Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Darželinukas > Bendravimas ir auklėjimas > Vaikų agresija
Dalintis

Kodėl mano vaikas elgiasi agresyviai?

Dirbant vaikų psichologe, konsultuojant jų tėvelius su agresijos tema tenka susidurti dažnai. Nesiimčiau teigti, kad agresijos tarp vaikų daugėja. Ji buvo ir liks tarp mūsų, keisdama savo formas ir raiškos intensyvumą. Visgi pyktis ir jo valdymas visai pagrįstai kelia mūsų susirūpinimą, todėl verta prie šios temos ir vėl sugrįžti.

Šįkart nesamprotausiu, kas kaltas: tėvai, mokykla ar televizorius, tiesiog atsakysiu į dažnai tėvelių užduodamus klausimus.

Kaip toks geras ir ramus vaikas galėjo šitaip agresyviai pasielgti, jis net balso prieš mus nepakeldavo?

Niekada nesupykstantys ir perdėtai paklusnūs vaikai gali tapti kur kas pavojingesniais agresoriais nei pagarsėję mušeikos. Tokie vaikai buvo mokomi, kad pyktis yra absoliutus blogis, jų aplinkoje paprastai pykčio niekas atvirai nereikšdavo, griežtai pasmerkdavo arba net bausdavo supykusį vaiką, nepasiūlydami jam kitokių elgesio būdų. Tačiau pyktis yra kiekvienam žmogui būdinga ir reikalinga emocinė reakcija, signalizuojanti, kad įvykis, situacija yra nepriimtina, neatitinka esamų poreikių, o patiriama įtampa, stresas yra per dideli, todėl reikia gintis, kovoti. Nuslopintas pyktis nedingsta, jis kaupiasi ir sukelia nepaaiškinamus galvos, pilvo skausmus, keistas baimes, ir gali netikėtai prasiveržti kaip nevaldoma agresija.

Tėvai vaikui gali pagelbėti įvairiais būdais: atidžiai išklausyti ir padėti atpažinti bei įvardinti jo jausmus, poreikius („atrodo, tu supykai ant brolio, nes norėjai kad…“), nustatyti leistinas ribas, mokyti empatijos („negalima mušti, man skauda“), pasiūlyti išeitį („kitą kartą man pasakyk, kai…“).

Svarbiausia žinia vaikui: tu gali pykti, bet negali kenkti sau ar kitiems.

Vaikas tapo agresyvus pradėjęs lankyti mokyklą. Ar jis galėjo to išmokti iš kitų vaikų?

Dažnai tenka girdėti tėvus nuogąstaujant, jog vaiką sugadino darželis, mokykla, blogas draugas. Taip tėveliai bando apsiginti nuo kaltinimų, esą jie nemokėjo tinkamai auklėti vaiko. Iš tiesų agresyvus elgesys daugeliu atvejų yra išmoktas reagavimo į stresą būdas, tačiau tokio elgesio „mokytojų“ taip pat, kaip ir priežasčių, yra ne vienas. Mokykloje ar darželyje susidaro palankios sąlygos agresyviam elgesiui atsirasti. Pasikeičia vaiko dienos ritmas, jam tenka laikytis naujų taisyklių, mokytis, daugiau bendrauti, spręsti konfliktus su bendraamžiais. Visa tai kelia įtampą ir pareikalauja daug jėgų norint prisitaikyti. Vaikas gali pervargti, išsigąsti, nežinodamas, kaip elgtis, gintis nuo patiriamų patyčių, kovoti dėl dėmesio, nes buvo įpratęs jo gauti daug.

Vaikui padėsite, jei sureguliuosite jo poilsio režimą, ribosite kompiuterio, televizoriaus žiūrėjimą, skirsite laiko dienos įvykiams aptarti, mokysite spręsti konfliktus taikiais būdais. Pagaliau, per anksti neleiskite į darželį socialiai nesubrendusio, hiperaktyvaus, jautraus vaiko.

Ar reikia drausti agresyvius žaidimus, o gal jie kaip tik padeda?

Vyrauja prieštaringos nuomonės. Vieni psichologai argumentuoja, kad agresyvūs žaidimai vaikui padeda nuleisti garą, kiti mano, jog moko elgtis agresyviai. Kartais sukilusią įtampą iš tiesų padeda sumažinti laiku suorganizuotas pagalvių mūšis, gaudynės ar rėkimo varžybos. Tačiau išties agresyvūs veiksmai, tokie kaip daužymas, spardymas „atsilyginant užgavusiam stalui“, agresyvūs kompiuteriniai žaidimai nėra tinkama išeitis, ypač jei vaikas dar mažas ar turi vystymosi problemų, todėl sunkiai skiria žaidybinę ir realią situaciją. Kur kas geresnė išeitis – įtraukti vaiką į kūrybinius žaidimus, lavinančius jo vaizduotę, bendravimo įgūdžius. Tinka ir įvairi sportinė veikla.

Kaip sustabdyti agresyviai besielgiantį vaiką?

Tėvai girdi daug vienas kitam prieštaraujančių patarimų: vieni siūlo ignoruoti, kiti –  nedelsiant bausti netinkamai besielgiantį vaiką.Tiek bausmė, tiek ignoravimas daugeliu atvejų nepadeda išspręsti agresyvaus elgesio problemos. Bausmės, netgi ne fizinės, neretai žemina vaiko orumą ir moko jį vienintelio dalyko – teisus tas, kurio pusėje yra jėga. Tam tikras ignoravimas pateisinamas, jei vaikas itin dažnai netinkamai elgiasi ir mes norime atstatyti jo orumą, sukurti sėkmės pojūtį. Tokiu atveju apdovanojame vaiką – skiriame dėmesio ir paskatiname, kai tik jis pradeda elgtis geriau, o vietoj įprastų grasinimų, bausmių aiškiai ir ramiai primename, kokio elgesio tikimės.

Vaikui padėsime, jei reaguosime vos pasireiškus pirmiems pykčio požymiams, pasiūlysime galimą išeitį, aiškiai ir ryžtingai, tačiau nepiktai nustatysime leistinas ribas, suteiksime progą išsisakyti, nusiraminti. Svarbu nustatyti, kokį nepatenkintą poreikį slepia netinkamas elgesys. Tai gali būti dėmesio siekimas, noras apsiginti, atstatyti savivertę, nuovargis. Tada galime padėti vaikui suprasti savo poreikį ir mokytis jį patenkinti tinkamais būdais. Tiesa, ši strategija nepadeda, jei tėvai patys nemoka valdyti savo pykčio, įsižeidžia dėl netinkamo vaiko elgesio. Tyčinę agresiją reikėtų stabdyti laikinai atskiriant vaiką nuo aplinkinių ir jam malonios veiklos, sudarant galimybę atitaisyti skriaudą, įvardijant tai ne kaip bausmę, o kaip pagalbą. Vaikas turi žinoti, kad yra mylimas ir turi progą pasitaisyti, net jei pasielgė netinkamai. 

Kada reikalinga specialisto pagalba ir kaip jis gali padėti?

Kartais susiduriame su itin agresyviu vaikų elgesiu, kurio tėvams nepavyksta sustabdyti jokiomis pedagoginėmis priemonėmis – vaikas nereaguoja nei į bausmes, nei į pagalbą, nei į aiškinimus. Toks vaiko agresyvumas gali rodyti rimtus psichikos ar pažintinės raidos sutrikimus, pavyzdžiui, hiperaktyvumo sindromą, autizmą, šizofreniją. Taip pat tai gali būti vaiko reakcija į patirtą stiprią traumą – fizinį ar seksualinį smurtą, staigų išgąstį. Tokiais atvejais reikalinga psichiatro konsultacija, psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Specialistas padeda nustatyti sutrikimą, pritaikyti medikamentinį, pedagoginį bei terapinį gydymą. Psichologai vaikus moko pažinti savo pyktį, su jais aptaria pyktį sukeliančias situacijas, kūno pojūčius, per kuriuos jis pasireiškia, moko tinkamai išreikšti savo pyktį, nusiraminti.

Tėveliams psichologas padeda išsiaiškinti, kaip bendrauti su supykusiu vaiku, geriau suprasti jo pykčio priežastis ir, atsižvelgiant į vaiko amžių bei kitas aplinkybes, rasti visai šeimai priimtiną problemos sprendimo būdą.

 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą