Na ką - perskaičiau čia viską  Ir nutariau sukurpti savo postą - ilgą, išsamų, patirties padiktuotą. Kam bus neaktualu, kam bus neįdomu - tiesiog praleiskite   Bet manau tikrai atsiras nemažai mamyčių, kurios galbūt ras ir naudingos informacijos
Dėl tyrimų tikslumo - tikslus yra tik vaisiaus vandenų tyrimas - jis  virš 90% tikslumu parodo turi Jūsų vaikas ar ne Dauno, Edwarso ar Patau sindromą (21,18,13 chromosomų trisomijos). Kiti tyrimai: biocheminis kraujo I trimestrą + ultragarsas (Prisca I) ir biocheminis kraujo II trimestrą + ultragarsas (Prisca II) yra skirti tik šių trisomijų rizikai įvertinti: t.y. genetikai Jums šių tyrimų rezultate pasakys, kokia tikimybė, kad Jūsų vaikas turės vieną, kitą ar trečią patologiją (pvz.: atsakymas T21: 1/600 reikštų, kad iš tokius pačius tyrimus turėjusių Jūsų amžiaus nėščiųjų 599 nešiojo sveikus vaisius, o viena vaisių turintį 21 chromosomos trisomiją). Rekomenduojama daryti vaisiaus vandenų tyrimą, jei rizika didesnė nei 1 iš 250, jei mažesnė (tarkim 1/600) - Jūsų sprendimas ar norite tiksliai žinoti, nes ta viena iš 600 galite būti ir Jūs. Kokia rizika bebūtų dėl tyrimo apsispręsti reikia Jums. Vaisiaus vandenų tyrimas šiek tiek padidina persileidimo riziką (statistinė persileidimo rizika buvo matuota 7-ą dešimtmetį - todėl tikrai šiais laikais mažesnė nei skelbiama, bet egzistuoja).
Medikai greičiausiai yra matę nelaimingų tėvų, kenčiančių vaikų, todėl esant didesnėms tikimybėms ko gero vis tik rekomenduoja vaisiaus vandenų tyrimą esant bet kokiam įtarimui, kad tyrimas gali būti teigiamas. Rizika dėl gimdyvės amžiaus Dauno sindromui nuo 32 metų tampa didesnė nei bendrapopuliacinė (bendroje populiacijoje 1 iš 800 vaikų gimsta turėdami šį sindromą ir daugiausia dauniukų gimsta jaunoms moterims, nes jos gimdo daugiausiai,o dėl jauno amžiaus tiriamos išimtiniais atvejais . Kaip auga rizika dėl amžiaus galite pažiūrėti http://www.ds-health.com/risk.htm
Matuojant riziką statistiškai tikslesnis yra I trimestro biocheminis kraujo tyrimas, bet būtinai reikia atlikti ir I+II ultragarsus: jais galima pastebėti vaisiaus formavimosi ydas (jei tokių yra - didėja tikimybę, kad Jūsų vaikas turi vieną iš sindromų). Jei ultragarsas II nerodo vaisiaus formavimosi ydų ir Jūsų biocheminiai kraujo tyrimai I nėra blogi praktiškai galima atmesti T18 ir T13, tačiau T21 ultragarsu gali visai nesimatyti ir jei Jūsų biocheminiai kraujo I rodikliai nebuvo idealūs (idealių išraiška MoM = 1), dalis gydytojų Jums visada rekomenduos ramybė dėlei pasidaryti vaisiaus vandenų tyrimą. Vilniaus genetikų praktikoje būta atvejų, kai nėščiosios T21 rizika labai maža, bet gimsta vaikas su Dauno sindromu, todėl šie gydytojai niekada Jums nesakys: - tikrai tyrimo nedarykite, tai visada yra Jūsų sprendimas pasveriant tyrimo naudą ir riziką.
Dėl nervų šiuos tyrimus atliekant - Jūs visos teisios, kai tik pradedi Juos atlikinėti taip ir pradedi jaudintis, nes tie rizikos matavimai 100 proc. atsakymų neduoda, tenka spręsti daryti vaisiaus vandenų tyrimą ar ne, o tai tikrai nelengvas sprendimas. (Pats tyrimas tikrai nebaisus ir neskausmingas, baisu priimti spendimą ir baisu laukti rezultatų). Ir nors mes puikiai suvokiame, kad nieko realiai pakeisti nebegalėsime - nerimas yra toks gilus psichologinis dalykas, kad neretu atveju logiškas mąstymas vis tik "užblokuojamas" jausmų
Jei Jūs esate drausta ir pakliūnate į rizikos grupę - Jums viską turėtų atlikti valstybinėse ligoninėse ir nemokamai. Beje tam tikrose šalyse biocheminius kraujo tyrimus ir ultragarsą genetiniais tikslais atlieka visoms nėščiosioms ir taip nėštumo metu nustato 95 proc. Dauno sindromo atvejų (5 proc. tenka toms, kurių bendra rizika po tyrimų gavosi mažesnė nei 1/250 ir toms, kurioms rekomendavo atlikti, bet jos neatliko vaisiaus vandenų tyrimo).
O dabar mano patirtis, mano akmenuotas kelias...
Iš karto PABRĖŽIU - savo komentaru tikrai nenoriu gąsdinti nė vienos besilaukiančios nėštukės ir tai koks yra mano likimas TIKRAI NĖRA RODIKLIS, KAD BŪTENT TAIP ATSITIKS JUMS. Taip tiesiog atsitiko man    Todėl nė viena nepriimkite komentaro asmeniškai. Taigi, vaikutį gimdžiau jauna, nė vieno iš mūsų (t.y. mano, vyro) šeimoje (net tolimesnėje) nėra apsigimimų, abu jauni, abu sveiki, tyrimai buvo puikus, visi rodikliai norma, ir niekas net dvejonės nesukėlė - vaikučiui viskas gerai. Darydama echo gydytoja dar labiau nuramino, nes neretai "kitokių" vaikučių ir svoris pilvuke būna mažesnis nei įprasta - o mano zuikis visada buvo ne iš mažųjų, net kai pas mamyte nardė... Visos sprando raukšlės ir kiti parametrai buvo puikūs, taigi nusiraminom ir laukėm... Mes laukėme mūsų mylimo kūdikėlio, laukėme sveiko, laukėme nuostabaus... ir sulaukėme - tik tiek kad tą jo ypatingumą, tuos "stebuklus" kurios atsineša KIEKVIENAS vaikutis, šiuo atveju galėjome įvertinti tik mes - mylintys tėvai... Pamenu mūsų pradžią: jauni, išsilavinę, nemažą „potencialą“ turintys žmonės – priešaky daugybė planų, svajonių lavina, o čia šast ir išgirsti diagnozę – Dauno sindromas. Žemė susvirduliuoja! Baisu kaip niekad, širdis kulnuose ir tik girdi kaip kažkur šalia pažyra dūžtančios svajonės... Žinot, kokie buvo pirmieji jausmai?
Ausyse skambėjo ne dauniukas, o debilas (mintyse pataisiau į Dauno sindromą, kad nors truputi užmaskuoti taip ir neradusio tinkamų žodžių, medicininį išsilavinimą turinčio žmogaus nekompetenciją)... Vis dar siūles siuvančios akušerės žodžiais subjaurota ypatinga akimirka... Akimirka turėjusi būti pati pačiausia ir turėjusi įprasminti viską kas seks po to... Skruostais tekantis sielvartas ir ant gimdyklos grindų besimėtančios mano sielos skiautės.... Trypiamos gailesčio ir apmaudo persmelktų personalo žvilgsnių... Ir ant krūtinės sūnus... MANO... VIENINTELIS... NEPAKARTOJAMAS...
Bet juk negali leisti, kad tai ir būtų pabaiga?! Tada staiga imi domėtis, skaityti knygą po knygos, straipsnį po straipsnio, be paliovos, viską ką tik randi – tarsi nuo to kiek daug tu žinosi viskas pasikeis... Galvoje minčių raizgalynė... Bet mes jauni, mes stiprūs, mes įveiksim – tada ateina suvokimas, kad tas šalia tavęs spurdantis  žiogelis yra tavo vaikas, ne Dauno sindromas, ne negalia, ne trisomija, o tavo kūnas ir kraujas – visas be išimties nuo kojų pirštukų iki bukos nosytės...  
Kiekvieną dieną aš žvelgiu į savo saulytės akis, mes kasdien dirbame, mokomės net elementarių dalykų - ir rožiniai akiniai padėti dulkėti ant tolimiausios lentynos jau nebe vieni metai...   ir vistiek atsukusi laiką ir žinodama šiandieną - turbūt jau nieko ir nebekeisčiau.... Nes mano saulyte - neatskiriama mūsų gyvenimo dalis... Tai mano likimas...

Tiesa toks mano pasirinkimas... Tokia mano istorija, mano kasdienybė, mano patirtis... Kiekviena iš mūsų turi savo istoriją, savo kasdienybę ir savo patirtį... Esu iš tu žmonių, kurie nepraėję kito žmogaus kelio, neapsiavę kito žmogaus batais, nesuklupę prie kiekvieno to žmogaus kelyje sutikto akmens neteisia ir nesmerkia... Nes kas aš tokia, kad kažkam sakyti kas yra bloga, o kas yra gera    Galiu tik savo likimą keisti, savo istoriją "rašyti" - svarbiausia gi rezultatas... Praėjus daugeliui metu žinoti, kad nesigaili nieko 

Aš gerbiu žmones turinčius savyje stiprybės priimti bet ką, ką siunčia likimas, gyvenimas, Dievas (ar dar kaip kas išsireiškia)... Tačiau NIEKADA NEDRĮSIU IR NĖ NEPAGALVOSIU KALTINTI AR KITAIP SMERKTI MAMOS NUSPRENDUSIOS NEGIMDYTI KITOKIO VAIKUČIO, nes vaikas su negalia ne tiek neišpildys tėvų vidinių svajonių (žmogaus ego padiktuotų savybių ir noro turėti patį pačiausią), nes vis tik neretai tokie vaikai išpildo daugiau lūkesčių nei tėvai apskritai tikisi iš savo mažo žmogučio...esmė tame, kad vaikutis su negalia pakeičia visą šeimos gyvenimą, jis lemia tėvų vertybių pervertinimą, didžiulius gyvenimo pokyčius ir tai ne tik nepatogumas ir didelės laiko ir energijos sąnaudos vaiko lavinimui, savo karjeros iškeitimas į galbūt geresnę ir kokybiškesnę vaiko ateitį stengiantis pasiekti maximalių rezultatų, aukojant save kaip asmenybę, kaip specialistą... Tai ir be galo didelis psichologinis smūgis ( bet kokiam, net ir labai stipriam žmogui), neretai priverčiantis pajusti tikrą skausmą, neviltį, netikrumą, baimę.. Daug neigiamų jausmų ir emocijų... Tu kas kartą susiduri su šimtais biurokratijos barjerų, su visuomenės sustabarėjusiomis nuostatomis ir nesupratimu, kiekvieną kartą turi kovoti už būvį ir šitai pakelia tikrai ne kiekvienas... Todėl niekada nesmerkiu ir nesmerksiu šeimų, kurios pasirenka kitokį kelią, kurios įvertina ir tą faktorių, kad turi daugiau vaikų (labai sunku pripažinti, bet vis tik derėtų - kad neįgalus vaikas nėra tik tėvų našta, jis yra ir neatskiriama sveikųjų brolių, seserų dalis) mes turime turėti atsakomybės ir prieš juos... Galų gale pats neįgalusis - nejau Jūs manote, kad mūsų visuomenėje jis tikrai suprastas? Kiek tikrai didelio nesupratimo, patyčių ir nelygybės jie patiria. Mūsų visuomenei dar labai reikia "augti", kad suvoktume, jog neįgalusis ne tik viską suvokia ir jaučia, bet ir jam skauda nė kiek ne mažiau nei kad skauda tų pačių "nesuprantančiųjų" vaikams... Todėl jei žinai, kad esi vienas iš tų žmonių, kurie per viską pereis ir jausiesi laimingas esant bet kokiam "scenarijui" - tada gimdyk, augink ir džiaukis, nes pasidžiaugti tikrai turėsi kuo, didesnio atsidavimo, absoliučios meilės ir nuoširdesnio artumo, švelnumo - kaži ar kas kitas suteiks. Nes neįgaliukas - tau nesumeluos (jie nemoka meluoti), niekad specialiai neįžeis, niekad specialiai neįskaudins, jis visada tau linkės gero ir mylės taip kaip tik sugebės tave mylėti, visa visa širdim ir siela... Lygiai kaip ir pyks - atvirai, nuoširdžiai, "neuždangstytai"... bet jei giliai giliai suvoki, kad šitas kelias tau per sunkus - pasirinkimas yra... ir gal ne visada jis toks jau blogas... Tikiuosi mūsų valdžia bus protinga ir nepriims absurdiškų įstatymų, kuriais bus uždrausta nutraukti nėštumą, kai vaikutis TIKRAI turi patologijų... Manau, kad šiuo klausimu žmogus turi turėti pasirinkimą. Neatsakingų abortų skaičiaus tokie įstatymai nesumažins, o esant nenumatytoms aplinkybėms nebeleis tėvams patiems, apgalvotai ir protingai suplanuoti šeimą 
Na ir išsiplėčiau    Dėkoju visoms, kurios nenuplaks manęs dėl šio ilgo komentaro, tokiuosi mano mintyse radote naudos ir dėkoju už laiką skirtą visam tam skaityti 

Ieskojau temos kurioje galeciau padejuoti ir pareiksti nusivylima, bet tinkamiausios neradau. Taip laukiau keliones i LT nes buvau uzsiregistravusi pirmam vizitui pas gydytoja, bet net negalejau nujaust kaip tas vizitas mane nuvils.. Registravausi pasiskaiciusi komentarus ir pagyras mamos ir vaiko klinikai, pas gydytoja R. Sinkeviciene. Vizito metu paklausinejo, uzrase ir padare echoskopa. Nepasiule daryti jokiu tyrymu, net neprisiliete prie manes apart to kai padave ranka kad atsikelciau nuo suolo po echoskopo. Neismatavo pilvo neapciupinejo, nedare tyrymu, net nepaklause ar noreciau. Susimokejau 170lt uz paprastos echoskopijos 5 nuotraukas ir isejau suglumusi.. 4 men bet apie vaiko bukle nezinau nieko.. baisu..

exzazaiza siulau keisti gydytoja nes tikrai mokant pinigus reikia zinoti uz ka mokate. Tikrai antra karta ten pat neiciau. Zinoma, budama vietyoje galejote pati klausti gydytojos apie tai kas domina.