Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mažylis > Priežiūra > Ar mano vaikas mikčioja?
Dalintis

Vaiko kalba prasideda nuo pirmojo klyksmo gimus. Po to pirmus dvejus metus ji greitai vystosi: vaikas mokosi prasmingų garsų ir žodžių. Vėliau, tarp dvejų ir šešerių metų, gali atsirasti pastebimų sklandžios ir laisvos kalbos sutrikimų, ypač pradėjus kalbėti sakiniais.
Visi vaikai kartoja žodžius ir frazes, dažnai užsikerta ir retkarčiais nesklandžiai taria žodžius, bet kai kurie vaikai tokius nesklandumus patiria dažniau, ir tai trunka ilgesnį laiką. Jeigu Jūsų vaikas yra vienas iš pastarųjų, turėtumėt sunerimti - gal jis pradeda mikčioti. Jums tikriausiai kils daug klausimų. Ar sutrikimai gilūs, ar išnyks ? Ar reikia kažką daryti? Jeigu taip, tai ką?
 
Ar jis mikčioja?
Mikčiojimas sutrikdo šnekos srautą, bet tai atsitinka ir dėl daugelio kitų dalykų. Mes visi retkarčiais pakartojame žodžius ar skiemenis, niekas nekalba absoliučiai sklandžiai. Visi užsikertame, įterpiame tam tikrus garsus ar žodžius, supainiojame skiemenis, kelis kartus pakartojame tą patį sakinį arba vienu metu mėginame pasakyti du žodžius ir susipainioję akimirkai sutrinkame.
 
Vaikas, kuris dar tik mokosi konkrečių garsų, žodžių ir sakinių, suprantama, gali užsikirsti dažniau negu suaugusieji ar vyresni vaikai. Kiekvieno žmogaus kalbėjimo sklandumas labai skiriasi, nes tai priklauso nuo jausmų ir išorinių aplinkybių. Šie veiksniai vaikus veikia dar labiau nei suaugusiuosius.
 
Kadangi vaikų su normaliais kalbos nesklandumais kalbinis elgesys toks pat, kaip ir mikčiojančių vaikų, Jums gali būti sunku atskirti normalius sutrikimus nuo mikčiojimo. Be to, nesklandumų sunkumas ir dažnumas priklauso nuo laiko, kalbančiojo jausmų ir kitų įvairių aplinkybių.
Taigi, jei nerimaujate dėl savo vaiko šnekos, geriausia kreiptis patarimo į kalbos terapeutą. Jei jis nuspręs, kad vaikas šneka normaliai, jis nesiūlys imtis jokių priemonių, ir Jums sumažės rūpesčių. Tačiau jeigu vaikas kalbėdamas patiria tikrų sunkumų, knyga, kaip ir gydytojo patarimai, turėtų Jums padėti.
 
Kaip kalbos terapeutas nuspręs, jog Jūsų vaikas pradeda mikčioti?
Yra požymių, rodančių, kad vaiko šneka peržengė normalaus kalbėjimo nesklandumo, būdingo jo amžiaus vaikams, ribas. Vizito pas gydytoją metu kai kurie ar netgi jokie Jus neraminantys vaiko šnekos sutrikimai gali nepasireikšti. Bet jeigu esate susipažinę su ankstyvojo mikčiojimo požymiais, pastebėsite, kada jie pasireiškia ir ar yra būdingi Jūsų vaikui. Kasdien bendraudami su vaiku, pastebėsite jų dažnumą ir dėsningumus. Šie požymiai padės suprasti, ar būtina kreiptis į gydytoją.
 
Pavojaus požymiai
Mikčiojimas yra daugiau negu sklandaus žodžių srauto sutrikimai, kuriuos mes vadiname nesklandumais. Jam priklauso ir kalbančiojo reakcija į kalbinius sunkumus. Jei šiuos požymius pastebėsite, pasistenkite nepulti į neviltį. Į juos reikia žiūrėti visos vaiko kalbos, kurios didesnė dalis turbūt yra gana sklandi, kontekste. Turėkite galvoje, kad daugelis tokių požymių atsiranda ir išnyksta.
Retkarčiais jie atsiranda vaikams, kurie niekada nemikčiojo.
 
