Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Forumas > Konkursas: Mano gimdymo istorija Dalintis

 
Rodyti žinutes po paskutinio apsilankymo | Pažymėti visas temas kaip perskaitytas | Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Atsakyti

    Mano gimdymo istorija 2013 m.  
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2013-01-03 06:01:06
Mano gimdymo istorija 2013 m.

Mano gimdymo istorija 2013 m.


Talpinkite čia savo gimdymo istorijas, dalinkitės džiaugsmu. 2013 m. pabaigoje rinksime gimdymo istorijas nugalėtojas, apdoaosime pizais



<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



Cituoti
 
     
   
avatar
Julijana

Pranešimai: 2087

2013-01-09 13:01:43


Sveikos, nusprendžiau ir aš papasakoti savo istoriją, kuri tikios įžiebs viltį praradusioms moterims tapti MAMA.
Pradėsiu nuo gan toli. Aš gimiau paveldėdama visas ligas, kurias tik turi mano tevai (pradedant inkstų anomalija, bronchialine astma ir t.t. sąrašas tikrai gan ilgas) Budama 19m man nustate turbut baisiausia visoms moterims diagnozė NEVAISINGUMAS. Tai buvo lyg peilis į širdį. Gyvenimas neteko prasmės. Bet gyliai širdį tikėjausi stebuklo. Taigi metai ejo o stebuklas taip ir neivyko. Jau nustojau ir svajoti apie savo TIKRA šeimą. Į vaikučius, jų mamas žiūrėjau su pavydų. Kai man sukako 30m daviau sau žodį, kad jei nepagimdysiu iki 35m tai tikrai paimsiu vaikelį iš globos namų. Viltį turėti savo vaiku palaidojau, net ir ta ugnele kuri dar buvo gyliai širdį užgeso. Viena gražia diena bendradarbės man sako jog pasikeičiau, ar tik ne nėsčia busiu. Paleidau tai juokeliais, bet merginos man nupirko testą ir garbingai palidėjo i WC. Daridama testą buvau 100% isitikinus kad eilinį kartą pamatisiu 1 juosta ir tuo pačiu dar karta sau priminsiu savo nepinavertiškumą. Ir STEBUKLAS ivyko. Kaip dabar pamenu ka jutau pamačiusi 2 juosteles. Tai buvo keistas jausmas. Man norėjosi ir šaukti ir verkti ir džiaugtis. Prieš akis prabego visas gyvenimas. Laimes jausmas tiesiog užliejo mano širdį. Man norėjosi klykti - žmones, aš busiu mama!!! Nieko nelaukus telefonu pranešiau šią žinią saviškiui ir mamai. Norėjau šokineti iš džiaugsmo. Ta pačią dieną eidama iš darbo nupirkau dar 3 testus (kad patvirtinti sau pačiai jog tai ne sapnas) Tiesa sakant padariau testus ta pati vakara, ir kaskart matydama kip atsiranda antra juostele verkiau iš džiaugsmo. Kita diena nuskubėjau pas daktare. Ji apžiūrėjus mane pasakė - MIELOJI, TAU NEŠTUMAS TAI MIRTIS. Nekreipiau dėmesio į jos žodžius, tik pasakiau kad MES GYVENSIM ir su džiaugsmu išėjau iš kabineto, jug ji galutinai išskleidė mano dvejones - AŠ BUVAU NEŠČIA!!! Nepatikėsit, bet ši mažytė gyvybe manyje mane ir pagyde. Visą neštumą nei karto nepakilo spaudimas, nei karto nebuvo astmos priepuolio, atsisakiau visu vaistų. Daktarai juokavo - tau reiktu kaip karvei buti nuolat neščiai ir busi sveika. Tik į neštumo pabaigą pakilo spaudimas, išsipučiau kaip burbulas ir mane paguldė į stacionarą gimdymui. Jau nuo neštumo pradžios gydytojai man pranašavo cezarį, aš nesipriešinau jų nuomonei. Bet pati sau žinojau - gimdysiu pati ir be nuskausminamųjų. Buvo suplanuota, jog gimdysiu budama 37sav. Ir atėjo kovo 19d. Kategoriškai atsisakiau pasirašyti cezariui. Ir nuo pat ryto pradejo mane skatinti. Sąremiai atsirado tik po piet, buvo jau kas 15min ir mane nuvede į gimdykla. Kaip aš laukiau tos akimirkos, jus neisivaizduojate. Iki gylios nakties sąremiai neintensyėjo, man pasiule migdomųjų. Buvau sukresta- kokie migdomiejii dar? Kam mane skatinot? Kad paskui užmigdyti?  Nakti atejo budinti gydytoja ir pasake jog norėtu mane apžiūrėt. Aišku jog sutikau. Po apžiūros, nespėjus gydytojai išeiti iš palatos man nubėgo vandenys. Pagaliau pradėjo intensivėti sąrėmiai. Skausmas buvo ganėtinai pakenčiamas, girdėjau kaip klyke moterys kitose palatose. Man tai net skustis butu buve gėda - jug pati atsisakiau ir cezario ir nuskausminamųjų. Taigi sukandžius lūpas taip pravaikšciojau iki 12val kovo 20d. Aišku per ta laiką kelis kartus mane buvo apžiūrėję gydytojai ir kaklelis vėrėsi sklandžiai. Tiesa sakant net nesitikėjau tokių skausmu, pradėjau nekesti kabančio ant sienos laikrodžio pagal kurį skaičiavau tarpus tapr sąremių. Pagaliau kaklelis atsivėrė ir 17 val prasidėjo gimdymas. Nekaip negalėjau išstumti savo vaikelio, matyt ji irgi nenorėjo dar išvysti šio pasaulio, nes gimdžiau 3sav anksčiau. Daktarai pradėjo nerimauti, nes gimdos veikla silpnėjo. Subėgo visa šutvė išsigandžiusiu gydytoju. Gimdžiau ir stovėdama ir ant abėju šonu. Ir pagaliau 18.30 pasirodė galvute. Pagal gydytojos veido išraiška supratau kad kažkas negerai. Jos man klyke STUMK, STUMK, stengiausi ir nepatikėsit, į pačią pabaigą užėjo man astmos priepuolis. Išsigandau kad negalėsiu pagimdyt. Ačiū gydytoja išstumė mano vaikelį. Pagimdžius, supratau kad negirdžiu savo vaiko riksmo, bet ir paklausti nieko negaliu nes man uždėta deguonės kaukė ir dar nepaleidžia tas nelemtas priepuolis. Po poros minučiu išgirdau tą verksmą, man jis buvi lyg gražiausia daina gyvenime. Supratau, kad gyva mano dukrytė. Pasirodo, kad negalėjau išstumti, jog 2 kartus buvo apsiviniojusi virkštele aplink kaklelį ir ji kaip žiedas nelesdavo mano mažylei išvysti šį pasaulį.
Gimė sveika mergaitė 3840g ir 56cm. Akušerės iš karto ja pavadino BURBULE

Daviau savo dukrytei varda Darja nes išvertus reiškia nugalėtoja.


Be galo džiaugiuosi budama mama ir ačiū Dievui kas dave man šią dovaną.

 



Čia mums 2val po gimimo


(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)

 

Tokios jau užaugom










Paveikslelis



Paskutinį kartą redagavo: Julijana - 2013-10-30 : 21:44:42

Cituoti
 
     
   
avatar
siepike

Pranešimai: 6439

2013-01-21 20:01:58

 kokia miela tavo mergytė <img src=" /> 

 





Paveikslelis

Paveikslelis


Paveikslelis


Paveikslelis


Paveikslelis


Paskutinį kartą redagavo: siepike - 2013-01-21 : 20:59:09

Cituoti

 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-21 23:01:54

Švito. Pamažu kilo saulė ir už lango jau driekėsi ilgi medžių šešėliai. Buvo pirma vasaros diena, pirmoji birželio... Dar tik pusė šešių, o iš po pakalnutėmis išpieštos antklodės  į langą žvelgė atmerktos akys. Taip, tai buvo neeilinis rytas, nes eilinį rytą tokiu metu tos akys dar matytų sapną. Kambaryje buvo tylu, buvo girdėti tik ant palangės įsitaisiusio katino murkimas ir ramus alsavimas šalia miegančio žmogaus... Viskas buvo lyg ir kasdieniška jei ne viena mažytė detalė - ant baltomis, mažytėmis pakalnutėmis margintos paklodės baltavo juostelė ant kurios reikšmingai šmėžavo du brūkšneliai... O taip, tik du maži brūkšneliai ant juostelės skyrė šią dieną nuo kitų ir būtent jie padarė šią dieną tokią ypatingą. Šiandien aš sužinojau, kad tu esi... Meluočiau, jei sakyčiau jog ši žinia buvo be galo netikėta... Tikrai ne. Tu buvai tyliai, be žodžių abiejų tėvelių suplanuota, tik gal kiek netikėtai greitai įgyvendinta svajonė. Ir dabar į langą žvelgė plačiai atmerktos, susimąsčiusios akys, juk iki tol 99 proc. laiko jose švietė siekis tobulėti, svajonės apie puikią karjerą, sėkmę, šimtus darbų, kuriuos darau ir dar darysiu... Ir vienu metu ši jauna mergiotė buvo bepradedanti galvoti, kad tai tikrai ir yra jos pašaukimas, o štai tą rytą tos dvi juostelės į jos akis įpiešė dar vieną ypatingą spindesį. Ar kada nors matėt kaip spindi akys mamos stebinčios savo vaiko sapną??? Pirmiausia jos vos vos prisimerkia, tiek nedaug kad tik pačiuose kampučiuose pasimato mažytės raukšlytės, tada jas apgaubia perregima migla, ji primena besikaupiančias ašaras ir štai tada išvysti tą spindesį, kurį į mamos akis įdeda Dievas dovanodamas jai pačią nuostabiausią dovaną – galimybę būti mama, būti dangum ir saule, būti visu pasauliu savo vaikui. Tą šiltą vasaros rytą aš dar nežinojau ką reiškia turėti tave glėbyje, nežinojau, kiek rūpesčio ir kiek džiaugsmo tu man atneši, bet tą žvilgsnį ir tą spindesį jau buvau mačiusi... Mačiau jį savo mamos akyse, kai giliam snauduly pajusdavau užtraukiamo pledo šilumą... Matydavau tada, kai mums besisvečiuojant pas mamą ji atnešdavo pietus ir patį skaniausią gabalėlį įdėdavo būtent man... Aš jau suaugau, išėjau į pasaulį, o ji visada žiūrėjo į mane kupinomis meilės akimis ir matė šviesų savo vaiką... Tą patį, kurį su pirmu oro gurkšniu priglaudė prie širdies ir glaus (nors mintimis) iki iškvėps paskutinį savo oro gurkšnį... Tą akimirką, tos akys žiūrinčios pro langą jau neabejojo, kad tie du brūkšneliai baltoje juostelėje ir yra didžiausias jos pašaukimas, pati svarbiausia karjera...

Taigi, kai tą šiltą vasaros rytą sužinojau, kad jau esi - aš kalbėjau su tavim, mano mylimas kelių milimetrų žmoguti... Neištvėrusi jau šeštą ryto išsliuogiau iš lovos ir kiek įmanoma tyliau išverčiau spinteles ieškodama kur nors užsilikusios dovanų dėžutės... Jos visada tai šen, tai ten voliodavosi stalčiuose, bet tą rytą kaip tyčia visos „pasislėpė“. Galop radusi mažytę dėžutę puoštą  žalsvu kaspinėliu, apkarpiusi juostelę ją ten patalpinau. Įsidėjau į stalčių ir vėl atsiguliau į lovą... Palauksiu bent septintos valandos, juk ir man, ir mano brangiausiam į darbą... Bet apie kokį miegą čia gali kalbėti, kai nekantrumas rėkti visam pasauliui : - Aš laukiuosi!!! veržiasi per kraštus. Neištvėriau ir jau po penkiolikos minučių atsisėdusi ant lovos krašto pažvelgiau į tavo tėvelį... Ant lovos baltavo maža dežutė puosta žalsvu kaspineliu... Joje testukas ir laiškutis: „Mano mylimas tėveli, mes tikrai susitiksim, jau greitai... Kai už lango siaus pūga... Bus sausis, pati pati mūsų kelionės pradžia...“ Ir tavo tėvelis pradėjo laukti tos nuostabiosios kelionės pradžios...

Šeštadienis, pats sausio galas. Už lango taip gražiai ir švelniai sninga. Pabundu anksti, kažko neramiai miegasi. Bet vos pakėlusi akis matau už lango lendančius saulės spindulių atšvaitus – gražu iki saldumo. Pamaniau - labai graži diena gimti. Vis dar nešioju paslaptį – kiek kartų bandėm pasibelsti, pažiūrėti atsakymas buvo tas pats – ateisiu, pamatysit. Visi daiktai gimdymui seniai stūkso spintos dugne ir nuotaika tokia priešgimdyminė... Tačiau skubėti nesinori. Juokingai skamba, tačiau dar noriu jausti ta ramų, žiemišką stebuklo laukimą, dar noriu kad pabutum... paglostau pilvuką ir tyliai mintyse paklausiu - "Tikrai dabar, šiandien, jau pasirenges?"

Ir iš tiesų, jau po pietų pastuksenai man į pilvelį taip stipriai, kad abejonių nebekilo – ateisi šiandien... Tą naktį iš po skausmo užsklandos, kažkur ore virpėjo jaudulys, laukimas, meilė... Minutės slinko kaip valandos ir rodės kančia niekad nesibaigs... Dar spėjau pagalvoti - kokios negražios gimdyklos lubos, koks senas stalas... tada vėl sąrėmis, atokvėpis, gilus oro gurkšnis, vėl sąrėmis... Kažkur ore pakibo riksmas - stumk... Besikartojant skausmo bangai, jaučiau kaip trūksta oro... ir taip sekundės bėgo... kol... kol per išvargusį nuo skausmo veidą pabiro bėgti ašaros... Dabar jau džiaugsmo... Nuvilnijo šiluma - vos išgirdau mieliausią garsą tos visos nakties... Tas riksmas užtvindė kūną šiluma ir rodos skausmo nebeliko... Tik išgirdau - berniukas gimė... Dabar aplink siūbavo oras, pilnas ramybės ir pasididžiavimo... Sugebėjau, nors prieš minutę rodės, negaliu...

Tačiau tą akimirką, kai patikėjau savo laime... Pasikeitė viskas... viskas prasidėjo nuo gydytojos žvilgsnio... Nuo nebylaus žvilgsnio, pasakančio be galo daug... Pasimetimas jos akyse atnešė abejonę... vėliau sekė kito specialisto apžiūra, dar kito, dar kito ir po kardiologo apžiūros...  (tiesa jo naujienos buvo džiuginančios – sūnelio širdutė sveika, dvi mažos skylutės užsitrauks jam augant) bet jo kaktą išvagojusios nerimo raukšlės ir suraukti antakiai pasakė tiek, kiek žodžiai negalėjo išsakyti... Galop pro tvirtai suspaustas lūpas išsprūdo:

-          Man labai gaila... (toliau mano ausys atsisakė klausyti, o akys nebenorėjo matyti – jos leido tekėti sielvartui, o gerklėje užtrigęs gumulas neleido lauk pasklisti riksmui...) Jums nepasisekė, mes įtariam jūsų vaikučiui Dauno sindromą...

Gydytojo žodžiai, atrodo buvo ištarti su užuojauta, bet tas „Dauno...“, tiesą sakant, nuskambėjo kaip keiksmažodis... o gal – kaip baisus nuosprendis...

Tą akimirką atrodo užtemo akys, ašaros pačios veržėsi lauk, jaučiau kaip gerklėje stringa rauda... Dar prieš akimirką laikiau rankose patį nuostabiausią sutvėrimą, savo sūnelį, kuris buvo mano visų svajonių ir vilčių išsipildymas, o dabar slydau į pačią giliausią prarają nerasdama nė menkiausios vietos įsitverti...

Tai truko vieną vienintelę dieną... Ir staiga kažkas nutrūko, sustojo ir baigėsi... Liovėsi bėgusios ašaros, atsimerkė akys ir išvydo maža kūdikėlį, kuriam pasaulis ir buvo tos ašarotos akys... Staiga prisiminiau tą ypatingą mamos akių spindesį, jis duotas Dievo, duotas kaip dovana... Aš negaliu ir niekad neatimsiu iš savo vaiko dovanos matyti tą spindesį, suvokti jog jos spindi būtent dėl tavęs... Tą akimirką atėjo suvokimas, kad tos mėlynos dangaus žydrynės akys mano dalis,tos rankos suspaustos į mažus kumštukus brauks mano ašaras, o mažos kojytės (su būdingais suaugusiais po du pirščiukais) tipens mano pramintu keliu... Kad šitas mažas spurdantis kūdikėlis išaugs į žmogų, taip „kitokį“, bet man pačiausią, patį patį...

Gal ir gerai, kad vakar diena negrįžta... Kad traukinys, iš po kurio ratų gelbėjai savo viltis, jau nuvažiavo... Kai susirankioji visur pažirusias savo dūšios skiautes – suvoki, kad tai kas nutinka, nutinka ne veltui... Nutinka todėl, kad taip turi būti... Kad visos bėdos ir nesėkmės nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar tavęs nemyli... Tiesiog jis visoks!!! Ir todėl pavojingas, nes neįmanoma atspėti už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmas, o už kurio – nesėkmė. Laimės kūdikiai tie, kuriems sekasi pataikyti sėkmingai.


TAIP PRASIDĖJO NAUJAS MŪSŲ GYVENIMO ETAPAS, KURIAME SVARBIAUSIAS BUVAI TU, MŪSŲ MYLIMAS MAŽAS ŽMOGUTI...

Praėjo trys metai! Jau trys metai po tos dienos, tos gražios ir įsimintinos dienos! Neseniai į rankas pateko nuostabi knygelė vaikams... perverčiau ja... ir užsirašiau:

"-Ar meilė lužta?- klausia mamos Mažylis, - ar irsta, susilanksto, dyla?

Ar galima ją pataisyti, suklijuoti, susiūti, sudygsniuoti?

-Ak, varge, - taria jam mama, - aš ne tokia protinga, žinau tik tiek - esi man reikalingas." Debi Gliori

Tie trys metai su tavim, kiekvieną dieną man įrodo, jog meilė nei lūžta, nei irsta, nesusilanksto ir nedyla... Su kiekviena diena ji darosi kitokia, darosi brandi, nebe tokia skambi ar rėksminga, bet tokia pati didelė ir viską aprėpianti. Su gimtadieniu mano mažas žmogau!!!

 




(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)





Cituoti
 
     
   
avatar
siepike

Pranešimai: 6439

2013-01-22 00:01:09

Asss kaip jautru ;) neslėpsiu nesulaikiau ašarų, tiek jausmų užplūdo skaitant... ;) Sveikinimai  gimimo dienos proga tavo saulytei Kiss




Paveikslelis

Paveikslelis


Paveikslelis


Paveikslelis


Paveikslelis



Cituoti

 
     
   
avatar
Julijana

Pranešimai: 2087

2013-01-22 17:01:10

asssss, tikrai reiketu pamastyti apie rasytojos darba.{#}

Taip grazei viskas pateikta, lyg skaityciau knyga {#}




Paveikslelis




Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-02-28 23:02:53

Julijana111

asssss, tikrai reiketu pamastyti apie rasytojos darba.{#}

Taip grazei viskas pateikta, lyg skaityciau knyga {#}


Dekui uz pagyras Julijana {#} Tavo mergyte nuotabi ir istorija puiki - ji rodo 100 % tiesa... NIEKADA NEGALIMA PRARASTI VILTIES, NES STEBUKLAS MUSU LAUKIA UZ ARTIMIAUSIO KAMPO {#}






Cituoti
 
     
   
avatar
Ingritoze

Pranešimai: 1

2013-07-13 01:07:39

asssss

Švito. Pamažu kilo saulė ir už lango jau driekėsi ilgi medžių šešėliai. Buvo pirma vasaros diena, pirmoji birželio... Dar tik pusė šešių, o iš po pakalnutėmis išpieštos antklodės  į langą žvelgė atmerktos akys. Taip, tai buvo neeilinis rytas, nes eilinį rytą tokiu metu tos akys dar matytų sapną. Kambaryje buvo tylu, buvo girdėti tik ant palangės įsitaisiusio katino murkimas ir ramus alsavimas šalia miegančio žmogaus... Viskas buvo lyg ir kasdieniška jei ne viena mažytė detalė - ant baltomis, mažytėmis pakalnutėmis margintos paklodės baltavo juostelė ant kurios reikšmingai šmėžavo du brūkšneliai... O taip, tik du maži brūkšneliai ant juostelės skyrė šią dieną nuo kitų ir būtent jie padarė šią dieną tokią ypatingą. Šiandien aš sužinojau, kad tu esi... Meluočiau, jei sakyčiau jog ši žinia buvo be galo netikėta... Tikrai ne. Tu buvai tyliai, be žodžių abiejų tėvelių suplanuota, tik gal kiek netikėtai greitai įgyvendinta svajonė. Ir dabar į langą žvelgė plačiai atmerktos, susimąsčiusios akys, juk iki tol 99 proc. laiko jose švietė siekis tobulėti, svajonės apie puikią karjerą, sėkmę, šimtus darbų, kuriuos darau ir dar darysiu... Ir vienu metu ši jauna mergiotė buvo bepradedanti galvoti, kad tai tikrai ir yra jos pašaukimas, o štai tą rytą tos dvi juostelės į jos akis įpiešė dar vieną ypatingą spindesį. Ar kada nors matėt kaip spindi akys mamos stebinčios savo vaiko sapną??? Pirmiausia jos vos vos prisimerkia, tiek nedaug kad tik pačiuose kampučiuose pasimato mažytės raukšlytės, tada jas apgaubia perregima migla, ji primena besikaupiančias ašaras ir štai tada išvysti tą spindesį, kurį į mamos akis įdeda Dievas dovanodamas jai pačią nuostabiausią dovaną – galimybę būti mama, būti dangum ir saule, būti visu pasauliu savo vaikui. Tą šiltą vasaros rytą aš dar nežinojau ką reiškia turėti tave glėbyje, nežinojau, kiek rūpesčio ir kiek džiaugsmo tu man atneši, bet tą žvilgsnį ir tą spindesį jau buvau mačiusi... Mačiau jį savo mamos akyse, kai giliam snauduly pajusdavau užtraukiamo pledo šilumą... Matydavau tada, kai mums besisvečiuojant pas mamą ji atnešdavo pietus ir patį skaniausią gabalėlį įdėdavo būtent man... Aš jau suaugau, išėjau į pasaulį, o ji visada žiūrėjo į mane kupinomis meilės akimis ir matė šviesų savo vaiką... Tą patį, kurį su pirmu oro gurkšniu priglaudė prie širdies ir glaus (nors mintimis) iki iškvėps paskutinį savo oro gurkšnį... Tą akimirką, tos akys žiūrinčios pro langą jau neabejojo, kad tie du brūkšneliai baltoje juostelėje ir yra didžiausias jos pašaukimas, pati svarbiausia karjera...

Taigi, kai tą šiltą vasaros rytą sužinojau, kad jau esi - aš kalbėjau su tavim, mano mylimas kelių milimetrų žmoguti... Neištvėrusi jau šeštą ryto išsliuogiau iš lovos ir kiek įmanoma tyliau išverčiau spinteles ieškodama kur nors užsilikusios dovanų dėžutės... Jos visada tai šen, tai ten voliodavosi stalčiuose, bet tą rytą kaip tyčia visos „pasislėpė“. Galop radusi mažytę dėžutę puoštą  žalsvu kaspinėliu, apkarpiusi juostelę ją ten patalpinau. Įsidėjau į stalčių ir vėl atsiguliau į lovą... Palauksiu bent septintos valandos, juk ir man, ir mano brangiausiam į darbą... Bet apie kokį miegą čia gali kalbėti, kai nekantrumas rėkti visam pasauliui : - Aš laukiuosi!!! veržiasi per kraštus. Neištvėriau ir jau po penkiolikos minučių atsisėdusi ant lovos krašto pažvelgiau į tavo tėvelį... Ant lovos baltavo maža dežutė puosta žalsvu kaspineliu... Joje testukas ir laiškutis: „Mano mylimas tėveli, mes tikrai susitiksim, jau greitai... Kai už lango siaus pūga... Bus sausis, pati pati mūsų kelionės pradžia...“ Ir tavo tėvelis pradėjo laukti tos nuostabiosios kelionės pradžios...

Šeštadienis, pats sausio galas. Už lango taip gražiai ir švelniai sninga. Pabundu anksti, kažko neramiai miegasi. Bet vos pakėlusi akis matau už lango lendančius saulės spindulių atšvaitus – gražu iki saldumo. Pamaniau - labai graži diena gimti. Vis dar nešioju paslaptį – kiek kartų bandėm pasibelsti, pažiūrėti atsakymas buvo tas pats – ateisiu, pamatysit. Visi daiktai gimdymui seniai stūkso spintos dugne ir nuotaika tokia priešgimdyminė... Tačiau skubėti nesinori. Juokingai skamba, tačiau dar noriu jausti ta ramų, žiemišką stebuklo laukimą, dar noriu kad pabutum... paglostau pilvuką ir tyliai mintyse paklausiu - "Tikrai dabar, šiandien, jau pasirenges?"

Ir iš tiesų, jau po pietų pastuksenai man į pilvelį taip stipriai, kad abejonių nebekilo – ateisi šiandien... Tą naktį iš po skausmo užsklandos, kažkur ore virpėjo jaudulys, laukimas, meilė... Minutės slinko kaip valandos ir rodės kančia niekad nesibaigs... Dar spėjau pagalvoti - kokios negražios gimdyklos lubos, koks senas stalas... tada vėl sąrėmis, atokvėpis, gilus oro gurkšnis, vėl sąrėmis... Kažkur ore pakibo riksmas - stumk... Besikartojant skausmo bangai, jaučiau kaip trūksta oro... ir taip sekundės bėgo... kol... kol per išvargusį nuo skausmo veidą pabiro bėgti ašaros... Dabar jau džiaugsmo... Nuvilnijo šiluma - vos išgirdau mieliausią garsą tos visos nakties... Tas riksmas užtvindė kūną šiluma ir rodos skausmo nebeliko... Tik išgirdau - berniukas gimė... Dabar aplink siūbavo oras, pilnas ramybės ir pasididžiavimo... Sugebėjau, nors prieš minutę rodės, negaliu...

Tačiau tą akimirką, kai patikėjau savo laime... Pasikeitė viskas... viskas prasidėjo nuo gydytojos žvilgsnio... Nuo nebylaus žvilgsnio, pasakančio be galo daug... Pasimetimas jos akyse atnešė abejonę... vėliau sekė kito specialisto apžiūra, dar kito, dar kito ir po kardiologo apžiūros...  (tiesa jo naujienos buvo džiuginančios – sūnelio širdutė sveika, dvi mažos skylutės užsitrauks jam augant) bet jo kaktą išvagojusios nerimo raukšlės ir suraukti antakiai pasakė tiek, kiek žodžiai negalėjo išsakyti... Galop pro tvirtai suspaustas lūpas išsprūdo:

-          Man labai gaila... (toliau mano ausys atsisakė klausyti, o akys nebenorėjo matyti – jos leido tekėti sielvartui, o gerklėje užtrigęs gumulas neleido lauk pasklisti riksmui...) Jums nepasisekė, mes įtariam jūsų vaikučiui Dauno sindromą...

Gydytojo žodžiai, atrodo buvo ištarti su užuojauta, bet tas „Dauno...“, tiesą sakant, nuskambėjo kaip keiksmažodis... o gal – kaip baisus nuosprendis...

Tą akimirką atrodo užtemo akys, ašaros pačios veržėsi lauk, jaučiau kaip gerklėje stringa rauda... Dar prieš akimirką laikiau rankose patį nuostabiausią sutvėrimą, savo sūnelį, kuris buvo mano visų svajonių ir vilčių išsipildymas, o dabar slydau į pačią giliausią prarają nerasdama nė menkiausios vietos įsitverti...

Tai truko vieną vienintelę dieną... Ir staiga kažkas nutrūko, sustojo ir baigėsi... Liovėsi bėgusios ašaros, atsimerkė akys ir išvydo maža kūdikėlį, kuriam pasaulis ir buvo tos ašarotos akys... Staiga prisiminiau tą ypatingą mamos akių spindesį, jis duotas Dievo, duotas kaip dovana... Aš negaliu ir niekad neatimsiu iš savo vaiko dovanos matyti tą spindesį, suvokti jog jos spindi būtent dėl tavęs... Tą akimirką atėjo suvokimas, kad tos mėlynos dangaus žydrynės akys mano dalis,tos rankos suspaustos į mažus kumštukus brauks mano ašaras, o mažos kojytės (su būdingais suaugusiais po du pirščiukais) tipens mano pramintu keliu... Kad šitas mažas spurdantis kūdikėlis išaugs į žmogų, taip „kitokį“, bet man pačiausią, patį patį...

Gal ir gerai, kad vakar diena negrįžta... Kad traukinys, iš po kurio ratų gelbėjai savo viltis, jau nuvažiavo... Kai susirankioji visur pažirusias savo dūšios skiautes – suvoki, kad tai kas nutinka, nutinka ne veltui... Nutinka todėl, kad taip turi būti... Kad visos bėdos ir nesėkmės nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar tavęs nemyli... Tiesiog jis visoks!!! Ir todėl pavojingas, nes neįmanoma atspėti už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmas, o už kurio – nesėkmė. Laimės kūdikiai tie, kuriems sekasi pataikyti sėkmingai.


TAIP PRASIDĖJO NAUJAS MŪSŲ GYVENIMO ETAPAS, KURIAME SVARBIAUSIAS BUVAI TU, MŪSŲ MYLIMAS MAŽAS ŽMOGUTI...

Praėjo trys metai! Jau trys metai po tos dienos, tos gražios ir įsimintinos dienos! Neseniai į rankas pateko nuostabi knygelė vaikams... perverčiau ja... ir užsirašiau:

"-Ar meilė lužta?- klausia mamos Mažylis, - ar irsta, susilanksto, dyla?

Ar galima ją pataisyti, suklijuoti, susiūti, sudygsniuoti?

-Ak, varge, - taria jam mama, - aš ne tokia protinga, žinau tik tiek - esi man reikalingas." Debi Gliori

Tie trys metai su tavim, kiekvieną dieną man įrodo, jog meilė nei lūžta, nei irsta, nesusilanksto ir nedyla... Su kiekviena diena ji darosi kitokia, darosi brandi, nebe tokia skambi ar rėksminga, bet tokia pati didelė ir viską aprėpianti. Su gimtadieniu mano mažas žmogau!!!

 




(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)

Kaip graudu, taip jautriai viskas aprasyta, skaiciau ir negalejau sustoti! riedejo ir man asaros.. Esat nuostabus, pasiseke siam mazam zmoguciui kad turi tokia nuostabia mamyte! Linkiu ir toliau augti myleti ir buti pavyzdziu visoms seimoms{#}






Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2014-01-03 21:01:43

Kaip supratau tik dvi istorijos buvo 2013 metais {#} Matyt konkursas ir neįvyks {#}Bet kuriuo atveju sveikinu Julijana ir jos mergyte prabėgusių švenčių proga... ir su laimėjimu {#} Pirma ar antra vieta - abi labai aukštos {#}






Cituoti
 
     
   
avatar
Elžbieta

Pranešimai: 749

2014-01-04 13:01:37

Būtų mano valia, aš abiems po dovanėlę įteikčiau... Abi istorijos suspaudžiančios širdį, jautrios.

Sėkmės ir stiprybės!






Cituoti
 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2014-01-04 14:01:12

Dvi istorijos - dvi ir nugaletojos. SVEIKINIMAI mamytems



<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



Cituoti
 
     
   
avatar
Julijana

Pranešimai: 2087

2014-01-04 15:01:36

Kaip malonu {#}

Asssss, sveikinimai {#}




Paveikslelis




Cituoti
 
     
   
avatar
DONATE

Pranešimai: 4147

2014-01-04 17:01:19

Labai džiaugiuosi, kad abi pasakotojos gaus dovanėlių {#} 
Sveikinimai Julijana ir assssss {#}




Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2014-01-06 22:01:35

O čia dar ir dovanėlių mes gausim? Liuks {#} O kur čia dėl jų kreiptis? {#}






Cituoti
 
     
   
avatar
DONATE

Pranešimai: 4147

2014-01-06 22:01:01

assssss, rašyk kristina@mamosdienorastis.lt {#}




Paveikslelis



Cituoti
 
     
 

Atsakyti

 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
Map
 
 


 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą