Kokiais žaislais ir kodėl žaidžia mūsų vaikai

 

Tik minutėlę įsivaizduokite, kad esate kosmonaute, ku­rią ruošia išlaipinimui svetimoje planetoje. Kurį laiką vyksta įtemptos ir varginančios treniruotės. Priprantate prie nesvarumo būklės, skafandrų, maisto iš tūbelių... Ir dūdų orkestras jus palydi į kosmosą... Tačiau porą kartų apskriejus aplink Žemę nutupdo jus ne Mėnulyje, o Af­rikos pakrašty. Taigi - ne ten, kur žadėjo...

 

Ar ne panašiai yra su mūsų vaikais? Atkreipkite dė­mesį, kuo jie žaidžia. Tai labai svarbu. Žaisdamas vaikas nesąmoningai atsako į du klausimus: „Kas aš esu?" ir „Koks pasaulis mane supa?" Kartu mažylis kuria savo ateities viziją. Įsivaizduoja save suaugusiu vyru arba mo­terimi...

Skubu teigti, kad su mergaitėmis, regis, viskas gerai. O štai berniukai žaisdami mokosi vieno, bet gyvenime iš jų reikalaujame visai ko kita.

 

Iš ko „padarytos" mūsų mergaitės?

Nuo pat mažumės mergaitės žaidžia kurdamos situacijas, ku­rios joms pravers gyvenime. Jau trimetės tampa kulinarijos „asėmis" - pyragaičiai iš smėlio, pie­nių žiedų ir varpučio lapų „sriubytė". Keturmetės - drabužių modeliuotojos ir siuvėjos. Tai liudija gausus „barbynas" ir į lentyną netelpantis garderobas. Penkiametė - kuo puikiausia in­terjero dizainerė - be vargo su­kuria lėlių namus. O jei dar tu­šinuką paverčia termometru ir sumaišo naminę „mikstūrėlę" - štai jums ir gydytoja...

 

Sunku įsi­vaizduoti ir mergaitę, kuri vai­kystėje nė karto nebuvo įsisukusi į mamos spintą. Juk už tų dure­lių neri į dar nepažintą, bet la­bai viliojantį moterišką pasaulį. Jis, kvepiantis mamos aromatu, švelniai vilioja ir gundo: margas­palviai šaliai, slystančio šilko suknelės, „smailianosiai" aukš­takulniai, skaistalai ir teptukai, perlų karoliai ir sidabrinės apy­rankės... Reveransas moteriška­jam pradui...

 

Ir visai nesvarbu, kad mergai­tė žaisdama tik pirštų galiukais prisiliečia prie to tikrojo suaugu­sios moters gyvenimo (juk smė­lio ir tikrasis pyragas skiriasi, ta­čiau abu gaminami su meile). Svarbu tai, kad dar vaikystėje tuo išmoksta rūpintis būsima mote­ris. Ir mums kol kas nerūpi, ar užaugusi ji taps interjero dizainere, ar apsiribos tik kasdieniu namų tvarkymu. Ji be vargo su­kurs saviesiems jaukius namus.

 

Žinoma, negalima teigti, kad kiekviena mergaitė taps idealia mama, tačiau rūpintis šeima ir namais dar vaikystėje „repetuo­ta" ir namų ūkio darbeliai tarsi įrašyti kiekvienos galvelėje... Ir tai, be abejonės, mergaitėms pra­vers, ką vargu ar galime pasakyti apie mūsų berniukus.

 

Iš ko „lipdome" berniukus?

Ką dažniausiai sūneliams do­vanojame per gimtadienį? Atspėti nesunku - mašinėles ir šautuvus. Ką galima žaisti su šautuvu? Tė­vai (drįstu teigti) žaidė „baltuo­sius ir raudonuosius". Mūsų vy­rai - „vokiečius ir rusus". O mūsų vaikams liko žvaigždžių karai. Be­je, dar vienas šių laikų „atradi­mas", prilipdantis mažylius prie ekrano, yra kompiuterių žaidi­mai...

Tikiu, kad pasiseks tiems, kurie užaugę pasirinks karininko, policininko, apsaugos vyruko pro­fesiją. O jei šiandieninis „nindzė" taps paprastu buhalteriu? Kas liks? Tarnybinį kompiuterį prigrūsti žaidimų, to­kių kaip „labirintai", „dūmai", „taiklieji šauliai"...

 

Ar niekada nesusimąstėte, ko­dėl kiekvienas vyras garbės ir orumo reikalu laiko nuosavą au­tomobilį? Trūks plyš, bet taps „ratuotas". Juo labiau, kad kar­tais ne tik nėra būtinybės, bet net­gi neparanku. Ar tai nekvepia mašinėlių „perkūnijimu", t.y. tuo, ką pavyko „parsinešti" iš vai­kystės automobiliukų kolekcijos lentynos... Gal todėl suaugę vy­rai gali valandų valandas užsida­ryti garaže, dienų dienas puose­lėti savo keturrates drauges...

 

Kita vertus, ar jūsų vaikai ži­no, ką veikiate išėję į darbą? Juk grįžę greičiausiai krintate į minkštasuolį priešais televizorių... Ir, žinoma, vyrai nepraleis nė vienų sporto rungtynių. Sportas - trečias vyriškas pomė­gis. Drįstu teigti, kad vaikystėje žaistą futbolą ar krepšinį suau­gusiam vyrui pakeičia transliuo­jamos varžybos...

Taip ir išeina, kad dėl berniukų kažkas piktai pajuokavo: vaikystėje „žadėjo" lenktynes, susišaudymus, nuoty­kius, o užaugę gavo šeimą ir dar­bą. Juk mašinėlės ir šautuvėliai sumodeliuoja pasaulį, kupiną azarto, aštrių pojūčių ir rizikos. O iš suaugusių vyrų reikalauja­me darbštumo, atsakomybės ir stabilumo. Didesnį kontrastą vargu ar galima sugalvoti.

 

Nesijaudinkite, nesiūlome sudarinėti verslo planų. Tačiau verta paieškoti įvairesnių užsi­ėmimų. Pavyzdžiui, buities. Čia sūnus galėtų tapti pirmuoju jū­sų pagalbininku. Svarbiausia - neskirstykite darbų į „mo­teriškus" ir „vyriškus". Prisi­minkite, kad visi darbai garbin­gi.

 

Jeigu adote kojines ar siu­vate švarko sagas, išmokykite to ir sūnų. Ar žinote, kad mez­gimą virbalais išrado būtent vy­ras? Jau penkerių metų berniu­ką galima mokyti nerti vąšeliu. Vaikas pats nusinertų virvelę, o gal ir margaspalvę kišenėlę pieštukams.

Jeigu naudojate automatinę mašiną, sūnus ma­žų mažiausiai jums galėtų ati­daryti šios dureles, sudėti skal­binius. O išskalbus padžiauti bent jau savo kojinaites. (Kiek­vienos moters svajonė - vyras, skalbiantis bent savo kojines).

Ruošdama pietus irgi pasi­kvieskite vaiką. Jis gali ne tik serviruoti stalą, sumaišyti miš­rainę, bet ir išplauti šaukšte­lius...

 

O parduotuvėje būkite išrankesni. Atidžiau nužvelki­te žaislų lentynas. Gal sūnui vertėtų pirkti ne tik automobi­liuką, sviedinį, bet ir vaikiškų įrankių komplektėlį (namų ūkyje vyras meistras - tikras at­radimas).

Ar pastebėjote, kad ne tik mergaitėms patinka pieš­ti? Gal pirmieji akvarelinių da­žų potėpiai užaugins talentin­gą dailininką ar bent jau vyrą, nebijantį „kosmetinio" remon­to namuose? O kur dar įvairiaspalviai konstruktoriai, iš kurių galima sumontuoti ne tik pilaitę, bet ir laivą, stalą, net šviečiančius žibintus. Juk tai pati tikriausia kūryba.

Konstruktoriai ne tik skatina vaiko vaizduotę, bet ir treniruoja pirštukus tiksliems veiksmams -  piešti, rašyti. Be to, per šias de tales geriau įsimenamos spalvos ir formos...

 

Ir dar. Nevenkite vaiko nors kartą per metus nusivesti į savo darbovietę. Tegu mažylis apžiūri jūsų darbo vietą, pats pamato, ką veikiate „tame darbe“. Leiskite atsisėsti ant savo kėdės, o gal įkristi į savo (ar šefo) minkštą fotelį. Kas gi daugiau gali nuoširdžiai  papasakoti apie savo profesiją... O jei sūnelis prie savęs meiliai spaudžia pliušinį meškutį, jokiu būdu neatimkite, nes auginate ne tik vyrą, bet ir būsimą mylintį tėtį.

 

 

Vaikų žaidimai - tai labai svarbu

Atkreipkite dėmesį į žaislus. Juk žaisdami vaikai laiku „peršoka" apie penkiolika metų į priekį. Jie save įsivaizduoja suaugusiais žmonėmis.

 

• Perkant žaislus neapsiribokite tradiciniais meškiukais, šautuvėliais ir automobiliukais. Atverkite vaikui platesnį pasaulį.

• Nepykite, jei dukrelė išsiterliojo jūsų lūpų dažais - juk auga „moterytė". Sūneliui nepagailėkite buities (taip vadinamų „moteriškų") darbų.

• Jau trejų metukų vaiką nusiveskite pas save į darbą. Tegu vaikas kuo daugiau sužino apie jūsų profesiją.

 

Dar šiandien pasirūpinkite, kad užaugęs sūnelis nesijaustų marsiečiu žemėje.

Fotografė Jūratė Čiakienė
Tel. 8 686 53636

 

Jūratė Petraitienė