1. Dažni pakartojimai
Mes visi, o ypač besimokantys kalbėti vaikai, kartojame žodžius ir frazes. Gana įprasta ketverių metų vaikui vieną ir tą patį žodį pakartoti daug kartų. Štai vaikas, kuris nemikčiojo, pakartojo “ir-ir-ir-ir-ir...” tiek daug kartų, kad pamiršo, ką norėjo pasakyti. Laimei, ir jis, ir jo tėvai iš to tik smagiai pasijuokė.
 
Kartais vaikas užsikerta tardamas pirmuosius sakinio žodžius ar garsus – ištęsia ar kartoja “o”, “e”, “am” ir pan. Gali būti kartojamos žodžių dalys, o dažniausiai - pirmas skiemuo. Jei vaikas kalbėdamas pradeda vartoti šiuos pakartojimus dažnai, daugelyje žodžių ir situacijų, jis gali pajusti didesnį nei įprasta sunkumą. Šių skiemenų pakartojimas gali būti praeinantis, panašus į nevikrumą mokantis vaiksčioti ar bėgioti. Tačiau tai – vienas iš pirmųjų požymių, kurių ieško specialistas, norėdamas išsiaiskinti, ar Jūsų vaikas mikčioja.
 
2. Ištęsimai
Kartais vaikas gali pirmąjį garsą ištęsti taip, kad pavyzdžiui žodis “mama” virsta “mmmmmama”.
Šie pirmieji du požymiai – garso kartojimas ir ištęsimas – gali retkarčiais atsirasti beveik kiekvieno vaiko kalboje. Jeigu jie kartojasi dažnai, per daugelį kalbinių situacijų ir trukdo vaiko gebėjimui bendrauti, Jūs turite susirūpinti.
 
3. Raumenų virpesiai (tremoras)
Kartais galite pastebėti, kad užsikirtimo metu smulkūs raumenys aplink vaiko burną ir žandikaulį virpa arba vibruoja. Tai gali būti aiškiai matoma ar tik vos pastebima. Kai burna yra pasirengusi tarti žodį, o jokio garso nesigirdi, šie virpesiai yra susiję su kalbėjimo sunkumu. Kalbos terapeutas norės žinoti, ar dažnai toks tremoras pasitaiko ir ar pailgėjo jo trukmė, palyginti su ankstesniu laikotarpiu.
 
4. Balso ir tono pakėlimas
Vaikui stengiantis ištarti žodį, tęsiamo garso aukštis, prieš baigiant jį ištarti, gali kilti. Jis gali kilti lėtai arba šoktelėti staiga. Abiem atvejais vaikas stengiasi tarsi išstumti įstrigusį žodį, ir tai yra dar vienas požymis, kad vaikui reikia pagalbos.
 
5. Kova ir įtampa
Norėdamas išspausti žodžius, vaikas kovoja: stengdamasis ištarti tam tikrus žodzius, stipriai įtempia lūpas, liežuvį, gerklės ir krūtinės raumenis. O kartais, jam tariant tuo pačius žodžius, galite pastebėti tik vos juntamą įtampą. Įtampa gali keistis nuo vos pastebimos iki labai ryškios per tam tikras kalbines situacijas, gali ir visiškai ilgam išnykti. Tokia kova ir įtampa padidina tikimybę, kad tai virs mikčiojimu.
 
6. Baimė
Vaiko veide Jūs galite pastebėti prabėgantį baimės šešėlį, kai jis priartėja prie tam tikro žodžio tarimo. Jei taip, jis turbūt jau anksčiau buvo užsikirtęs tardamas šį žodį. Ir tai privertė jį bijoti artėjančio sunkumo. Jis gali šios baimės neįveikti ir pradėti verkti, nes negali ištarti žodžio. Jis gali bijoti konkrečių žodžių per tam tikras kalbines situacijas arba iš viso bijoti kalbėti. Jei tą baimės akimirką galite vaikui padėti, turite gerą galimybę neleisti išsivystyti kalbos baimės jausmui.
 
7. Vengimas kalbėti
Pastangos kalbėti ir baimė, kurią vaikas patiria kalbėdamas, gali greitai paskatinti jį įvairiais būdais vengti kalbėti. Jis gali atidėlioti mėginimą ištarti žodį, kol nebus įsitikinęs, kad galės ištarti jį sklandžiai. Galite pastebėti daug neįprastų ir ilgų pauzių. Jis gali atsisakyti kalbėti, kartais gali pakeisti arba įterpti neturinčius ryšio žodžius ar bereikšmius garsus, kol nebus pasiruošęs pasakyti žodį. Jis ir toliau stengsis delsti rinkdamas žodžius ar formuluodamas sakinius. Ir tai gali pasireikšti vis dažniau. Jeigu vaikas nekalba netgi tada, kai yra aišku, jog žino, ką nori pasakyti, jis turbūt vengia kalbėti, nes jaučia nerimą dėl savo šnekos.
 
Pastarieji penki pavojaus požymiai neretai pasireiškia kartu. Baimę ir vengimą kalbėti dažnai lydi kova ir įtampa, o dėl per didelės įtampos atsiranda raumenų virpėjimas.
 
Sutrikimo požymiai ir vaiko reakcija į juos
Minėti septyni požymiai skiriasi nuo normalių šnekos sutrikimų dviem aspektais. Du pirmieji požymiai – padažnėję kartojimai ir ištęsti garsai ar žodžiai – yra kalbėjimo sutrikimai. Taip atsitinka daugeliui vaikų, bet jie nevengia intensyviai bendrauti.
Kai kurių vaikų kalboje šie sutrikimai yra labai ryškūs ir pasitaiko per daugelį kalbinių situacijų, todėl jie turi būti laikomi prasidedančio mikčiojimo požymiais.
 
Kiti penki požymiai – virpesiai, balso ir tono kilimas, įtampa, baimė ir vengimas kalbėti – pasireiškia, kai vaikas į savo kalbos sutrikimus reaguoja, atkreipia į juos dėmesį. Šie požymiai labai slopina šnekos srautą ir trukdo bendrauti. Jie rodo, kad vaikas bando įveikti savo kalbėjimo sutrikimus. Jis gali nesuvokti, kad tai daro, nes tai yra nevalinga reakcija. Nors nenoras kalbėti ir įtampa, atrodo, iš pradžių jam padeda ir nėra žalingi, nes nukreipia dėmesį nuo jo kalbos, tačiau vis didėja baimė tarti žodžius.
 
Šie požymiai rodo, kad gali išsivystyti tikras mikčiojimas. Todėl Jūs turėtumėte nuvesti savo vaiką pas kalbos terapeutą, kuris nusimano apie mikčiojimą. Jis parengs tinkamą korekcijos programą arba rekomenduos ilgiau stebėti vaiką.
 
Jeigu norėtumėte patys vaiko kalbą atidžiau stebėti ilgesnį laiką, turite žinoti, kad kalba nesivysto tolygiai, jog vienu metu pastebėsite daugiau sunkumų, kitu – mažiau. Ypatingą dėmesį atkreipkite į sklandesnio kalbėjimo laikotarpį, o dėl atsitiktinių sunkumų stenkitės per daug nesirūpinti. Nesistenkite stebėti vaiką visą laiką, vos tik jis išsižioja. Klausykitės, ką jis mėgina Jums pasakyti. Stenkitės nustatyti sunkumo, su kuriuo jis susiduria, dydį ir ar kalbėjimas gerėja ar blogėja. Kai kalbos specialistas Jums pasiūlys klausytis tam tikrų dalykų, darykite tai nešaliskai, ne kaip vaiko tėvas. Tai gali būti sunku, tačiau galima išmokti.
 
Ištrauka iš knygos „Jūsų vaikas mikčioja... Knyga tėvams“
Šaltinis: Jaunimo psichologinės paramos centro internetinė svetainė www.jppc.lt

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą