Kai kiemo berniukai gaudydavo mane norėdami įkrėsti, garsiai kviesdavau vyresnį brolį. Visada žinojau, kad kiemo chuliganams bus parodyti ne du, o keturi kumštukai. Kaip ir visada, verkdavau, pamatęs suknežintą brolio nosį... O kai vakare mama pakviesdavo mudu namo, kovų arena persikeldavo į vaikų kambarį. Jis mane erzindavo ir akimirką atrodydavo, kad bjauresnio padaro MANO tėvai pagimdyti negalėjo...

 Ar tai suaugusiųjų išsvajota auksinė porelė? Galbūt.

Todėl šį kartą su psichologe Erika Beržiniene aptarkime laimes ir nelaimes, kai šeimoje auga du vaikai.

 

Antros noriu dukrelės

Du mažylius auginanti mama prisimins, kad besilaukdama antro vaiko jautėsi visai kitaip. Ji buvo linksmesnė, patyrė mažiau baimių. Tiesiog viskas klostėsi kaip iš pypkės (bent jau psichologiškai). Moteris jautėsi labiau patyrusi ir dėl to atsipalaidavusi, švelniai kalbindavo dar negimusį kūdikį, niūniuodavo jam lopšines. Pasak E.Beržinienės, iš pat pradžių antram vaikeliui tiesiog leidžiama augti ir būti savimi. Tačiau šiam vaikui (dažniau nei pirmajam) tėvai turi „užsakymų”. Jei jau auga Tomukas, vadinasi, dabar visa giminė laukia Mortutės. Tai mažytis, tačiau gana didelę įtaką asmenybės raidai turintis lūkestis. Mokslininkai tyrinėdami gėjų šeimyninę aplinką išsiaiškino, kad dauguma jų - tai antras arba trečias berniukas šeimoje. Jei mama psichologiškai nusiteikia ir trokšta auginti tik mergaitę, tai kartais paveikia jau užsimezgusio berniuko psichiką.

 

Didžioji diena, kai atskrenda gandras

Pirmagimis paprastai anksti sužino, kad tuoj tuoj jų namus aplankys gandras. Dauguma vaikų laukia šios stebuklingos dienos. Jie nekantrauja - kada gi bus draugas? Tas laukimas, pripildytas laimės ir džiaugsmo, prilygstantis po eglute švytinčiomis Kalėdų ryto dovanėlėms. „Kai mūsų lovoje įvyniotas į antklodę jau snaudė brolis, į kambarį tyliai įsėlino trejų Lukas, - pasakoja Dovilė. - Į rankas paėmęs susuktą gumulėlį, žadėtąjį žaidimų draugą, tyliai išsinešė. „O dabar žaisim indėnus”. Nespėjo. Tarpdury net pamėlę iš siaubo pasirodė tėvai...

 

„Dažniausiai nereikia nė penkių minučių, kad pirmagimis suprastų, kas atsitiko. Išsvajotas žaisliukas - ne jam, - komentuoja psichologė. - Tai tėvelių džiaugsmas. Ir to maža. Vėliau paaiškės, kad šis mažiukas dar ir konkurentas. Vaikas, augdamas vienas, nepažįsta tokio jausmo kaip konkurencija. Tad štai tokia išsvajotos dienos pabaiga. Visai nepanaši į kalėdinių dovanėlių vyniojimo šventę. Priešingai, laukimas ir džiaugsmas pirmagimiui staiga tampa likimo išbandymu.

 

Pirmieji karo planai

Ar pirmagimio nerimą pastebi tėvai? Dažniausiai ne. Jie tiesiog turi per daug rūpesčių, kad gilintųsi į pirmagimio nuoskaudas. Tėvai šokinėja aplink lopšį ir tikisi, kad vyresnėlis susitvarkys pats. Tuo tarpu šis, paliktas likimo valiai, ir toliau neriasi iš kailio stengdamasis patikti tėvams. Jis visada paduos mažiuko pamestą čiulptuką, pasisiūlys pakeisti sauskelnes. Iš ryto apsirengs, pats ko nors užkąs. Netgi jei ilgainiui atrodys, kad šeimoje įsivyravo harmonija, galite neabejoti, vyresnėlio galvelėje jau dabar pradedami kurti pirmieji karo su konkurentu planai. Juk tokia neteisybė negalima...

 

Netekus sosto

Psichologė E.Beržinienė pateikia pavyzdį, kuris padeda geriau suprasti pirmagimio nuoskaudas: „Įsivaizduokite, kad esate gražios karalystės karalius arba karalienė. Kaip įprasta, puikiai nusiteikęs pabundate rasotą rytą ir sužinote, kad dvariškiai jums rengia staigmeną. Ji tikrai turi būti didelė, nes apie ją kalbama taip seniai, kad vargiai prisimenate, kada apie tai prabilta pirmąkart. Džiaugsmingai įstriksite į rūmų menę, kurioje stovi jūsų sostas. Jame sėdi kitas karalius, kuriam lankstosi visi dvariškiai ir neša gardžiausių vaišių.

Jūs įsitikinęs, kad tai pokštas. Kurį laiką džiūgaujate ir lankstotės naujam sosto šeimininkui. Tačiau kuo ilgiau tęsiasi šis spektaklis, tuo labiau kyla įtarimas, kad dvariškiai vaidina pernelyg tikroviškai. Bandote juos prajuokinti ir atkreipti į save dėmesį, tačiau jie pirštą priglaudę prie lūpų prašo tylos bei ramybės. Juk naujasis karalius dievina tylą. To jau per daug. Spektaklis turi baigtis! Stengiatės įkalbėti dvariškius ir įrodyti, kas tikrasis karalius, tačiau sulaukiate to, kad pagrasina uždaryti į bokštą. Telieka pereiti į „pogrindį”. Vadinasi, apsimesti, kad garbinate naują įpėdinį, tačiau tylomis laukiate galimybės jį nuversti”.

 

„Gu-gu” - ir pasaulis po jūsų kojomis

O dabar pakalbėkime apie jaunėlį, sėdintį soste. Kaip jis jaučiasi? Jis mato trijų žmonių grupelę. Du jų - dideli ir puikiai išmano, kaip elgtis, kaip jį pamaloninti. Neapsakoma palaima! Todėl mažiukas iš pradžių tiria ribas. Pirmiausia išbando, kokiu riksmu galima prišaukti „didžiuosius” žmones. Paskui išsiaiškina, kokia mimika jiems kelia juoką, o kas suerzina. Taip jis pradeda tarsi valdyti padėtį - kai nori, kad mama ir tėtis šypsotųsi, makaluoja rankomis ir kojomis bei sako „gu-gu”. Kai trokšta stipresnių emocijų, rėkia iš širdies ir be reikalo. Pasirodo, kad yra dar vienas žmogus - mažesnis, su šviesiom ir retom garbanėlėm. Šis dažniausiai būna nustebęs arba išsigandęs. O kai tėtis ir mama prieina prie lopšio, vyresnėlio garbanėlės pasišiaušia. Štai taip antragimis pajunta savo valdžią namie. Beje, gaudamas iš tėvų dėmesio ir meilės, jis suvokia, kad su „didžiaisiais” galynėtis beviltiška, su jais teks išmokti derėtis. O štai to, mažesniojo, vadinamo broliu ar seserimi, reakcija rodo, kad bus galima pasigalynėti. „Kuris iš mudviejų čia vadas?”

 

Mažasis maištininkas

Pastebėta, kad visi garsieji diplomatai paprastai turi vyresnį brolį ar seserį. Ir tai natūralu. Juk antrajam žmogeliui šeimoje tenka labiau stebėti aplinkinius ir pačiam bandyti susikalbėti su kiekvienu. Be to, prisiderinti prie nusistovėjusių šeimos tradicijų. O kartais jas sumaniai keisti. Tuo tarpu pirmagimis labiau linkęs laikytis namų taisyklių. Taip jis sau ir kitiems bando įrodyti, kad yra brandesnis. Jis prie stalo stengsis elgtis nepriekaištingai. Užuot pirštais paėmęs žirnį ir susigrūdęs į burną, jį badys šakute, kol pasmeigs. O antragimis sriūbčios iš lėkštės, apsidrabstys pats ir apdrėbs aplinkinius. Jam nesvarbu gyvenimo taisyklės, svarbiau - linksmybės. Šis linksmuolis dažniau bus maištininkas ir laužys taip sunkiai kurtas ir jau šeimoje priimtas taisykles. Ne iš piktos valios, tačiau jis vis neras laiko ryte pasikloti lovą, o vakare nusiplauti kojų.

 

Kodėl jis taip elgiasi? Vaikas jaučia, kad dažnai suaugusieji prisikuria per daug ir ne visai reikiamų (todėl netvirtų) taisyklių. Jis jas „demaskuos”. Sumanėte, kad nuo šiol namie visi turi vaikščioti su šlepetėmis? Pirmas jas „pamirš” jaunėlis. Ar jis nebijo susipykti su mama? Jam tai ne bėda, nes žino, kad visada galima susitaikyti ir atkurti šiltus santykius. Pirmagimis nėra tokios geros nuomonės apie save. Priešingai, jis linkęs būti paklusnesnis. Juk augdamas patyrė, ką reiškia, kai tėvai nerimauja (kai gimė, jie buvo nepatyrę ir viskas buvo bandoma pirmą kartą). Todėl jis nusprendžia, kad geriau laikytis to, ką turi, nei rizikuoti savo kailiu. Antra vertus, jaunesniam nuo pirmų dienų tampa aišku, kad viskuo teks dalytis. Ir jam tai natūralu - ne toks jau didelis skirtumas, ar suvalgysi visą saldainį, ar tik jo pusę.

 

Abu individualistai

Ir vis dėlto du mažiukus auginti yra smagu - juk jie tokie skirtingi ir kiekvienas įdomus savaip. Nerimo kelia tik tos nesibaigiančios grumtynės, kuris šaunesnis. Ir, žinoma, apima neviltis, kai abu kimba vienas kitam į garbanėles. Ką daryti? Pirmiausia būtina suprasti, kad konkurencija neišvengiama. Rečiau stenkitės juos sutaikyti. Tegu vaikai išsiaiškina patys. Antra - kuo mažiau lyginkite vieną su kitu. Pavyzdžiui, „Milda surinko žaislus, o tu ne”. Tai skatina konkurenciją, o konkurencija - vaidus. Tai nepadeda būti geresniam. Leiskite vaikams domėtis tuo, kas jiems patinka, kad ir kokie vieno ar kito pomėgiai būtų. Jei jaunėliui patinka skambinti pianinu, o vyresnėliui žvejoti, tegu kiekvienas siekia tobulybės būtent toje veikloje. Tegu jie abu bus įvairių sričių lyderiai, nei bandys konkuruoti. Antraip vienas jų visada jausis nugalėtas.

 

Tai, apie ką svajoja kiekvienas

Ir pasidžiaukime. „Kad ir kiek kalbėtume apie brolių ir seserų vaidus, du vaikai šeimoje jaučiasi kaip mažoji komanda. Jie dažnai remiasi vienas į kitą, ypač už šeimos ribų. Nors namie ir lauks emocijų karas, jie visada bus draugai. O turėti tikrą ištikimą draugą, kuriuo visada ir visur gali pasitikėti, yra kiekvieno žmogaus svajonė”, - didžiausią dviejų vaikų šeimoje privalumą įvardija psichologė E.Beržinienė.

 

 

Bėdų galima pabandyti išvengti

▪ Kai iš ligoninės parsivešite antrą vaikelį, tegu į namus jį įneša tėtis. Taip mama galės iš karto apkabinti pirmagimį.

▪ Besirūpindami jaunesniuoju, neatstumkite pirmo vaiko. Tegu jis tampa nepakeičiamu jūsų pagalbininku. Parodykite, kad už tai jį labai vertinate.

▪ Vaikams paaugus, nesitikėkite broliškos lygybės ir draugystės. Kartkarčiais namus sudrebins muštynės. Gaila, tačiau to neišvengė nė viena šeima.

▪ Nelyginkite vaikų vieno su kitu. Lyginti galima to paties vaiko laimėjimus, pvz., “ Šiandien spalvingiau nupiešei namą nei vakar”.

▪ Kiekvienas vaikas yra kitoks, tačiau mamos ir tėčio meilės turi tekti kiekvienam po lygiai. Neleiskite artimiesiems išskirti vieno numylėtinio. 

 

Vilma Meškauskienė