arba
Ką veikia auklė, kai tėvai išeina į
darbą?
Į namus atskrenda Merė Popins ir švelniai priglunda prie
mažylio. Ko daugiau reikia mamai? Regis, nedaug - kad rūpintųsi ir mylėtų jos
vaikelį. Šį kartą atviram pokalbiui pasikviečiau pačią Merę Popins, tik ne iš
knygos, o realią, žemišką. Pavadinkime ją Rita.
Karjeros pradžia
Rita - juoda kaip varna, liesa kaip silkė, bet
temperamentinga panelė, šiandien jau nugyvenusi ketvirtį amžiaus. Dar būdama
paauglė svajojo pabėgti iš savo provincialaus miestelio. Ji vylėsi užkariauti
Vilnių. Baigusi vidurinę mokyklą, atplasnojo į Vilniaus universitetą studijuoti
italų kalbą.
Deja, universiteto aukštumos liko nepasiektos - per
stojamuosius Ritai pritrūko balų. Bet grįžti namo neskubėjo. Dantimis įsikandusi
svajonę - gyventi sostinėje - puolė skaityti dienraščių skelbimus. Viename jų
aptiko: „Skubiai reikalinga lietuvė, tvarkinga mergina prižiūrėti trejų metų
vaiką".
Ką galima veikti su trimečiu bambliu, ji jau žinojo, nes
turėjo jaunesnį brolį. Skubiai iš lagamino išsitraukė ilgą sijoną, padorią
palaidinę, plaukus supynė į kasą, nugramdė nuo nagų juodos spalvos laką ir
troleibusu nulingavo į vieną sostinės rajoną.
Tuk tuk tuk - švelniai pabeldė į durų staktą. Pasigirdo
šlepsėjimas. Duris atidarė pilnakrūtė, apskritu lyg mėnulio pilnatis veidu
moteris. „Aš pagal skelbimą", - ištarė Rita, akimis ieškodama trimečio
tarškalo. Moteris nusišypsojo ir pakvietė vidun. Susitarė greitai, nes Rita
linkčiojo galvą ir aikčiojo, kaip myli vaikus.
Ji pažadėjo rūpintis mažyliu, tvarkyti kambarius, gaminti
šeimininkams vakarienę. Darbą pradėjo jau kitą dieną. Tą pačią dieną pagal
skelbimą pačiame pigiausiame rajone išsinuomavo ir kambarį.
Greitai Ritai „atkrito" vakarienes gaminimas. Šeimininkai,
visą savaitę ištvermingai kankinęsi su Ritos kulinariniais „stebuklais",
nusprendė, kad geriau būtų, jei Rita rūpintųsi tik vaiku... Per septynerius
metus Rita „auklėjo" penkis vaikus. Keletas epizodų iš kiekvienos
šeimos.
„Ar viską suvalgė?"
Trimetis Aurimėlis buvo kiek stambesnis už savo vienmečius
ir kvepėjo biskvitu. Iš pat pradžių jo motina Ritai atlapojo šaldytuvą. Šis
burzgė matomiausioje vietoje perkrautas dešrom, lašiniais, indeliais su
grietinėle, mėsos pusgaminiais, torto likučiais.
„Iš ryto Aurimėlis suvalgo jogurtą, po to išvirsi kakavos ir
padarysi sumuštinį. Pietums pašildysi sriubą, išvirsi dvi bulvytes, jas
sutrinsi, įdėsi šaukštą sviesto, iškepsi kotletuką, supjaustysi pomidorą, jį
apipilsi grietinėle, desertui duosi pyragėlį. Tik žiūrėk, kad viską
suvalgytų..." - iš atminties padiktavusi motina išpuškėjo darbą - privatų
konditerijos fabrikėlį.
Auklė puolė stropiai vykdyti paliepimus, tik Aurimėlis
išgėrė kakavą, suvalgė sumuštinį, o grietinės jogurtą pastūmė toliau,
pasiguosdamas: „Man jau galvą skauda nuo tų „ogūtų". Pietų galingąją porciją
suvalgė abu.
Aurimas buvo labai ramus vaikas, vartė knygeles, dėliojo
konstruktorių. Ramybę vis sudrumsdavo motinos skambučiai: „Paprašyk, Ritute, gal
sumuštinuką suvalgytų, paplak grietinėlės. Jei nevalgys, tai sakyk, kad mamytė
negrįš pas neklusnų vaiką..."
Vakare motina įliumpsėjo su dviem pilnais maisto produktų
krepšiais. „Ar viską suvalgė?" - galvą įkišusi į šaldytuvą, kamantinėjo motušė.
Paskui nukėlė puodų dangčius: „O sriubos kiek daug liko! Kodėl jogurtu nedavei?
Negi alkaną vaiką laikei?" - pasipylė priekaištai.
Kitą kartą Rita buvo apsukresnė: jogurtus kimšo pati,
kotletus mėtė pro langą šunims, sriubos nupildavo į klozetą. Aurimėliui duodavo
tiek, kiek jis paprašydavo. Aurimėlis, išvaduotas nuo nuolatinio kramtymo, tapo
gyvesnis ir linksmesnis, grįžusi motina džiaugėsi vaiko padidėjusiu apetitu. Tik
viskas greitai išsisprendė... Vieną šeštadienio popietę Aurimas motinai parodė,
kaip po langais subėgę šunys ėda kotletus ir kaip stipria čiurkšle garma sriuba
į klozetą...
Kapstymasis motinos
spintoje
Ieva buvo jau pirmokėlė. Rita privalėdavo apie dvyliktą
valandą pasitikti ją iš mokyklos, pašildyti pietus, padėti paruošti pamokas.
Ieva buvo ne pagal metus išstypusi trumpai kirpta, berniokiška mergaitė. Ji
turėjo silpnybę kapstytis motinos spintoje. Jos motina buvo daili moteris:
aukšta, plona, plaukai susukti į kuodą.
Su Ieva viskas buvo labai paprasta. Rita greitai už ją
paruošdavo pamokas, o tada darydavo, ką norėdavo. Ieva užkrėtė Ritą savo
silpnybe. Auklė nepajuto, kaip greitai pati pradėjo raustis spintoje, iš kurios
traukė šilkinius apatinius, sukneles. Brangenybių dėžutėje rado žėrinčių
vėrinių, auskarų, ant naktinio stalelio buvo išrikiuota gausybė pieštukų,
lūpdažių, pudrų, kvepalų...
Toliau tęsiame auklės Ritos (vardas pakeistas) pasakojimą. Atviras pokalbis apie
tai, kaip kartais nelengva tėvams su aukle arba auklei su vaikeliu ar jo
tėvais.
Sidabrinė apyrankė su
deimantu
Kai Rita, perskaičiusi skelbimą, prieš pat Kalėdas pasibeldė
į kitą šeimą, duris atidarė vyras su pypkute ir geros vilnos švarku. Už jo
nugaros stovėjo penkerių metų mergaitė su šilko kaspinu, įrištu į juodas
aksomines garbanas, viena rankele prie krūtines prispaudusi pliušinį šunį.
Šie žmonės buvo labai dosnūs: mokėjo gerą atlyginimą, beveik
kasdien parnešdavo mažajai ir Ritai po kokį nors niekutį. O Kalėdom auklė gavo
brangių kvepalų flakonėlį ir lamos vilnos megztuką.
Iš pat pradžių buvo sutarta, jog Rita nuo septynių ryto iki
šešių vakaro prižiūrės mažąją Karmen. Tik beveik kaskart laikrodžio rodyklės vis
labiau toldavo link pusiaunakčio. Rita užmigdydavo mergaitę, apsiaudavo batus,
pasiimdavo rankinuką ir stovėdavo prie lango, laukdama, kol grįš mažylės
tėvai...
Prieš pat Naujuosius šeimininkas išvyko į komandiruotę.
Naujųjų metų išvakarėse jo žavioji žmona paprašė, kad Rita pabūtų iki devynių
su Karmen. Rita, įsijungusi šventinę programą, svajojo, kaip šiąnakt su draugais
linksminsis iki paryčių. Artėjo devinta valanda, mažos juodos akelės jau
kelintą kartą klausė: „Kur mamytė? Aš noriu mamytės..." Auklė užkėlė Karmen
ant palanges ir abi laukė automobilio šviesų.
Suskambo telefonas: „Rita, brangute, dar valandžiukę
užtruksiu", - susirūpinusiu balsu maldavo motina. Po poros valandų
atsipalaidavęs motinos balsas ir kažkieno šnopavimas į ragelį vėl žadėjo
greitai grįžti... Tik ne taip įtikinamai. Rita paguldė mažylę į motinos lovą,
pati klestelėjo šalia. Prisnūdo.
Staiga už lango pradėjo poškėti įvairiaspalviai fejerverkai,
pasigirdo girti šūksniai, klegesys, muzika. Išsigandusi Karmen apsivijo
rankytėmis auklės kaklą ir prisispaudė arčiau: „Mamyte, mamyte..." -
verkšlendamas maldavo vaikas.
Naujametinė naktis. Rita negalėjo užmigti - už lango drebėjo
įkaušęs miestas, šalia blaškėsi mergaitė, per miegus vis šaukdama mamą...
Tik paryčiais Rita išgirdo atrakinamų durų krebždesį. Pro jas
atsisagsčiusi kailinius, vienoje rankoje laikanti aukštakulnius batelius, kitoje
šampano butelį, paraudusiom nuo nemigos akim, šiek tiek nuvarvėjusiu tušu,
įsėlino motina: „Su Naujaisiais metais, Ritute!" Nutrenkusi į kampą basutes,
Ritą nusitempė į virtuvę. Atidarė šampaną, pripylė dvi taures: „Už
Naujuosius!"
Nuo rankos numovė sidabrinę apyrankę su deimantine akute:
„Čia tau, mieloji. Tikiuosi, Haroldas (jos vyras) nesužinos apie šį vakarą". Ji,
nei žodeliu neužsiminusi apie mergaitę, mostu parodė, kad Rita jau gali
išeiti.
Didelis raudonas
gumbas
Jonukui buvo vieneri metai. Tėvai jį vadino angelu - trys
pūkai ant galvos, dideles žydros akys. Šis vaikas jau buvo pradėjęs vaikščioti,
bet vis dar gyveno „sauskelnių erdvėje". Jis miegodavo kelis kartus per dieną,
pabudęs ilgai žaisdavo lovelėje.
Jo tėvai, mokslo žmonės, turėjo didelę biblioteką, tad auklė
laisvom valandom skaitydavo romanus. Tiesa, atlyginimas čia buvo mažesnis, bet
ir saugoti angelą tereikėjo penkias šešias valandas per dieną.
Vieną vakarą, užtrenkusi Jonuko namų duris, Rita valiūkiškai
pasišokinėdama nustriksėjo laiptais žemyn, įskrido į troleibusą, o iš jo
tiesiai į simpatiško kavalieriaus glėbį. Pirmasis rimtas pasimatymas. Abu nukako
į pramogų centrą, kur jos balto gymio skruostus rausvai nudažė „Margarita",
įsisiūbavo šokiai iki ryto...
Žavusis kavalierius iš šokių aikšteles Ritą palydėjo tiesiai
į darbą.
Nors ir nemiegojusi visą naktį, Rita buvo žvali, švelniai
priglaudė prie savęs Jonuką. Kai tėvai išėjo j darbą, išsivalė dantis, išgėrė
kavos, o mintys vis sukosi apie praleistą naktį. Lovelėje užmigus Jonukui ir ji
aukštielninka įkrito į minkštasuolį... Prižadino klaikus vaiko riksmas. Rita
pašoko, pasitrynė akis: vaiko lovelė tuščia, ant grindų kniūbsčias spiegė
angelėlis. Laimei, atsipirko tik dideliu raudonu gumbu kaktoje. Skrupulingoji
motina tą pačią dieną auklę išvarė į gatvę.
Erodėlis - labiausiai nustebinęs
vaikas
Dvejų su puse metų Vaidas - garbiniuotas, nežmoniškai
padūkęs vaikas. Tėvai jį švelniai vadindavo Erodėliu.
Su Vaideliu Rita vargo labiausiai. Kiaurą dieną nenuleisdavo
nuo jo akių: Erodėlis vis lįsdavo prie kištuko lizdų, virtuvėje slapta
krapštydavo peilius, šakutes. O ką tik rasdavo tualeto kambary - popierių,
muilą, miltelius - būtinai su vandens čiurkšle nuleisdavo į klozetą.
Jo motina buvo studentė. Grįžusi iš paskaitų liepdavo auklei
vesti Vaidą į parką. Čia vaikas tapdavo nenuspėjamas: pievoje išsivoliodavo ant
žoles, pasitaškydavo kiekvienoj baloje, smėlio dėžėje pripildavo kitiems
vaikams smėlio į akis, atimdavo žaislus, parduotuvėje griebdavo visus daiktus
ir reikalaudavo nupirkti. Rita pašiurpdavo, vos tik pagalvojus apie
pasivaikščiojimus su Erodėliu.
Vieną rytą auklė sumąstė eksperimentą. Ji su knyga atsigulė
ant lovos ir apsimetė skaitanti, tik akies krašteliu stebėjo Vaidą. Vaikas
įprastinį „darbą" pradėjo nuo knygų lentynos - išmetė visas knygas (Rita
„nemato"). Paskui užlipo ant stalo, iš virtuvės atsinešta šakute pradėjo badyti
pliušinius žaislus (Rita „skaito").
Nesulaukęs pastabos Vaidas nustebęs atsisėdo. Staiga
sumirksėjo akelėmis, pasiėmė storą enciklopediją ir iš visų jėgų trenkė auklei
per galvą. Abu prapliupo juoktis.
Vilija Jonaitienė