Mama, tėtis ir vaikas ar keletas jų – idealus
mažutės visatos modelis, apie kurį rodomi filmai visai šeimai, kurį nūnai itin
propaguoja politikai. Tačiau kartais gyvenime susidėsto kitaip – mama vaikelį
augina viena. Viešosios įstaigos „Gera būsena“ psichologė psichoterapeutė
Aušra Šapranauskienė analizuoja tokią situaciją ir, svarbiausia,
išsklaido stereotipą, kad vienišų mamų auginami vaikai bei jos pačios būtinai
turės psichologinių problemų.
Kodėl visuomenė tokia priešiška vienišų mamų
atžvilgiu?
Egzistuoja tradiciškai susiklostęs požiūris, tam tikros
moralinės nuostatos, stereotipai, kurie šiais laikais po truputį keičiasi.
Norėčiau tikėti, kad paskenduolės Veronikos tragedija jau yra praeities
istorija. Tačiau ir šiuolaikinėms vienišoms mamoms bei jų vaikams kartais tenka
ištverti aplinkinių priešiškumą, pašaipas, gėdinimą. Skaudu, kai moteris
nesulaukia pačių artimiausių žmonių supratimo.
Kita vertus, kai pastoja labai jaunos merginos, priešiška jų
tėvų reakcija dažnai būna sumišusi su apmaudo, bejėgiškumo, kaltės jausmais.
Turėdami daugiau gyvenimiškos patirties, jie suvokia, koks sunkus kelias laukia
dukters ir kad jiems nepavyko jos apsaugoti.
Kaip vienišai mamai elgtis, kai visuomenės
požiūris į ją yra negatyvus, ypač kai jis išreiškiamas atvirai? Kaip įgyti
atsparumo?
Manau, kad daugiau reikėtų galvoti ne apie tai, kaip
„grūdinti“ vienišas mamas, o kaip pakeisti visuomenės požiūrį, kaip mums visiems
įgyti daugiau pakantumo ir tolerancijos. Tikiuosi, kad mūsų pašnekesys taip pat
nors truputį prie to prisidės. Šiais laikais vieniša motinystė – tai nebūtinai
sugriautas gyvenimas, sulaužyti likimai ar dar kokios kitos įsivaizduojamos
baisybės. Jei moteris vieniša motina tampa neplanuotai, dažniausiai ji patiria
didelę emocinę krizę ir tuo metu jai labiausiai reikia aplinkinių pagalbos ir
palaikymo, o ne spaudimo.
Įsivaizduokime jaunutę merginą, kuri tampa vieniša mama. Ji
ir taip gyvenime būna pasimetusi, gana dažnai ką tik baigusi ar dar besimokanti
vidurinėje. Iš kur jai semtis stiprybės ir kaip nesugniužti, jei nesulaukia kitų
žmonių supratingumo ir paramos? Brandesnė moteris gali pasitelkti daugiau savo
pačios vidinių išteklių, paprastai ji būna labiau įsitvirtinusi gyvenime.
Audringos reakcijos ir emocijos būdingesnės pradžioje, kai
visi išgyvena tam tikrą šoką. Ilgainiui tiek mama, tiek artimieji susitaiko ir
priima esamą situaciją. Kuo geriau vienišai mamai sekasi tvarkytis, kuo daugiau
pagalbos ji sulaukia, tuo palankiau ją vertina ir ramiau reaguoja
aplinkiniai.
Ar vieniša mama gali užauginti psichologiškai
sveiką vaiką?
Psichologinė žmogaus sveikata priklauso nuo daugybės
veiksnių. Faktas, kad vaikas auga tik su mama, pats savaime nieko nelemia.
Svarbu šeimos santykių ypatumai, socioekonominės sąlygos, vaiko prigimtinės
savybės. Tradicinėje šeimoje tėvystės rūpesčiais dalijasi dviese, vienišų motinų
atveju visas krūvis tenka vienam žmogui. Pavyzdžiui, jei motina turi daug
dirbti, kad pajėgtų išsilaikyti, ji gali tiesiog fiziškai turėti mažiau laiko
pabūti su vaiku, jį prižiūrėti. Tačiau analogiška situacija gali būti ir
šeimoje, kurioje abu tėvai yra darboholikai. Visada svarbiau žmonių santykių
kokybė, o ne kiekybė. Psichologiškai sveikas vaikas gali užaugti ir tradicinėje
šeimoje, ir auginamas vienos mamos.
Tuo galime įsitikinti skaitydami žymių, daug pasiekusių
žmonių biografijas ar interviu. Tikrai neretas pasakoja augęs tik su mama,
tačiau jo gyvenimas susiklostė sėkmingai ir gali būti puikiu pavyzdžiu
kitiems.
Ką apie vienišų motinų auginamus vaikus sako
psichologiniai tyrinėjimai?
Apie vienišos motinystės pliusus ir minusus psichologai kelia
daug labai įvairių hipotezių. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad augdami su vienu iš
tėvų vaikai būna savarankiškesni, nes nuo mažumės jiems tenka dalintis namų ūkio
našta, daugiau padėti namų ruošoje, daugiau laiko praleisti vieniems. Kita
hipotezė: vienišos motinos ir vaiko emocinis ryšys glaudesnis, jie palaiko
artimesnį, draugiškesnį, mažiau autoriteto principu grįstą santykį, nes motina
dažnai neturi kito artimo žmogaus, su kuriuo galėtų pasidalyti savo
išgyvenimais. Tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad šios prielaidos vienose šeimose
pasitvirtina, kitose – ne. Griežto apibendrinimo daryti negalima.
Atsimenu dar vieno įdomaus tyrimo pavyzdį. Buvo vertinamas
vaikų, kurie nuo mažumės augo tik su mama, ir vaikų, kurie po skyrybų liko
gyventi su vienu iš tėvų, pasitenkinimas gyvenimu. Paaiškėjo, kad prasčiausiai
jautėsi tie vaikai, kurių tėvai buvo išsiskyrę ir po skyrybų toliau palaikė
labai konfliktiškus santykius.
Šeimoje nėra tėvo. Kaip berniukui susiformuos
vyriško elgesio modelis?
Na, visų pirma vienišų mamų vaikai gana dažnai žino, kas yra
jų tėvas, net jeigu su juo ir nebendrauja. Kartais jis gyvena kaimynystėje ir
vaikas turi progos jį stebėti, kartais apie jį girdi mamos ar kitų žmonių
pasakojimus, o kartais vaikas tiesiog fantazuoja ir susikuria tėvo vaizdą.
Žmogaus psichika gerai sutvarkyta. Kai ko nors trūksta realybėje, mes
pasitelkiame fantaziją. Vyriško elgesio modelį padeda formuoti ir kiti vyrai
vaiko gyvenime – kaimynas, sporto treneris, mamos draugas.
Kokie psichologiniai sunkumai gali kilti moteriai,
kai ji vaiką augina viena?
Ir vienišiems, ir nevienišiems tėvams svarbu mokėti lanksčiai
suderinti savo ir vaiko poreikius, atsižvelgti į tuos poreikius, mokėti
nustatyti ir išlaikyti protingas ribas. Kadangi vienišai motinai tenka tikrai
labai didelis krūvis, ji turėtų nepamiršti rūpintis ne tik vaiku, bet ir savimi.
Vienas iš pavojingų ir vengtinų kraštutinumų būtų perdėtas
pasiaukojimas ir atsidėjimas tik vaiko auginimui bei auklėjimui. Tai gali
baigtis nuovargiu, išsekimu, depresija, kuomet mama jau tiesiog fiziškai
nebesugebės tinkamai pasirūpinti vaiku. Dėl vaiko atsisakiusios savo asmeninio
gyvenimo motinos gali būti linkusios pernelyg jį globoti, „apkrauti“ savo
lūkesčiais, jausti nuoskaudą, kai vaikas užauga, nori atsiskirti, būti
savarankiškesnis. Vaikas neturėtų tapti savo motinos gyvenimo
„užpildytoju“.
Kitas kraštutinumas yra kai moters skausmas, apmaudas, kad ji
vieniša, kad ją paliko vaiko tėvas, yra nukreipiamas į vaiką. Nepaisoma jo
poreikių, jis kaltinimas tuo, kad „sugriovė“ mamai gyvenimą.
Kaip mažam vaikui paaiškinti sudėtingas
suaugusiųjų gyvenimo peripetijas? Ką sakyti, kai klausia apie tėvo
nebuvimą?
Auksinė taisyklė: kuo arčiau tiesos, tuo geriau, kad ir kokia
ta tiesa kartais karti. Išgalvodami nebūtas istorijas, meluodami dažniausiai
labiau saugome save negu vaiką. Ir griauname jo pasitikėjimą mumis, nes tiesa
vėliau ar anksčiau vis tiek paaiškėja.
Pamenu atvejį, kai tėvas paliko motiną su vaiku, kada jam
buvo vieneri, paskui visiškai nustojo bendrauti. Paaugęs vaikas pradėjo
klausinėti ir mama pasakė, kad jo tėvas miręs, nes manė, jog vaikui taip galvoti
bus lengviau negu jausti, kad tėvas jo nenori matyti. Tuo metu moters lūpomis
tikriausiai kalbėjo jos pačios pyktis, nuoskauda, baimės. Melas išsilaikė
kelerius metus, bet paskui tėtį teko „prikelti iš numirusių“.
Kalbant apie tėvą, kurio šiuo metu nėra šalia, reikėtų
stengtis susilaikyti nuo vertinimų, nesakyti, kad jis blogas ar kad jis vaiko
nemyli. Juk dažniausiai tai vyro ir moters santykių dalis, o ne vyro ir vaiko
santykis. Motinos pozicija aiškinant situaciją vaikui turėtų būti tokia: „Kažkas
įvyko tarp mūsų, todėl jo nėra šalia. Tu niekuo dėtas. Aš tave myliu ir labai
džiaugiuosi, kad esi.“
Jolita Zykutė