Kartais atrodo, kad pasaulis verkia ir apsisukęs rožės aštriuose spygliuose...
Bet tai tik smiltelė, įkritusi į mano akį...
Kartais atrodo, kad dabar tamsu, ir net prieblandos nėra...
Bet tai tik mano užmerktos akys...
Kartais atrodo, kad dabar man šalta ir krečia drebulys....
Bet tai tik aš, vėl pamiršusi apsisiausti, išeidama į lauką...
Kartais atrodo, kad pasaulis verkia ir apsisukęs rožės aštriuose spygliuose...
Bet tai tik smiltelė, įkritusi į mano akį...
Kartais atrodo, kad dabar tamsu, ir net prieblandos nėra...
Bet tai tik mano užmerktos akys...
Kartais atrodo, kad dabar man šalta ir krečia drebulys....
Bet tai tik aš, vėl pamiršusi apsisiausti, išeidama į lauką...
kaip grazu (Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams) pati rasei (Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams) Kai vaikai užmiega ....
RaizgynÄ—
[quote="kadisi"'>Kartais atrodo, kad pasaulis verkia ir apsisukęs rožės aštriuose spygliuose...
Bet tai tik smiltelė, įkritusi į mano akį...
Kartais atrodo, kad dabar tamsu, ir net prieblandos nėra...
Bet tai tik mano užmerktos akys...
Kartais atrodo, kad dabar man šalta ir krečia drebulys....
Bet tai tik aš, vėl pamiršusi apsisiausti, išeidama į lauką...
kaip grazu (PaveikslÄ—liai matomi tik registruotiems lankytojams) pati rasei (PaveikslÄ—liai matomi tik registruotiems lankytojams) nejau nezinojai,kad ji taip sugeba
Susigundžiau ir aš parašyti keletą miniatiūrų ar šiaip minčių, kurios buvo rašytos prieš (net !) 12 metų.
Pasiklydusios mintys
... Kažkur toli toli, už juodo sustingusio miško, pasislėpė saulė... supynusi kasas, užsiklojusi baltais patalais, užsnūdo... Kažkur dar toliau įžiūrėjau seną trobelę, kur pro kreivus barškančius senų langų strypus galėjau grožėtis žvakių žaismu. Tai buvo ne seniai: gal šiandien, gal vakar, o gal dar bus rytoj?...
...Žvakutės liežuvėlis plaikstėsi blaškomas mano Žmogaus šešėlio... Noriu... Ilgiuosi... Bandau pabėgti nuo savęs, kad būčiau šalia Jo ...
... Išeini?... Išeini į spindinčią naktį, kad pasiektumei svajonę? Noriu tikėti, kad jos nesuspėjo sutirpdyti saulės kaitra, noriu, kad ją pavytum, kad ja tikėtum, kad ją mylėtum... noriu...
Svajonės puošia žmogų, o žmogus - svajones.
...Matau, regiu... Tu gražus, tu labai gražus ! Nesislėpki, pabūki ten ir čia, kad sekčiau Tave, tolstantį ir artėjantį... Aš bėgu, skubu nakčia, kad dar rytą mylėčiau Tave...
...Lange žaidžiantis speigas beldžias, snaigės nepabaigia šokusios baltą sūkurio valsą; suskambėjusią naktį beldžias lauktas svečias, kurio nepavaišinsi arbata, kurio nesušildysi prie židinio... jis pats dosniai vaišina balto sniego kremu... Išdrįski paragauti, nudžiugink, kurį myli...
... Vėl matau plepantį židinį, kuris lyg pritaria, lyg neigia man savo spragsėjimu... Girdėjo mano išpažintį, išklausė... židinys... sušvelninęs jūros šniokštimą, nerimastingą bangų mūšą, tylėjęs, neišdrįsęs sužeisti kalbančią tylą arba tylėjusią kalbą... Buvau šalia?! arti mano Žmogaus? ...
Tai buvoi ne seniai...gal šiandien, vakar, o gal dar bus rytoj?...
...Kažkur toli toli pabėga saulė, ten, už miško, pasislepia giliai... lyg nusigandusi kažko... apgaulė: ne ruduo - žiema... už lango... snaigės šoka tango, purumo prisipildo sauja, atraskime šia naktį kažką nauja...
...vos tik saulė padažė ugninį raudonį, vos tik pamerkusi akį diena pas save nuviliojo ir pasišaukė naktį, lyjančią dangaus akutėmis, aš lyg ta jūra, kuri baltai užputoja...lyg ta paukštė, kuri sparnais suplasnoju, lyg tas žiogas sėduos ant kokio aukštesnio žemės grumstelio ( akmuo - per aukštai ) arba palypėjęs aukščiau smilga... lyg pabodusį darbą ar šventę, siekiu ranka smuiko, kurį ir vėl pravirkdysiu giesmėm, idant išgirsčiau aš pats savo būties muziką... idant kalbėčiaus su Tavim, Dangaus Paslaptie, ir su Tavim, manoji Plaštake...
Iš tikrųjų labai mėgau rašyti, bet kai dabar paskaitinėju, tai truputis labai daug liūdnų, ilgesingų minčių. Kūriau ir eilėraščius, bet jų nenoriu rašyti, per daug pesimistiški (matyt, kažkas labai širdelę kirbino )
As taip pat megau rasyti kazka panasaus, deja negaliu paskaityt, nes viskas like lietuvoj. Bet paskaiciau tavo Regido ir kazkaip sunku suprast.. Kaip ir pati sakai, kad dabar kazkaip kitaip ta kuryba atrodo...
Turbut paauglysteje buvom didesnes romantikes, slapcia isimylejusios koki klasioka.. Dabar jau nebegaleciau uzrasyti tokiu eiliu..
Tikrai taip, romantikės iki pažastų... Aš mylėjau platoniška meile beveik klasioką ir man taip patiko Kvaila, kaip dabar pagalvoju, bet taip gražuuu.... Nors šios eilės buvo rašytos šiaip sau, neskirtos niekam... ir net negalvojant apie platonišką meilę ( tada jau draugavau su dabartiniu mano gyvenimo Žmogum ). Be galo mėgau ir mėgstu žiemą. Tad čia gal jos įkvėpta buvo ši kūryba, nepamenu. Kartais visa rašliava būdavo padrikų minčių šėlsmas, žaismas, skambesys... svarbiauisa būdavo išsilieti... Tai va.
Idomu kur tas talentas dingsta.. As ketureili galeciau turbut suregzt, bet jau tokiu romantisku graziu eilerasciu ir visokiu miniaturu kaip anksciau tikrai ne... Kaip noreciau dabar paskaityt tas savo rasliavas...
Aha, primin4m, paaitrinom širdelę... Aš, manau, kad galėtumei kažką sukurti, gal ne iš pirmo bandymo, bet iš trečio tikrai... Nors tai turi gimti savaime, manau... Kitaip neįsivaizduoju. Zirzilia, o tai mes laukiam tavo eilių...
Nu dabar galeciau tik kazka tokio..
Oi kaip gera kaip grazu
As turiu cia daug draugu
Saule sviecia man siandiena
Gersiu daug, tikrai ne viena!
Jei sirdy tau neramu
Junkis prie manes ir tu!
Kaip?
Aha, primin4m, paaitrinom širdelę... Aš, manau, kad galėtumei kažką sukurti, gal ne iš pirmo bandymo, bet iš trečio tikrai... Nors tai turi gimti savaime, manau... Kitaip neįsivaizduoju. Zirzilia, o tai mes laukiam tavo eilių...
Tiesa pasakius net nezinau kur jos ,kazkur gerai pasiknisus pas tevus gal ir atrasciau
Bandziau kazka dabar rasyt ,bet patikekit niekas nesigauna ,bent jau man nepatinka kas gaunasi Nezinau kur viskas dinksta ,itariu rasinio neparasyciau jeigu reiktu dabar mokyklai . Gal kai dukra prades mokykla lankyt ,gal ir man tada minciu ateis kartu su ja
Nu dabar galeciau tik kazka tokio..
Oi kaip gera kaip grazu
As turiu cia daug draugu
Saule sviecia man siandiena
Gersiu daug, tikrai ne viena!
Jei sirdy tau neramu
Junkis prie manes ir tu!
Kaip?
Dalintis
ieskom pasislepusiu talentu...... 
...vos tik saulė padažė ugninį raudonį, vos tik pamerkusi akį diena pas save nuviliojo ir pasišaukė naktį, lyjančią dangaus akutėmis, aš lyg ta jūra, kuri baltai užputoja...lyg ta paukštė, kuri sparnais suplasnoju, lyg tas žiogas sėduos ant kokio aukštesnio žemės grumstelio ( akmuo - per aukštai ) arba palypėjęs aukščiau smilga... lyg pabodusį darbą ar šventę, siekiu ranka smuiko, kurį ir vėl pravirkdysiu giesmėm, idant išgirsčiau aš pats savo būties muziką... idant kalbėčiaus su Tavim, Dangaus Paslaptie, ir su Tavim, manoji Plaštake...
Iš tikrųjų labai mėgau rašyti, bet kai dabar paskaitinėju, tai truputis 
labai daug liūdnų, ilgesingų minčių. Kūriau ir eilėraščius, bet jų nenoriu rašyti, per daug pesimistiški (matyt, kažkas labai širdelę kirbino 
) 
Aš mylėjau platoniška meile beveik klasioką ir man taip patiko 
Nezinau kur viskas dinksta ,itariu rasinio neparasyciau jeigu reiktu dabar mokyklai . Gal kai dukra prades mokykla lankyt ,gal ir man tada minciu ateis kartu su ja 
Saunuole 
