Penkios taisyklės antragimio
sulaukusiems tėvams
Sveikiname, jūsų šeimoje dar vienas narys! Naujas vaikelis - naujas
džiaugsmelis: mamytė ir tėvelis šypsosi, močiutė ir senelis aikčioja. Tik
pirmagimis stovi nosį nukabinęs. Kas atsitiko? Šio straipsnio tema - kaip vaikus
supažindinti. Gali būti, kad „labas, čia Mildutė” arba „susipažink, tai tavo
brolis” pakaks tik pirmai valandai. O kas toliau? Kad vaikučiai vienas kitą
pamiltų ir gyventų draugiškai, teks tėveliams laikytis penkių taisyklių, kurias
rekomenduoja psichologė Erika Beržinienė.
Pirmoji taisyklė: supraskite, pokyčiai
šeimoje neišvengiami
Nuo šiol tikrai nebus „viskas kaip anksčiau”. E.Beržinienė
sako, kad parsivežus naujagimį nereikia užsimerkti ir stengtis įsivaizduoti, kad
šeimoje niekas nepasikeitė. Negalima nepastebėti ir to, kad kažkas ne taip
vyresnėliui.
Kokie galimi pokyčiai? Pirmagimis gali tapti irzlesnis,
jautresnis, dažniau skųstis, kad jam skauda koją, pilvą ir net nagus. Vaikas
gali dažniau pravirkti ir vis stengtis makaluotis tėvams po kojomis. Jis nori
būti pastebėtas. Nebūtinai daužant puodelius ar raunant nuo palangių kaktusus.
Būti pastebėtam padeda ir geri darbeliai: siūlosi padainuoti dainelę,
padeklamuoti eilėraštį, nupiešti mamytę… Be to, jis neriasi iš kailio ir tėvams
matant pabrėžtinai švelnus būna kūdikiui: kutena jo paausį, niurko ir paslaugiai
grūda čiulptuką. Dažnai padidėja ir fizinio kontakto poreikis: dažniau
užsiropščia mamai ant kelių, glaustosi prie tėčio, mieliau žaidžia su seneliais
ir kitais giminaičiais bei dar daug kitų mažyčių signalų, kurie mums rodo, kad
pirmagimiui sunku.
Padėkite jam. Pirma, skirkite daugiau šilumos, nei jis gavo
prieš tai (jis išgyvena traumą, o traumų metu visiems mums reikia šilumos). O
antra, neignoruokite jo pykčio (jei toks atsirastų) naujam savo broliui ar
sesei. Tai nereiškia, kad leisite jam mušti ar žnaibyti mažėlį. Tiesiog
susilaikykite nuo pastabų, kaip: „reikia mylėti savo sesutę”, „pažiūrėk, koks
jis mažytis, juk negali ant jo pykti”.
Supraskite, kad elgdamasis agresyviai vyresnysis keršija
mažajam už tai, kad šis atėmė mamytės meilę (ar dėmesį). Todėl beviltiška ką
nors aiškinti. Labiau padėsite abiem vaikams, jei priglausite vyresnėlį,
pasakysite, kad jį karštai mylite, palaikysite savo glėbyje ar ant kelių. Tokia
išeitis tik iš pradžių atrodo neturinti nieko bendra su vaikų pykčiu.
Vyresnėlis, pašauktas prieiti, tikisi bausmės, kritikos ar bent jau moralo. Tuo
tarpu mama jį priglaudžia ir prisipažįsta meilę. Dauguma vaikų susiklosčius
tokiai padėčiai suglumsta ir beveik visada iš karto pamiršta, kad jie buvo
nemylimi ar atstumti. Tad ir noras keršyti ar skriausti mažąjį dingsta lyg
dūmas.
Antroji taisyklė - vyresnėlis nėra
blogiukas
Ar matėte ramų dvimetį arba trimetį? Jo gyvenimo pažinimas
pačiame įkarštyje. Jis keliolika kartų daugiau už mamytę ir tėvelį aplėks visus
namus, apie dvidešimt kartų užšoks ir nušoks nuo lovos, tiek pat palįs po ja,
lakstys imituodamas indėnus ir princesių vaduotojus, miauks kaip Rainys bei los
kaip Reksas… Jūs trypsite kojomis ir tramdysite gyvąjį sidabrą, kad tik
neprabustų parpiantis kūdikis.
Psichologė rekomenduoja susilaikyti nuo komentarų - tokių
kaip: „nerėk taip garsiai, pabus sesutė”, „ramiau, pažadinsi broliuką“ ir pan.
Kreipdamiesi tokiais žodžiais jūs tampate mažojo gynėju ir gelbėtoju nuo
vyresnėlio. Negi pirmagimis toks pavojingas? Ko gero, nelabai norėtume, kad
vyresnis vaikas save susietų su blogiuko vardu. Tad, kai norime ko nors
paprašyti, prašykime dėl savęs (juk iš tikrųjų tik dėl to ir prašome). Geriau
išvis neminėti kūdikio vardo, pavyzdžiui: „ar galėtum šiame kambaryje
netriukšmauti, triukšmas mane labai vargina”, „prašau nešaukti taip garsiai, man
labai nesmagu, kai taip šauki”. Jei neišeina kitaip, pasakykite: „prašau,
netriukšmauk šalia šio kambario, jei pabus mažylis, aš negalėsiu pailsėti,
turėsiu jį nešioti”.
Trečioji taisyklė - vyresnėlis nėra
auklė, bet pagalbininkas
„Mano draugės tėvai liepdavo jai prižiūrėti savo mažąją
sesutę, - prisimena Jolanta. - Ją abi tįsdavome ant puoduko, prausdavome, paskui
privalėdavome su ja žaisti. Neištvėriau. Susiradau kitą draugę. Šiek tiek vėliau
mano paliktoji prisipažino, kad ji nekenčia savo sesers. Kiek man žinoma, iki
šiol seserys sugyvena, kaip šuo su kate.“
Psichologė primena, kad už vaikus atsako tėvai, jie ir turi
mažaisiais pasirūpinti, o ne numesti vyresnėliams. Be abejonės, nereikia
laikytis kraštutinumų. Vyresnėlis gali būti pagalbininkas. Kvieskite prisidėti
prie ruošos darbų, tačiau nepersistenkite. Neįpareigokite jam atlikti nemalonių
(keisti sauskelnes, valyti pridergtas grindis ir pan.) ar pernelyg sudėtingų
darbų (pašildyti pieną, iškelti mažiuką iš lovytės). Kai abu su vyru sulenkę
galvas maudote mažylį, nebūtina vyresnėlį vyti toliau nuo vonios kambario.
Patikėkite jo amžiui tinkamą ir smagią užduotį, pavyzdžiui, su puodeliu pilti
vandenį ant naujagimio kojyčių. Arba pervystant pudryte pabarstyti broliuko
sėdmenis. Smagumėlis! Svarbu, kad užduotis ne vargintų, o teiktų malonumo.
Ketvirtoji taisyklė - nelyginkite ir
negirkite tik vieno
Per Justo trejų metų sukaktį į namus sugūžėjo svečiai su to
paties amžiaus atžalomis. Justo vienų metų brolis buvo pasodintas specialioje
kėdutėje prie stalo. Maža to, kad jis sėdėjo garbingiausioje vietoje (kol Justas
su kitais vaikais privalėjo žaisti ant kilimo), dar visi aikčiojo: „koks mielas
mažylis”, „atrodo toks stiprus, o šypsena kaip tėvo”. Kaip manote, kuo baigėsi
vakarėlis? Trimetis šeimininkas prilupo svečių vaikus ir už ausies buvo
palydėtas į miegamąjį… Bėda ta, kad vaikus mėgsta lyginti ne tik svetimi, bet ir
patys tėvai. Psichologė tėvams rekomenduoja vengti padėčių, kai vaikai lyginami
tarpusavyje ar gali palyginti save. Lyginant vienos šeimos vaikus, mažieji
visada galvoja tą patį: „ką iš tiesų tėvai myli labiau?” Taip pat nereikia
suaugusiųjų klausimų: „ką tu myli labiau - tėvelį ar mamytę, močiutę ar senelį?”
Jei jums svarbu vaiko savijauta, tokių klausimų niekada neužduokite. Nebrukite
vaikui minties, kad reikia mylėti ne po lygiai. Kai matote, kad vyresnėlis
pavydi jūsų mažajam, priglauskite jį prie savęs.
Penktoji taisyklė - mylėkite vaikus
taip, kad jaustųsi vienodai mylimi
Kuo daugiau mylimi jausis abu vaikai, tuo geresni bus jų
santykiai. Vaikų santykiai priklauso tik nuo tėvų sugebėjimo padėti abiem
jaustis vienodai vertinamiems ir mylimiems. Atkreipkite dėmesį, kad ne „vienodai
mylėti abu vaikus”, o padėti jaustis vienodai mylimiems. Tai skirtingi dalykai.
Nepamirškite, kad abiejų vaikų poreikiai skirtingi. Tad jei
abu mylėsite vienodai, pralošite, nes vaikai jausis gavę meilės vienas daugiau,
o kitas mažiau. Jei pastebėjote, kad abu dėl ko nors vis nesutaria, greičiausiai
vienas jų jaučiasi atstumtas arba mylimas mažiau. Kuris? Tai atpažinti nesunku.
Jis bus irzlesnis, dažniau priekabiaus prie brolio, jūsų neklausys ir pan. Nieko
nelaukite, iš karto pradėkite „gydyti”. Skirkite šiam vaikui daugiau dėmesio ir
švelnumo.
Pasak E.Beržinienės, geriausiai vaikai jaučiasi tokioje
šeimoje, kurioje abu elgiasi ir gerai, ir blogai. Kad visi šeimos vaikai elgtųsi
tik gerai, niekada nenusižengtų taisyklėms, taip beveik nebūna. Todėl nieko
gero, jei vienas itin gerutis, o kitas - užkietėjęs blogiukas. Blogiukas
jaučiasi prastai ir elgiasi prastai, nes taip apie save mano. Gerutis iš pradžių
jaučiasi gerai, tačiau kol jo gerumas „pastatytas ant blogojo blogumo”. Vos tik
blogiukas ims „taisytis”, geručio idealumas praras dalį blizgesio. Tad
psichologė pabrėžia, kad tokiu atveju abu vaikai save vertina prastai, o šeimos
santykiai įtemti. Štai dėl to geriau tėvams turėti vaikus, kurie abu nėra
idealūs. Tai geriau ir patiems vaikams. Juk klysti žmogiška ir mažajam.
Vilma Meškauskienė