Vaiko išėjimas į mokyklą – rimtas išbandymas ir tėvams, ir jų vaikams. Laimei, yra žmonių, kurie gali padėti pasirengti būsimiems pokyčiams ir numatyti galimas problemas. Apie tai kalbamės su Vaiva Valčeckiene, Kauno rajono švietimo centro pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe.

 

Į ką būsimųjų pirmokų tėvai turėtų atkreipti dėmesį dar iki mokslo metų pradžios?

 

Žinia, prieš rugsėjo pirmąją visi tėveliai turi ir taip pakankamai rūpesčių – susitvarkyti sveikatos pažymas, pasirūpinti apranga, mokymosi priemonėmis... Tai – įprasta rutina arba „matomos“ problemos.

 

Tačiau dauguma tėvelių kitas, ne iš karto pamatomas problemas yra linkę nuslėpti. Jei vaikas jautrus, patiria įvairius sunkumus, susijusius su pažinimo procesu, turi elgesio problemų, sunkiai sukaupia dėmesį, lėčiau mąsto, ne viską supranta iš karto, užduoda iš eilės daug klausimų ir nemoka palaukti, nesutaria su vaikais, kartais juos muša, yra labai dirglus ir emociškai nestabilus, serga įvairiomis ligomis, paprastai tai žino arba bent nutuokia tik tėvai. „Magiškas“ mąstymas (galvojimas, kad jeigu apsimesiu, jog problemos nėra, ji išnyks) ne padeda, o pridaro daug problemų ilgame mokymosi procese.

 

Savo vaikų nenaudai tėvai galvoja, kad esamų problemų niekas nepastebės, gal vaikas išaugs ir viskas stebuklingai pasikeis. Kai nežinai, kaip spręsti sunkumus, visada tikiesi stebuklo (kaip vaikystėje: jei pasislėpsiu po antklode, tai pabaisos manęs nelies…). Gaila, bet kol pasimato tai, kas buvo matoma tik tėvams, praeina daug brangaus laiko.

 

Ko tėvai neįvertina, nuslėpdami vaiko akademinius sunkumus (arba visiškai nekreipdami į juos dėmesio)?

 

Tiesiogiai nematomi, bet ugdymo procese labai svarbūs procesai yra mąstymas, suvokimas, atmintis ir dėmesys. Kiekvienas asmuo turi individualų jų derinį: vieniems gerai sekasi vieni dalykai, kitiems – kiti, vienų silpnesnioji pusė gali būti suvokimas, kitų – atmintis.

 

Organizuojant ugdymo(si) procesą, svarbu atsižvelgti į individualų pažinimo procesų pobūdį ir parinkti konkrečiam mokiniui tinkamus ugdymo(si) būdus bei metodus. Pamokoje mokytojo tikslas yra pateikti mokiniui informaciją – mokomąją medžiagą, kad vaikas ją įsisavintų ir galėtų sėkmingai mokytis toliau.

 

Tėvai, jausdami, kad vienas ar kitas jų vaiko pažinimo procesas yra sutrikęs, turėtų pasitarti su specialistais, o atėjus laikui lankyti mokyklą būtinai pasitarti su mokytoja. Svarbu numatyti galimus sunkumus, sudaryti individualų mokymosi planą: kas, kada ir kaip padės įveikti prognozuojamus sunkumus.

 

Kodėl tai būtina? Dauguma tėvų juk vengia išankstinės „nesveikojo“ etiketės?

 

Manau, kiekvienas turime savo „nesveikųjų“ pusių. Greičiau „sveiksta“ tas, kuris realiai žiūri į situaciją, o ne laikosi „stručio politikos“. Kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo ji efektyvesnė (trumpiau trunka, mažiau kainuoja pastangų, yra tikslesnė). Ne taip nukenčia vaiko savęs vaizdas ir vertinimas, nes jis ar ji patiria mažiau nesėkmių. Daugiau jėgų ir laiko galima skirti pomėgiams bei gabumų plėtotei.

 

Lengviau formuojasi bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai. Vaikui nereikia įrodinėti, kad jis taip pat kai kuriuos dalykus gali padaryti gerai, taip, kaip kiti. Tai ypač svarbu, kai vaikas turi sutrikimų. Tada reikalinga kompleksinė, įvairiapusė pagalba, lavinimo nebeužtenka, reikia rasti kompensavimo būdus.

 

Kur tėvai gali kreiptis, jei nujaučia, kad vaikas gali turėtų sunkumų mokykloje, arba tiesiog negali patys jų įvardyti?

 

Psichologinį pažinimo funkcijų vertinimą atlieka visos pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT), esančios didžiuosiuose miestuose ir rajonuose. Paslaugos nemokamos, o silpnųjų ir stipriųjų (kompensuojančiųjų) pusių išankstinis žinojimas (ypač kai silpnosios pusės siekia sutrikimo ribas) yra didelė pagalba vaikui ir mokytojui.

 

Kaip dar tėvai gali prisidėti prie sėkmingos adaptacijos mokykloje?

 

Visų pirma, nelikti nuošalyje ir bent jau pirmuosius mėnesius aktyviai bendrauti su vaikais, net jei šie neturi akivaizdžių sunkumų. Taip vaikas ir jausis saugiau, ir pats greičiau perpras esamą situaciją, būtinus pokyčius. Kai tėvai nesislepia kaip stručiai smėlyje, visi nesklandumai ir iškilę sunkumai daug greičiau ir lengviau įveikiami. Suinteresuoti sėkminga adaptacija tėvai, manau, gali vadovautis pateikiama lentele:

 

ĮVYKIS	GALIMAS VAIKO ELGESIO PAKITIMAS	KĄ GALI DARYTI TĖVAI
1. Daug naujos informacijos.	Laikinas pasimetimas, padidėjęs užmaršumas.	Padėti struktūruoti naują veiklą – mokymąsi: paaiškinti, kur ir kaip susidėti knygas, ką atlikti pirma, ką paskui. Kai vaikas, pilnas įspūdžių, pasakoja nerišliai, nesuprantamai, užduoti aplinkybes tikslinančius klausimus, kurie padėtų tiksliau prisiminti pasakojamąjį momentą. Pavyzdžiui: „Nuo ko viskas prasidėjo, o ką tu darei paskui, kas tave paskatino galvoti, kad tu esi kaltas?“ Jei vaikas turi mažai patirties kolektyve, domėtis, ką jis ar ji patiria, kai susirenka daug nepažįstamų vaikų. Klausti, kokius vaikus jis įsidėmėjo, kuriuos prisimena vardais, su kuo norėtų sėdėti.
2. Nežinomi, nauji, neįprasti reikalavimai mokykloje.	Padidėjęs nerimas, nepasitikėjimas savimi.	Skirti šiek tiek daugiau laiko ir dėmesio nei įprastai, siekiant išsiaiškinti, kurių reikalavimų vaikas galbūt nesuvokia, padėti suprasti, kuo naudingi tie reikalavimai, pavyzdžiui, kelti ranką, kalbėti po vieną, per pertrauką išeiti iš klasės. Nepaisant vaiko jaudulio ir to, kad dažnai tenka jam kartoti vieną ir tą patį, rodyti vaikui, jog jis yra mylimas. Kiek įmanoma palaikyti stabilią situaciją namuose ir nepainioti mokymosi proceso su savo bausmių ir paskatinimų sistema. Pavyzdžiui, siekiant paskatinti mokytis skaityti, padovanoti vaikui knygą su mėgstamo filmuko herojais.
3. Formuojasi nauji tarpusavio santykiai.	Liūdnas, piktas ar nelaimingas, nes niekas nedraugauja.	Aptarti vaiko bendravimo mokykloje įgūdžius. Kartu su juo išanalizuoti konkrečias situacijas ir galimus tinkamus elgesio būdus kitam kartui. Drąsinti vaiką bandyti dar kartą susidraugauti. Pažaisti namuose panašias situacijas keičiantis vaidmenimis (kada draugas, kada – ne draugas). Skatinti vaiką kuo daugiau pasakoti apie draugus (ar kad jų neturi), apie įvairias situacijas ir įvykius. Pasakojimą palyginti su informacija, gaunama iš mokytojos.
4. Užsitęsusi adaptacija (daugiau nei pusmetis).	Nebėra apetito, blogai miega naktimis, nuolat skauda pilvą, nenori eiti į mokyklą.	Kreiptis į specialistus – psichologą, psichiatrą. Informuoti mokytojus apie negalavimus ir siekti bendradarbiavimo.

 Ramunė Žumbakienė