Apie dviejų vienodų it vandens lašeliai žmogelių nuotykius mokykloje sklando legendos. Nejučia pasvajoji, kad smagu būtų žvilgtelėti iš šalies į savo antrininkę ir į biologijos egzaminą nusiųsti identišką, tik moksliukę sesę… Sakoma, kad net nuo gimimo skirtingose šalyse augantys dvyniai jaučia brolio artumą, kad vienam susirgus ir kitas sunegaluoja. O kurdami šeimas jie pasirenka beveik vienodus (nors ir ne dvynius) sutuoktinius.

 

Kaip iš tikrųjų jaučiasi žmogeliai, kuriuos vienu kartu dievulis pasiunčia tai pačiai mamai ir tėčiui? Privalumų, be abejo, yra. Tačiau yra ir vienas nemažas trūkumas.

Kiekvieno žmogaus siekis - išsiskirti iš kitų. Kiekvienas nori  būti vienintelis ir nepakartojamas. Kaip tik to du „lašeliai” netenka tik gimę - tas pats vežimėlis, tokios pat žydros palutės, dryžuotos kojinytės ir tik po vieną mamos bei tėčio ranką...

 

Apie tai, ką turėtų žinoti dvynukus auginantys tėveliai, jų giminaičiai bei kaimynai, pasakoja psichologė Erika Beržinienė.

 

Sveiki, tai mudu abudu

Nors dvynukai gimsta kaip ir kartu, iš tiesų nėra mamos ir tėčio, kurie nežinotų, kuris - Stepukas ar Juliukas gimė pirmas. Dažniausiai pirmasis būna truputį stipresnis už brolį ir šiek tiek aktyvesnis. Augdami jie pasiskirsto vyresnio ir jaunesnio vaiko vaidmenimis, kurie, tiesą pasakius, nedaug besiskiria nuo pametinukų. Ir visai neblogai jaučiasi.

 

Juk visada po ranka turi žmogelį, kuris beveik taip pat supranta pasaulį, beveik taip pat vystosi ir susiduria su panašiais sunkumais ar kliūtimis („Norim valgyti, kur mamytė? Vauuu vauu!”, tik dvigubai stipriau). Ir darbus (įsisukus į virtuvės spinteles) dviese nuveikti galima greičiau. Nors abiem smagu kraustyti spinteles, kiekvienas jų viliasi būti nepakartojamas ir vienintelis („Aš labiau noriu pas mamą ant rankų”, „Aš gražiau šypsausi”).

 

Pasak Erikos Beržinienės, dvynukai siekia dviejų prieštaraujančių dalykų: būti vienu kumštuku ir išsiskirti. Antrasis siekis ypač sunkus. Juk ir Stepukui, ir Juliukui dažniausiai patinka tie patys dalykai (abu mėgsta ledus, nekenčia manų košės, nori draugauti su Onute ir t.t.). Tad kiekvienam atskirai susirasti malonią ir skirtingą sritį nepaprasta.

 

Dvi uogytės ar dukrytės?

Iš ko gatvėje pažinsi, kad mama vedasi dvynukus. Jei tai sesutės, tai iš tolo jos vienodai raudonuos - lyg uogos. Pasak psichologės, vyresni dvynukai patys reikalauja tokių pačių daiktų. Tačiau kol vaikai dar negali sakyti savo nuomonės (kūdikiai ir pirmųjų grupių darželinukai), akivaizdu, kad mintis rengti vienodai priklauso mamytei. Neretai dėl labai paprastos priežasties - taip patogiau.

 

Psichologė mano, kad dažnesnė kita priežastis: tėvai tarytum pasineria į dvynukų auginimo „transą”. Suaugusiuosius apima noras viską daryti „kvadratu”. Tokia tėvų iniciatyva gal ir graži aplinkiniams bei patiems tėvams, tačiau nenaudinga dvynukams.

 

Atpažink mane

Psichologė pateikia galimą aprangos sprendimo būdą: „Jei abiem vaikam perkate po kostiumėlį, jie gali būti vienodi, tačiau skirtingų spalvų”. Tėvai turi žinoti, kad taip ne tik ugdomas estetinis vaikų skonis, bet ir formuojamas jų išskirtinumas. Todėl išorinės priemonės - skirtingų spalvų drabužiai, atskiros lovelės, indai (vieno lėkštė su boružėle, kito - su voriuku) ir pan. labai padeda.

 

Be to, kad ir kaip smagu vaikams būtų apgaudinėti aplinkinius ir apsimetinėti ne savimi, vis dėlto dvynukai viliasi, kad kieme juos kaimynai atpažins ir nesupainios. Patarimas kaimynams ir giminaičiams. „Aš  Stepukas, o jis Juliukas”, - šie vaikų lūpomis tariami žodžiai tebus pasakyti vieną kartą. Nekamantinėkite kas rytą sutikę laiptinėje: „Tu kuris - Stepukas? A, tu Jonukas”. Dvyniai trokšta, kad suaugusieji pastebėtų būtent jį (ar ją), atpažintų ir suprastų, kuo jis yra ypatingas. Kuriam gi malonu, kai jį painioja su kitu?

 

Vienam dangaus aukštuma, o kitam?

Stepukas ir Juliukas pasiryžę vienas už kitą galvas guldyti. Darželyje Mildutė taikosi įžnybti Stepukui, bet Juliukas pirmas atkiša kumštukus. Auklėtoja į kampą pastato Juliuką, bet Stepukas makaluojasi netoliese, kad broliui būtų linksmiau. Nors brolių ryšys nepaprastai artimas ir šiltas, tarp jų ir didžiulė konkurencija.

 

Pasak psichologės, dvynukų auginimas ir auklėjimas - ypač sunkus uždavinys tėvams. Štai dėl to gana dažnai jie kreipiasi į psichologus. Guodžiasi, kad vienas dvynukų siekia „dangaus aukštumų” įvairiose srityse, o antrasis tampa didele bėda: nieko nenori, nustoja domėjęsis bet kokia veikla, vangus ir pan. Kaip taip atsitinka?

 

Labai paprastai. Štai pavyzdys: dvynukai susidomi nauja veikla. Juliukui ir Stepukui patinka statyti namus iš „Lego” kaladėlių. Sutūpę ant kilimo sukuria vos ne visą miestą. Tėvams apsąla širdis, kai abu draugiškai stato vieną tiltą ar bokštą. Pamažu pradeda aiškėti, kad vienam vaikų sekasi truputį geriau. Iš pradžių tai didelių pokyčių nesukelia. Antrasis vaikas pasistengia, ir jam kartais pavyksta padaryti taip pat greitai ir gražiai, o kartais net ir gražiau nei broliui.

 

Štai taip pamažu gimsta konkurencija. Juk tas, kuriam pasisekė labiau, greičiau sulaukia tėvų pagyrų, susižavėjimo ir pritarimo. Antrajam tenka džiaugtis žodžiais: „Ir tavo darbelis labai gražus”. Juk suprantate, ką reiškia „ir tavo…”, kai pirmasis vaikas sulaukia aimanų: „Oi, kaip gražu…” Šitaip pamažu vienas dvynukų supranta, kad šiame kovos lauke jis nebus nugalėtojas, ir kūrybinis džiaugsmas aptemsta. Kas gi nori būti antras pagal gėrį? 

 

Sėkmės išbučiuotas

Dvynukai daug mokosi vienas iš kito, tačiau nusivilia savo gebėjimais ten, kur sekasi kitam. Labai dažnai atsitinka, kad vienam vaikui vis sekasi, kitam vis nesiseka. Dvynukės Justina ir Miglė lanko šokių būrelį. Vienai jų sekasi ypač gerai. Ją kviečia net į tarptautinius konkursus. Tėvai atsikvepia, kai antroji susidomi menu. Regis, ir ji ras tai, kuo galės didžiuotis. Miglė pradeda lankyti dailės būrelį ir jai ten patinka.

 

Tačiau į dailės būrelį ima veržtis ir Justina. Argi drausi, juo labiau kad mintis kartu važiuoti troleibusu į dailės studiją, patiko ir Miglei. Nuo šiol abi renkasi dažus, abi aptarinėja draugių piešinius ir … Spėkit, kas nutinka. Netrukus tarptautinėse parodose puikuojasi vyresniosios dvynukės Justinos darbai, piešinukais nukabinėtos net namų sienos (šalia nuotraukų iš šokių konkurso). Tuo tarpu Miglė vis dažniau pasitenkina ausinuku ir sakosi, kad piešti jai visai nepatinka...

 

Neleiskite rajūnei konkurencijai praryti vaiko

Jei norite, kad konkurencija „nesuvalgytų” vieno dvynukų, leiskite vaikus į skirtingus būrelius. Jei vaikai nori lankyti tą patį būrelį, patartina mažiau „sėkmingąjį” vis paskatinti, dažniau pasidžiaugti jo laimėjimais.

Būtinai įvardykite, kuo įspūdingas jo pasirodymas ar darbelis. „Gal tai nuskambės keistai, bet tam, kurį lydi sėkmė, tėvų dėmesio reikia mažiau, - įsitikinusi psichologė. -  Kodėl? Nes tas, kuriam sekasi, sulaukia daugiau pagyrų iš šalies.“

 

Be to, nors ir kaip slėptumėte, kad tėvai džiaugiasi vaiko laimėjimais, tėvams tai parašyta ant kaktos. Beje, tai svarbu ne tik dvynukų, bet ir kitų mažųjų (ypač pametinukų) tėvams, kurių vaikai lanko tą patį būrelį. Jei vienam vaikų staiga dingo noras lankyti tą patį būrelį, geriausias sprendimas - leisti susirasti kitą.

 

 

Jei auginate dvynukus

▪ Nuo mažų dienų stenkitės vaikus rengti skirtingai, pirkite jiems nevienodų spalvų daiktus.

▪ Konkurencijos išvengsite, jei abiem skirsite ne tik vienodai dėmesio ir meilės, bet stengsitės sudominti skirtingais dalykais.

▪ Niekada jų nelyginkite. Leiskite bent namie pasijusti nepakartojamiems.

▪ Niekada nepriekaištaukite, kodėl vienas ar kitas vaikas nesielgia taip gerai kaip kitas - neverskite jų būti viena galva ar viena širdim.

▪ Raskite laiko kiekvienam vaikui atskirai. Tai gali būti trumpi pasivaikščiojimai ar pokalbiai. Jei leidžiate vaikus į skirtingus būrelius, tuo metu, kai laukiate vieno, galite puikiai išnaudoti laiką skirdami visą dėmesį kitam.

 

Vilma Meškauskienė