Stebuklingas pirmagimis, buvęs vieninteliu vaiku šeimoje, patiria didžiulį stresą, kuomet atsiranda naujas vaikas. Iš jo tarsi atimamas „sostas“ ir jis nustumiamas į šoną naujo stebuklo – žavaus antrojo vaiko. Pirmagimio pasaulis griūna – jis nustoja buvęs tėvų dėmesio centru. Dabar jam tenka dalintis tiek tėvų dėmesiu, tiek pasauliu su kitu vaiku. Tokią akimirką pirmagimis stengsis padaryti viską, kad tik išliktų dėmesio centre ir atgautų savo sostą. Vienas iš būdų, kurio gali griebtis pastarasis – naujojo brolio ar sesers imitacija.

Patyręs nustūmimą nuo sosto ir bandydamas susigrąžinti buvusį dėmesį, pirmagimis gali ne tik pradėti konkuruoti su jaunesniu broliu ar seserimi, bet imtis jį ar ją prižiūrėti. Jis gali pastebėti, kad tokia jo pagalba tėvams patinka, jiems ji yra priimtina, todėl su malonumu imasi vyriausiojo brolio ar sesers vaidmens. Tokiu būdu pirmagimis vaikas gali tapti „mažuoju suaugėliu“ arba antruoju tėčiu ar antrąją mama. Kai vaikas ima taip elgtis, o toks jo elgesys yra priimamas, tėvai gali pradėti manyti, kad jaunesnių brolių ar seserų priežiūra yra vyriausiojo vaiko pareiga ir jie ima tikėtis iš vyresnėlio būtent tokio elgesio. Jie paremia vyresnėlį šioje veikloje, tikėdamiesi, kad pastarasis bus puikiu pavydžiu jaunesniems savo broliams ir seserims. Dėl tokios susiklosčiusios situacijos, pirmagimiai išsiugdo atsakomybės jausmą, auklėjimo ir ugdymo savybes. Tokia patirtis tarsi paverčia juos įgimtais lyderiais. Bet kartu vaikas pamiršta, kad jis yra tik vaikas. Jis nori būti geras ir naudingas, jis rūpinasi, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai ir per tokius rūpestėlius pamiršta mėgautis savo vaikyste. Štai kodėl pirmagimiai dažnai nukenčia dėl pseudobrandos. Jie gali elgtis kaip suaugę vaikystėje ir, kadangi jų vaidmenų modeliai buvo būtent suaugę, jie gali atmesti lyderio ar vadovo vaidmenį paauglystėje. Pirmagimis neturi to beribio laiko suvokti save kaip vaiką santykiuose su tėvais. Kuomet šeimoje atsiranda jaunesnis brolis ar sesuo, jis linkęs pašalinti savęs kaip vaiko suvokimą ir ima stengtis būti „tėvu“. Bet ši situacija turi ir kitą pusę. Atsiradus naujam mažyliui, pirmagimis vaikystėje mėgaujasi galimybe būti didesniu, vyresniu, stipresniu ir protingesniu nei kiti jo jaunesni broliai ir seserys.

Vidurinis vaikas, pasižymintis puikiais derėjimosi ir kompromisų sudarymo gabumais, juos išsiugdo tik per bendravimą su broliais ir seserimis. Jo situacija unikali: jis kartu yra ir jaunesnis, ir vyresnis. Todėl jam visą laiką tenka ieškoti „aukso vidurio“ bet kokioje situacijoje. Jis tampa taikos tarp brolių ir seserų palaikytoju, bet ne dėl to, kad pats to nori, o tik dėl to, kad yra viduryje ir yra priverstas taip elgtis. Vidurinis vaikas išmoksta su kitais dalintis viskuo, ką turi. Jo bendravimas paremtas šiuo dalinimusi. Jie įpranta daryti kompromisus, linkę nusileisti, nesistengia laimėti kito pralaimėjimo kaina. Konfrontacija yra pagrindinis dalykas, kurio itin vengia vidurinieji vaikai. Tačiau šis be paliovos vykstantis derėjimasis ir konkuravimas gali išugdyti viduriniųjų vaikų menką savigarbą bei savęs menkinimą.

Labiausiai viduriniojo vaiko gyvenimo stilius priklauso nuo jo vyresniojo brolio ar vyresniosios sesers. Šis vaikas gali stengtis pamėgdžioti pirmagimio elgesį. Jeigu šis pastebi, kad nesugeba arba negali prilygti tobulajam pirmagimiui, vidurinysis vaikas gali nueiti visai kita, priešinga linkme nei vyresnysis vaikas, ir tokiu būdu bandyti ieškoti savo tikrosios tapatybės, savo vietos po saule. Šis vaikas kažkuria prasme yra visiška pirmagimio priešingybė. Gali nutikti taip, kad vidurinieji vaikai jausis priversti priimti tuos vaidmenis, į kuriuos netilpo ar kurių neįgyvendino jų kiti broliai ar seserys, ir dėl to jie gali jaustis pažeminti, jausti apmaudą. Galima teigti, kad dauguma viduriniųjų vaikų išgyvena tapatumo krizę dėl to, kad visą laiką stengiasi išsiskirti, būti kitokie nei jų vyresnieji ir jaunesnieji broliai ar seserys. Jie neretai jaučia, kad gimė per vėlai, kad galėtų naudotis privilegijomis ir ypatingu tėvų elgesiu kaip pirmagimis, ką pastarasis yra paveldėjęs pagal gimstamumo pirmu teisę ; tačiau kartu jie jaučiasi gimę per anksti, kad galėtų mėgautis atleidimu nuo taisyklių bei atlaisvinimu nuo disciplinos, kitaip sakant, jie neturi jaunėlių privilegijos - išsisukimo nuo bausmės. Nebūdamas nei pirmūnu, nei „mažyliu“ vidurinysis vaikas gali jausti neturįs jokio vaidmens savo šeimoje. Dėl to jie gali pradėti ieškoti šito už šeimos ribų.

Tačiau iš kitos pusės viduriniojo vaiko pozicija turi savų privalumų. Šie vaikai gali mokytis iš vyresniojo brolio ar sesers, bet tuo pat metu gali elgtis kaip jauniausias, tuo padvigubindamas savo mokymosi galimybes. Todėl labai dažnai, ypač paauglystėje, jų nuotaika gali svyruoti tarp „aš esu suaugęs“ ir „aš esu dar vaikas“.

Gimus trečiam vaikui, antrasis vaikas staiga nebetenka savo turėtos „šeimos mažylio“ pozicijos ir patiria tokį pat nustūmimą nuo sosto, kokį jau yra išgyvenęs vyresnėlis. Antrasis vaikas šį nustūmimą išgyvena kiek kitaip, kadangi turi pavyzdį – savo vyresnį brolį ar sesę. Pirmagimis šį kartą streso jau nebepatiria, nes visas apmaudas dėl sosto netekimo buvo išlietas ant antrojo vaiko. Vyresnėliui ši situacija jau yra pažįstama, išgyventa, todėl nesuteikia jokių neigiamų jausmų ar išgyvenimų.

Jaunėlis vienintelis nepatiria nustūmimo nuo sosto. Visą savo gyvenimą jis išlaiko tą pačią poziciją. Jaunėlis nejaučia jokio spaudimo iš jaunesnio brolio ar sesers, kadangi jų nėra, todėl gali išaugti nerūpestingu, neimančiu į galvą, netgi vėjavaikiu. Kadangi jis yra pats mažiausias, juo rūpinasi ne tik tėvai, bet ir vyresnieji broliai ir seserys. Dažniausiai jam pačiam nieko nereikia daryti, viskas padaroma už jį. Sulaukdamas dėmesio ne tik iš tėvų, bet ir iš savo brolių ar seserų, jaunėlis įpranta būti dėmesio centre, visų mylimas ir visų globojamas. Jaunėlis žino, kad jei tėvai negalės, jam į pagalbą atskubės jo vyresnieji broliai ar seserys, pavyzdžiui: kuomet reikia paruošti namų darbus. Jis žino, kad bet kuriuo atveju visuomet bus kažkas, kas išpildys jo poreikius ir norus, todėl jis auga atsipalaidavęs ir nerūpestingas. Yra tikimybė, kad toks vaikas ateity gali išvystyti taip vadinamąjį mažojo princo arba mažosios princesės kompleksą.

Jauniausias vaikas visuomet turi su kuo varžytis, nes prieš jį yra jo vyresni broliai ir seserys. Todėl šeimos mažylis visuomet stengiasi pasirodyti kuo geriau, netgi jei dėl to jam reikės manipuliuoti. Jo konkurencijos pojūtis yra gana stiprus, kadangi jis nori būti pats geriausias, pranašiausias ir nuostabiausias, ir jis kaip ir vyriausiasis išsiugdo tokią pačią konkuravimo savybę. Jaunėliai bando susikurti sau vietą, kuri priklausytų tik jiems, atskirai nuo jų vyresniųjų brolių ir seserų, o tai skatina šių vaikų kūrybiškumą. Dėl tos pačios konkuravimo priežasties jaunėliai gali būti maištininkai, nepaklusnūs ar išdykę.

Vienturtis vaikas yra unikalioje situacijoje dėl to, kad būdamas vienas jis neturi galimybės vystyti savo asmenybę per santykius su broliais ar seserimis. Kadangi jis nepatiria jokios konkurencijos ir nustūmimo nuo sosto šeimoje, jis augdamas išvysto stiprų pasitikėjimą savimi bet kokioje situacijoje. Kadangi šeimoje nėra vaikų, su kuriais jis galėtų konfliktuoti, šis vaikas gali būti linkęs į didesnius konfliktus su tėvais nei kiti vaikai.

 

Laima Tamavičienė, psichologė

Fotografė Jūratė Čiakienė
Tel. 8 686 53636