Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Darželinukas > Bendravimas ir auklėjimas > Lepūnėlis
Dalintis

,Ei, Vytai, paduok batus, - šaukia tėčiui ketverių metų pyplys. - O dabar užsirišk ir duok pinigučių, mes su mama skubame į parduotuvę…” Tėvai šypsosi ir savo pumpurėlį pravardžiuoja direktoriumi. Tačiau įsakmus vaiko tonas ir kasdienės ašaros (neišpildžius jo norų) po truputį kelia nerimą. Ar ilgai tai truks? Šį kartą su psichologe Erika Beržiniene pakalbėkime apie mažuosius lepūnėlius.
 
Lietuvoje daugėja lepūnėlių
Pasirodo, šiuolaikiniai tėvai neriasi iš kailio įrodinėdami meilę savo mažiesiems, taigi lepūnėlių daugėja nepaprastai greitai. Nors tėvai labai užsiėmę, daug dirba arba mokosi, vis dėlto ir dėmesio vaikams jie sugeba skirti daugiau, nei patys vaikystėje yra gavę. Pasak psichologės, tiesiog keičiasi visuomenės vertybės.
Šiandieniniai tėvai puikiai prisimena ovietinius ,,malonumus”, kai kaulydavo iš draugo kramtukę ar visą dieną stovėdavo eilėje prie kubikų. Nenuostabu, kad savo atžalas nuo to stengiasi apsaugoti. Juk visi trokštame, kad mūsų vaikas nesijaustų nuskriaustas nei materialiai, nei moraliai.
 
Tėvų meilė - viena dosniausių. Tačiau paskaitę vieną kitą straipsnį tėvai supranta, kad tokia besaikė meilė dažniau vadinama lepinimu, o lepinti yra blogai.

 
Lepiname dėl savęs
Kaip atskirti, kada meilė yra meilė, o kada ji yra lepinimas? Pirmiausia meilę savo vaikui jaučia visi tėvai. Tik pasitaiko, kad ji tarsi išsikreipia. Taip nutinka tada, kai tėvams tampa svarbesni ne vaikų, o savi poreikiai. Pirmiausia juos apima baimė, kad vaikas juos gali atstumti (,,močiutė geresnė, nes leidžia žaisti vonioje”). Baimė, kad vaikas jais gali nusivilti (,,visą gyvenimą svajojau apie ,,baby born”, o tu nenuperki”).
Baimė būti  ,,blogu tėvu arba motina” ir pan.
 
E.Beržinienė pabrėžia, kad lepindami vaikus tėvai ignoruoja jų svarbiausius poreikius (kaip ir tie tėvai, kurie fiziškai skriaudžia savo vaikus). Didžiausia klaida - sakyti, kad visa, ką darote, darote vien tik dėl vaiko. Šiuo atveju geriau jau pripažinkite, kad nuolaidžiaujate, pataikaujate arba patarnaujate savo jam tik dėl to, kad tai teikia malonumo jums. 
Pabandykime aptarti keletą dažnai pasitaikančių lepinimo pavyzdžių.

Maloni smulkmenėlė sau
Kiekvieną dieną užsukate į parduotuvę: pieno, varškės, dešrelių… Nespėjate nė apsidairyti, kai jūsų trimetis į vežimėlį jau krauna malonią smulkmenėlę sau. Ir taip kiekvieną dieną. Jis tiesiog negali išeiti iš parduotuvės, jei ,,ko nors” (tai reiškia visa, kas dar nepasiekus namų, t. y. automobilyje, bus išlukštenta ir numesta) nenusipirks.
Jei ,,ką nors” bandytumėte padėti atgal į lentyną, mažų mažiausiai iš mylimos atžalos akučių išsilietų ašarėlė… Tai kodėl tėvai nusileidžia šiam vaiko įgeidžiui? Yra net šeši ,,pasiteisinimai”:  

1) kad vaikas nejaustų, kad jam ko nors trūksta;

2) kad nesijaustų skriaudžiamas;

3) norėdami išvengti jo pykčio priepuolio;

4) išvengti vaiko liūdesio, nusivylimo ar ašarų;

5) išvengti aplinkinių žvilgsnių, kai reikia ,,santykius aiškintis” ne namie;

6) ar aplinkinių nuomonės, kad nesusitvarkai su vaiku ir pan.

Dauguma tėvų painioja vaiko poreikius ir jo įgeidžius. Be to, klaidinga manyti, kad vaikui labai sunku susivaldyti ir negauti ,,ko nors”. Taip pat, kad kiekvienas tėvų neigiamas atsakymas pumpurėliui bus trauma. Turėti daug daiktų - vaiko įgeidis, nepriimti tėvų “ne” - vaiko įgeidis. Tikrieji trimečio poreikiai daug paprastesni. Tad dabar apie juos.

Kokie vaiko poreikiai?
 

1)  turėti žaislų tiek, kad būtų galima užsiimti ir lavėti;

2) gauti ne viską, ir taip mokytis derintis prie aplinkos bei kitų žmonių;

3) mokytis atsakomybės - sugebėti pasirinkti, kurio daikto ar saldumyno tikrai reikia, o kurio ne.

4) mokytis susigyventi su liūdesiu ir nusivylimu.

Lepindami dažnai jaučiamės už vaiką pranašesni ir tarytum sakom: ,,Tu pernelyg silpnas, kad galėtum ištverti liūdesį, nusivylimą ar neigiamą atsakymą”. Psichologė pabrėžia, kad kaip tik tai ir yra ne meilė, bet vaiko nuvertinimas. Ar tikrai jūsiškis toks silpnas ir pažeidžiamas? Ar norėtumėte, kad toks ir liktų? Sakote ne. Vadinasi, jau dabar patys turite patikėti, kad jūsų vaikas yra stiprus ir sugebės gyventi toliau, net jei negaus devynių balionų, trijų ,,baby born”, keliolikos kramtukių bei išgirs neginčytiną mamos ar tėčio ,,ne”…

Patarnaujame ir pataikaujame
 

Kambarys pilnas žaislų. Jums patiems viską surankioti reikėtų geros valandos, o ką jau kalbėti apie pupuliuką, kuris tiesiog prasmegs (pakėlęs tris kaladėles apsibliaus iš nevilties). Arba drabužių tvarkymas. Reikia džiaugtis, kad pats juos nusirengia (tik lyg roplys palieka ten, kur išsineria). O sulankstyti ir tvarkingai sudėti į lentynas tėvams juk daug greičiau išeina… ,,Kai taip atsitinka, retai kuris tėvas ar mama skundžiasi, kad vaikas yra lepinamas, - sako E.Beržinienė. - Labiau tuo, kad vaikas nejaučia poreikio tvarkytis, ignoruoja namų taisykles arba yra neatsakingas.
 
Iš tiesų lepiname tada, kai vaikui patarnaujame arba pataikaujame. Kai sutvarkote vaiko žaislus, jam patarnaujate. Kokius vaiko poreikius ignoruojate? Pirmiausia pastangų pačiam palaikyti tvarką ir sutvarkyti netvarką. Reikalauti tvarkytis nepakanka, nes tuomet mes griebiamės kito kraštutinumo - prievartos. Meilei vietos vėl nėra. Tad ką daryti? Padėkite vaikui pajusti netvarkos padarinius. Pavyzdžiui, net trejų metų mažiukui galima parodyti laikrodį ir kur būna rodyklės, kai reikia eiti miegoti. Jei prieš miegą susiruošėte paskaityti pasakėlę, ,,nespėkite” jos perskaityti iki sutarto laiko, nes reikia sutvarkyti vaiko žaislus ar drabužėlius”.
 
Nepamirštant meilės
 

,,Penkerių metų Marius nemėgsta kailinių, - istoriją apie dar vieną galimą lepinimo būdą pasakoja psichologė. - Kai lauke spaudžia šaltukas, jis prašosi vilkėti tik striukę. Mama sutinka, tik su viena sąlyga - vaikas turės apsirengti ir vilnonį močiutės megztą megztinį (šis Mariui irgi nepatinka). Ryte vaikas į darželį išeina su megztiniu.
O grįžta be jo (Marių parveda auklė). Mama kitą rytą jį aprengia kitu megztiniu, negi didelė bėda? Tačiau vakare jis vėl grįžta be megztinio. Kaip elgtis? Sprendimų gali būti daug: prašyti auklės, kad aprengtų megztinį, grasinti Mariui, kad būtinai jo reikia, pirkti šiltesnę striukę ir t. t. Tačiau galima atsakomybę už savo veiksmus patikėti pačiam vaikui (juk jis prisiima atsakomybę, nesirengdamas megztinio). Jei pamirštamas jis, teks vilkėti kailinius.
 
Taigi trečią rytą vaikas eina su kailiniais. Ketvirtą rytą vėl išsiprašo striukės ir megztinio. Ir ką jūs manote, vakare grįžta su megztiniu ir striuke. Auklė nei skatino, nei prašė (net ir nežinojo, kas iš tiesų vyksta). Marius pats pasakė, kad namo einant būtina apsirengti megztinį. Jei mama ir toliau būtų rengusi vis kitą megztinį, ji būtų pataikavusi sūnui ir jį lepinusi. Jei ji būtų prašiusi auklės sutvarkyti reikalus, būtų ignoravusi vaiko norą tapti savarankišku ir atsakingu berniuku. Nereikėjo nei bartis, nei muštis, nei ,,pamiršti” meilę”.


Jei nenorite lepūnėlio, verta žinoti:
 

*Auklėti su meile - tai nėra nusileisti, nepaisyti vaiko amžiaus ar sutvarkyti reikalus už jį.

*Auklėti su meile - tai leisti vaikui augti, būti atsakingam, savarankiškam ir stipriam.

*Ribą tarp meilės ir lepinimo peržengiame tada, kai pamirštame, kad vaikui svarbu ne tik turėti daug daiktų, būti visada patenkintam, apklostytam, bet ir augti, vystytis, mokytis atsakomybės, savarankiškumo.

*Vaikus lepiname tik dėl savęs - taupome laiką, bijomės jo negatyvių jausmų, siekiame suteikti mažajam tai, ko neturėjome patys... Tačiau pamirštame, kas svarbu pačiam vaikui, kas svarbu jo raidai.

*Tėvų užduotis - padėti vaikui užaugti pasitikinčia savimi, tvirta asmenybe. Jei manome, kad vaikystė - vienintelis amžiaus tarpsnis, kai žmogus yra laimingas, klystame. Jūsų vaikas gali būti laimingas ir suaugęs, tačiau tuo rūpintis turite jau dabar.


Jūratė Petraitienė

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą