Monika ir Aleksas jau šešerius metus buvo vedę, jiems užteko ir meilės, ir pinigų, tik trūko tos mažos būtybės... Nutarė įsivaikinti. Ilgai tvarkė dokumentus. Kai atėjo pranešimas, kviečiantis išsirinkti mažylį, Aleksas gulėjo ligoninėje. Tad į vaikų namus Monika važiavo viena.
Pamačiusi lauke bėgiojančius vaikus, Monika širdies klausė, kurį jų pasirinkti. Kol ilgu koridoriumi nukulniavo iki direktorės kabineto, jau buvo nusižiūrėjusi garbanę mergytę, rinkusią klevo lapus...
Direktorės kabineto durys buvo praviros. Monika atsistojo šalia jų ir įsitempusi laukė, kada ją pakvies vidun.
Staiga išgirdo vaiko kūkčiojimą, apsidairė. Sujudėjo užuolaidos. Pakėlusi šilkinį audinį, pamatė atsitūpusį ir apsiašarojusį kokių trejų metų berniuką. Vaikas buvo lygių, švelnių apelsino spalvos plaukų, maža paraudusia nosyte, nusėta išdavikiškomis strazdanomis, plačia burnyte ir siauromis akelėmis.
- Kodėl tu verki? – paglostė galvelę Monika.
- Aš labai negražus. Dėl to mama ir tėtis mane paliko. Dėl to manęs niekas nenori įvaikinti, - gaudydamas orą sukūkčiojo Rimukas.
- Aš tave įvaikinsiu, - Monika iš karto apsisprendė.
- Mamyte, kaip aš tave myliu, - abiem rankelėm iš visų jėgų suspaudė jos kaklą.
Grįžusi namo, Monika atsipeikėjo: „Ką reikės pasakyti vyrui? Juk be jo žinios pasirinkau vaiką“. Po savaitės Monika nusprendė supažindinti Rimuką su Aleksu. Už rankelės nusivedė Rimuką į ligoninę. Šis, pamatęs Aleksą, puolė jam ant kaklo:
- Tėveli, kur tu taip ilgai buvai? Kaip aš tavęs pasiilgau, - nuginklavo naująjį tėtį...
Ši istorija baigėsi laimingai. Rimas surado mylinčius įtėvius. Beje, daugiaaukščio kiemo vaikai vis erzino Rimuką, vadino „ryžu benkartu“. Monika, Aleksas ir Rimukas, dėl šventos ramybės, išsikraustė gyventi į kitą miestą.
Tokių sveikų vaikų, kaip Rimukas, dar nepažinusių tėvų meilės, nepatyrusių, koks švelnus gali būti mamos ir tėvo žvilgsnis, Vilniaus kūdikių namuose yra per pusę šimto. Jei paklaustumėte, kiek jiems metukų, jie atkištų vieną, du, daugių daugiausiai tris pirštukus, o dar kitų gyvenimas skaičiuojamas tik mėnesiais.
Vienus mažylius su greitosios pagalbos mašina atveža tiesiai iš gimdymo namų, kitus mamos palieka prie lauko durų, trečius darbuotojai atsiveža apskurusius, išbadėjusius iš landynių, vadinamų namais.
Čia, valdiškuose namuose, prastumiami jų gyvenimai, belaukiant kažkur esančių mamos ar tėvo. Jie – maži gniutulėliai, aprengti nuskalbtais marškinėliais ir išblukusiais šliaužtinukais. Jiems trūksta visko, o labiausiai – meilės. Vos išmokę vaikščioti, jie tiesia rankeles: prašosi pakeliami ant rankų, apsikabina kojas, glaudžia galvelę – jie išmokę prašyti meilės... Vaikeliams trūksta vienintelės jėgos, kuri galėtų „išplėšti“ juos iš valdiškų namų.
„Praėjo laikai, kai vaikus augindavome kolektyve, - teigia kūdikių namų direktorė Petronėlė Valatkevičienė. – Anksčiau niekas nesistengė vaikams surasti įtėvius ar globėjus. Iš kūdikių namų mažylis keliaudavo į vaikų namus, iš jų – į internatą, po to, dovanokit, į gatvę... Vaikas, pakliuvęs į internatą, dažnaiusiai neturi ateities, nes niekam dėl jo galvos neskauda. Pažiūrėkit, kas valkatauja gatvėse, užsiima prostitucija, vartoja narkotikus? Tarp jų tikrai rasime ir internato vaikų...
Ypač internatų mergaitės būna ištroškusios žmogiškos meilės. Jos pirmąjį sutiktąjį berniuką priima kaip pirmąją ir vienintelę meilę. Jos tiki, kad tas žmogus mylės jas taip, kaip jų niekas nėra mylėjęs. Mergaitės labai skuba sukurti šeimą: taip tarsi grąžina sau iš vaikystės atėjusią meilės skolą. Jos pasigimdo vaikus, kuriuos, nusivylusios pirmu sutiktuoju, palieka. Mes jau auginame savo auklėtinių kūdikius. Ar tai ne pragariškai užburtas ratas?“
Pasaulyje yra tik kūdikių namai, kurių pagrindinis rūpestis – vaiką grąžinti į šeimą, surasti jam įtėvius ar globėjus, o ne laukti, ar susimylės tėvai, giminaičiai po dešimties ar dar daugiau metų pasiimti vaiką. Mažyliui šeimos reikia nuo pirmųjų gyvenimo dienų, o ne keliauti visą vaikystę po valdiškus namus.
Jūratė Jadkonytė
Dalintis