lašelinę ir diržą, turėjau gulėti ... gulėti.... maldavau nuskausminamųjų, tačiau dar vienas smūgis - dėl prasto kraujo ir išbertos nugaros anestezijos niekas man nedarys.... Praėjo da trys valandos, o vis tie patys 4 cm Po to kelių valandų beveik neatsimenu, tik protarpiais kaip trankausi į lovos metalinius kraštus, kaip įsikandusi pagalvę rėkiu ir kaip vyras per veidą tranko ir liepia kvėpuiti (nes sarėmių metu susigniauždavau ir nekvepuodavau). Šimtą kartų Dievo maldavau, kad pasiimtų mane, neberūpėjo joks vaikas ir viskas aplinkui.... nebenorėjau gyventi..... Ir štai pagaliau atradimas.... pasirodo sąrėmių metu stenint (ale kakojamnt) skausmas ne toks žiaurus ir per nepilną valandą gimdos kaklelis atsidarė pilnai. Pasirodo visą tą laiką sąrėmių metu VISKĄ laikau savyje ir tiesiog lėtinau gimdymo eigą, paprasčiausiai nemokėjau gimdyti Prieš pat 7 val ryto jau gulėjau ant gimdymo stalo, tik pasižaidimas liko - 7 stūmimai ir pagaliau.................... pagaliau............. tas mažas, melsvas ir labai labai šiltas gniūžulėlis man ant pilvo... ilgi plonyčiai piršteliai, manikiūras ir didžiulės juodos akys.... tai buvo pats gražiausias naujagimis kurį esu mačiusi Mūsų Emiliju

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
 



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
Map
 
 


 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą