Tikriausiai iš savojo mokinuko jau teko girdėti, kad visi jo klasės draugai turi spalvotus, fotografuojančius ir filmuojančius telefonus, moderniausius ausinukus, dėvi tik „Nike“ firmos sportinius batelius, o šie džinsai, kuriuos jūs nupirkote per išpardavimą, jau seniai nebemadingi... Žinoma, gudresnis vaikas, įvaldęs manipuliavimo meną, gali dar ir verkšlenančiu balsu pridurti: „Tuoj su tokiu „lūzeriu“ kaip aš niekas nebendraus“.

 

Esu tikra, padarytumėte viską – netgi dalį savo atlyginimo išleistumėte moderniam vaiko telefonui, kad tik jis nesijaustų atstumtas. Ar leisti penktoje klasėje būti madingam? Ar tenkinti visas penktoko užgaidas ir norus, o gal juos sutramdyti? Apie tai kalbamės su klinikos „Šeimos namai“ psichiatre Goda Bačiene.

 

Penktokų mados

Nėra abejonių, kad vaikai visada geriau jaučiasi tada, kai patiria tvirtą šeimos palaikymą. Jeigu tėvai tarpusavyje gerai sutaria, namuose yra nustatytos aiškios taisyklės, vaikas yra įtraukiamas į šeimos finansų planavimą, jis apytiksliai įsivaizduoja šeimos galimybes ir prioritetus. Tokiose šeimose paprastai nekyla didelių problemų nei dėl brangių telefonų, nei dėl kitų daiktų – vaikai sugeba valdyti savo norus.

Žinoma, jie niekur nedingsta. Bet juk ir mes norime gyventi name ant jūros kranto, važinėtis „porsche“ ar „lamborgini“, o realiai gyvename bute, važinėjame ta mašina, kuri mus prieinama, ir dėl to tragedijos nedarome. Todėl labai svarbu vaiką nuraminti asmeniniu pavyzdžiu – ir aš noriu, bet neturiu, nes negaliu sau to leisti.

 

Kur kas didesnių problemų kyla tiems vaikams, kurių tėvai įpratę atsipirkti dovanomis. Pavyzdžiui, gimdytojai ilgai palikdavo savo mažąjį su aukle, močiute ar darželyje, o po to jausdami kaltę dovanodavo jam brangias dovanas.

Vaikai, vietoje tėvų meilės ir bendravimo gaudavę brangias dovanas, save vertina pagal gaunamus daiktus. Jiems atrodo, kad kuo įspūdingesnis jų telefonas, dviratis, brangesni drabužiai ar batai, tuo stipriau juos tėvai myli. Tačiau jeigu vaikas savo vertę suvokia tik tokiu būdu, jis yra pažeidžiamas, nepilnavertis.

 

„Pagrindinė šiuolaikinių šeimų problema yra ta, kad tėvai neturi laiko bendrauti su vaikais ir bandydami išpirkti savo kaltę užverčia juos dovanomis. Kita problema – didelė vaikų dalis auga be tėvo. O paauglystėje, ypač berniukams, labai reikia turėti pavyzdį – tėvą, su juo bendrauti. Kol kas mūsų besiskiriančios šeimos dar nemoka sutarti“, – sako psichiatrė.

Kad vaikas netaptų brangių daiktų vergu, tėvams reikia stengtis užmegzti su juo ryšį. Juk labai dažnai jam reikia ne brangaus telefono ar kitų daiktų, bet artimųjų dėmesio.

 

Vaikui svarbiausia - geri santykiai šeimoje

„Kad vaikas jaustųsi saugus, visų pirma reikia sukurti saugius namus. Taip pat labai svarbu bendrauti. Dauguma tėvų dažnai sako: „Namus turi, aprengtas, pamaitintas – ko jam daugiau reikia?“ Tačiau tai tik minimalūs fiziologiniai poreikiai. Namuose turi būti jaučiama santarvė, aiškumas, kada kas grįžta, kokios kieno pareigos, kokie šeimos planai ir panašiai. Tėvų elgesys turi būti suprantamas. Namai privalo būti šilumos oazė. Vaikas turi jaustis mylimas toks, koks yra“, – pataria G. Bačienė.

 

Labai dažnai tėvai daug dirba tam, kad užtikrintų vaikų materialinę gerovę, o šiems reikia gerokai paprastesnių dalykų. Daug svarbiau tiesiog pabendrauti, pažiūrėti kartu kokį nors filmą, aptarti įvykius mokykloje, pabūti gamtoje, kartu atlikti namų ruošos darbus.

Buvimas kartu, sugebėjimas neišsigąsti vaikiškų problemų ir jas konstruktyviai spręsti – tai gerų santykių pagrindas. Saugiai šeimoje besijaučiantis vaikas visada pasidalys problemomis su artimaisiais, lengviau atsispirs išorinėms pagundoms.

 

Šiuolaikinė visuomenė itin sureikšmina materialius dalykus. Informacinės priemonės bando įteigti, kad tik su vienu ar kitu daiktu gali pasijusti gražus, laimingas, protingas ir pan. Paaugliams tai turi labai daug įtakos.

Tačiau nereikia pamiršti, kad penktoje klasėje paaugliškos problemos tik prasideda, ryškiau jos pasireiškia septintoje.

 

Labai svarbu, kad augdamas vaikas išsiugdytų pagarbą sau. Jeigu jo namuose niekas nežemina, su juo bendrauja, greičiausiai ir mokykloje jis mokės apsiginti, nebus skriaudžiamas. Tie vaikai, kurie patys blogai jaučiasi, paprastai puola kitus. Juk labai dažnai net ir normalių šeimų atžalos patiria psichologinį smurtą – yra labai griežtai auklėjamos, žeminamos, atstumiamos ir pan. Namuose patirtą agresiją vaikai „atsineša“ į mokyklą ir puola silpnesnį ar liūdnesnį bendramokslį. Juk klasėje visada atsiras patyrusių netektį, vaikystėje sirgusių vaikų.

 

Įtarus, kad vaikas yra skriaudžiamas arba klasė jį atstūmė, būtina kreiptis į mokyklos psichologą. Tokiu atveju reikalinga pagalba visai klasei, nuskriaustajam ir, ko gero, pačiam smurtautojui.

 

Svajūnė Marcinkevičienė

Šaltinis: žurnalas „Penktokas“