Būsimųjų pirmokų tėvai, ko gero, jau apsisprendė, kokią mokyklą lankys jų
atžalos. Nors prieš akis dar visa vasara ir vyriausiųjų darželinukų galvose
dažniau sukasi mintys apie atostogas ir maudynes ežeruose, o ne apie nuo rudens
prasidėsiantį visiškai naują gyvenimą, dabar pats laikas pasvarstyti, kokius
klausimus ar net baimes gali kelti artėjanti rugsėjo pirmoji. Apie tai
kalbėjomės su Vilniaus universitetinės ligoninės vaikų filialo Vaiko raidos
centro psichologe Egle Grakauskaite-Kodikiene.
Su kuo susijęs tėvų ir vaikų nerimas, galvojant apie
mokyklą?
Tai gali tapti gana dideliu išbandymu visai šeimai. Vaiko
auginimas paprastai skirstomas į tam tikrus etapus. Mūsų civilizuota sistema
taip sutvarkyta, kad septynmečiai turi pradėti lankyti mokyklą, tad šiuo
laikotarpiu juos gali ištikti ir tam tikra krizė.
Iki tol šeima galėjo rinktis: leisti vaiką į darželį ar
auginti namuose, padedant seneliams ar auklei. O mokykla jau privalomas dalykas.
Su tais pokyčiais susijęs stresas pirmiausia kyla tėvams, nes jie turi iš naujo
paskirstyti savo laiką, nuspręsti, kas vežios ar lydės vaiką į mokyklą, kaip ir
kada jis kasdien grįš namo, ar sugebės atlikti kažkokius savarankiškus
darbelius, pavalgyti. Vaikas netgi gali sėkmingai gyventi be jokių baimių, jeigu
aplink jį nesisuka nerimaujantys tėvai, besigąsdinantys „kaip ten bus su ta
mokykla“.
Baimes vaikas dažniausiai perima iš šeimos?
Įvairiai pasitaiko, tačiau didžiausia rizika jomis persiimti
atsiranda dėl būgštaujančių suaugusiųjų, nes jų nuotaikos automatiškai
persiduoda vaikams. Naujas, mokyklinis, etapas visada kelia naujus uždavinius
šeimai. Nuo rugsėjo pirmosios gyvenimas keisis negrįžtamai.
Taip pat ir gerąja prasme.
Kitas dalykas, dėl ko mokykla gali tapti savotišku iššūkiu, –
pirmasis vaiko atidavimas socialiniam vertinimui. Darželyje to nebuvo. Dabar
pradinukams pažymiai neberašomi, tačiau jie vis tiek vertinami žodžiu ar
pasirinktais simboliais. Be to, nuo pirmos klasės ir patys tėvai gali įvertinti
savo vaiką pagal jiems suprantamus kriterijus. Kol veda į darželį, pagal tai,
kaip piešia, šoka ar deklamuoja, lyginti savo atžalą su jos bendraamžiais
daugumai tėvų sudėtinga. Mokykloje vaiko žinias ir gebėjimus jau galima
patikrinti. Juk matome, kaip sekasi mokytis skaityti, ar raidės tiesios, ar
lengva skaičiuoti. Tad iškart atsiranda noras vertinti ir lyginti, kaip manajam
sekasi? Neduok Dieve, jeigu tas vertinimas nepakankamai empatiškas, jeigu iškart
pradedama reikalauti labai aukštų rezultatų.
Vaiko žinias, gebėjimus jau tikrina ir pedagogas, galintis
išsakyti savo pastebėjimus tėvams. O jie, jeigu kas nors nepatinka, negali
apsisukti ir išeiti – šioje veikloje kartu su savo vaiku teks praleisti
mažiausiai dešimt metų.
Tai kam labiau vertėtų ruoštis mokyklai: tėvams ar
vaikams?
Visiems kartu reikia pasistengti kiek įmanoma mažiau
nerimauti. Neseniai leidykla „Dominicus Lituanus“ išleido Jurgos Čekatauskaitės
ir Ievos Babilaitės knygelę būsimiems pirmokams „Uršulė eis į mokyklą“, kuri
būtų naudinga tiems tėvams, kuriems atrodo, jog perėjimo procesas iš darželio į
mokyklą visiškai natūralus. Knygelėje galima rasti tuos vaikams iškylančius
klausimus, į kuriuos vis tik vertėtų atsakyti.
Jeigu nenorite būsimam pirmokėliui įkyrėti tipiniais
suaugusiųjų pasmalsavimais, tokiais kaip „na, ar lauki mokyklos?“, galite jam
tokią knygą padovanoti. Tai būtų pats didžiausias įrodymas, jog vertinate jį
kaip augančią asmenybę, žinote apie tą svarbų žingsnį, kuris jo laukia, – tai
tikrai puiki dovana be jokių papildomų interpretacijų.
Tiesa, ji rašyta daugiau iš mergaitės pozicijų, nes
berniukams kyla gal kiek kitokie klausimai nei knygos herojei Uršulei. Tačiau
tam tikra prasme berniukams mokykloje adaptuotis lengviau, nes jie šiek tiek
vėliau bręsta. Aišku, visi vaikai skirtingi, bet tyrimai rodo, kad tokiame
amžiuje berniukai dar ne tiek, kiek mergaitės, orientuoti į socialinius
vertinimus, jiems mažiau rūpi išorė. Jeigu tarp jų kyla konfliktų, paprastai jie
labai greitai ir nesudėtingai išsprendžiami: pasimušė, apsikabino ir vėl
draugai. Berniukai turi daugiau visokios aktyvios, išoriškai pastebimos veiklos
– jiems ir dėl to lengviau susidraugauti.
Jeigu rugsėjo pirmoji artėja, o būsimam pirmokui jokių
akivaizdžių klausimų nekyla, ar reikėtų tėvams patiems pradėti pokalbį šia
tema?
Jei galvojate, kad pasiskaitę straipsnį, kuriame parašyta
„kalbėkite su vaiku apie mokyklą, viską aptarkite nuo rūbinės iki tualeto,
papasakokite apie savo pirmąją klasę“ ir panašiai, turite pulti ir viską
nuodugniai išaiškinti, nepersistenkite. Galbūt jūsų vaikas tokia asmenybė,
kuriai to visiškai nereikia, jam nekyla jokių klausimų ir jis puikiausiai
tvarkosi. Kartais per didelis pateikiamos informacijos kiekis netgi gali sukelti
nerimą.
Tačiau jeigu vaikas klausia, reikia pasistengti atsakyti
nenumojant į tai ranka. Nes galbūt jūsiškis jau išklausė vyresniųjų draugų
samprotavimus apie mokyklą, kurie jos atžvilgiu, švelniai tariant, nėra labai
palankūs. Tad išgirdus būsimąjį pirmoką kalbant, kad iš mokyklos nieko gero
nelaukia, būtų logiška apie tai su juo išsamiau pasišnekėti.
Nereikėtų nuvertinti mums nepatinkančios informacijos,
sakyti, jog tas mokyklos nekenčiantis draugas neteisus ir kalba nesąmones, nes
mokykla – puikus dalykas. Taip tik nuo vieno kraštutinumo pereitume prie kito.
Jei girdime, kad galbūt Tomui ar Jonui mokykloje nepatinka, saviškiui galime
paaiškinti: tu eisi į savo klasę, bendrausi su kita mokytoja, o daugiau apie tai
pasikalbėti galėsime, kai jau lankysi pirmą klasę ir turėsi savą patirtį. Taip
mes nepaneigsime kitokios informacijos ir nepateiksim savo kaip vienintelės
teisingos.
Kai kurie vaikai viską išsiaiškina dar lankydami darželį, kur
jie ruošiami mokyklai: atlieka tam tikras užduotis, darbelius, prieš rugsėjo
pirmąją eina susipažinti su būsima mokykla. Tai nėra privaloma, bet tokia
praktika vis plačiau taikoma.
Kuo tai naudinga darželinukui, būsimam pirmokui?
Tai, ko nežinome, mums kelia baimę ir nerimą. Ir pradinukams,
ir suaugusiesiems. Įsivaizduokite, kaip jaučiatės prieš kokią kelionę, apie
kurią nieko nenutuokiate, bet viena ausimi girdėjote, jog bus puiku, o kita –
kad nieko gero. Išankstinis susipažinimas su mokykla vaikui suteikia didesnį
saugumo jausmą, jis bent jau gali įsivaizduoti, kas jo laukia. Aišku, ekskursija
į mokyklą dar negarantuoja, kad viskas bus gerai rugsėjį, bet po jos jaučiamasi
saugiau. Kita vertus, daugybė mūsų išaugo be jokių ekskursijų ir sėkmingai tą
rugsėjo pirmąją išgyveno.
Ar iš tikrųjų vaikai nori eiti į mokyklą?
Dauguma vaikų siekia tapti savarankiškesni. Juk šalia
atsiranda vis daugiau mažių, kuriems galima pavadovauti. Mokykla dvelkia tam
tikra laisve: nebereikia miegoti po pietų, privalomai visko suvalgyti ir žaisti
tik aptvertoje teritorijoje. Vaiko akimis tai pakilimas į aukštesnį socialinį
statusą. Labai gerai, jei ir aplinka padeda suvokti, kad jis jau tapo pakankamai
didelis. Leiskime jam pačiam rinktis kuprinę, mokyklines priemones, nes taip
skatinsime priimti savarankiškus sprendimus.
Kiek teko susidurti, šešiamečiams ir septynmečiams
pagrindinis baubas yra pietų miegas, tampantis net savotišku simboliu, privalomu
leliukams. Tu nesirenki, miegoti ar ne, bet esi priverstas. Todėl
atsisveikinimas su šiuo kūdikystės simboliu atrodo labai svarbus žingsnis.
Kita vertus, su vaiku tenka pasikalbėti ir apie žodį
„reikia“. Kartais tikrai sunku juo įtikinti, ypač jeigu vaikai paklausia: „Kam
man ta mokykla?“ Tiesa, mažiukams lengviau paaiškinti primenant, jog ten išmoks
skaityti ir rašyti. Svarbu atkreipti dėmesį, su kokia situacija susidūrę jie
pradeda to klausti.
Kada geriausia pradėti lankyti mokyklą: sulaukus šešerių,
septynerių, o gal – aštuonerių metų?
Teoriškai sakyčiau, kad skubėti neverta. Septyneri metai
turbūt parinkti neatsitiktinai, nes jie susiję ir su kūno branda, fiziniais
pokyčiais. Tačiau prisimenu vieną atvejį, kai pas mus atvedė penkerių su puse
metų mergaitę, kad, mamos prašymu, parašytume rekomendaciją mokyklai.
Išgirdusi apie tai telefonu iškart pagalvojau, kad turėsim
problemų dėl mamos. Bet kai ji atvedė dukrą, supratau, jog mergaitė tikrai
išskirtinių gabumų: ne tik skaitė, rašė, bet pasirodė mąstanti, pakankamai
fiziškai išsivysčiusi, kad tiktų mokyklai, galėtų išsėdėti visą pamoką. Pietų
miego jai nebereikėjo, o darželio grupėje dėl savo proto, smalsumo, žinių tarp
kitų penkiamečių, kurie dar lėlytėmis žaidžia, tiesiog skurdo.
Iš tikrųjų, itin gabių vaikų nėra daug. Atsidūrę tarp
vidutinių gabumų bendraamžių, jie kartais gali būti tempiami žemyn. Skaičiuojant
procentais, išskirtinių sugebėjimų vaikų turėtų būti panašiai tiek, kiek ir
turinčių protinę negalią. Gaila, kad Lietuvoje papildomos lėšos skiriamos tik
pastariesiems – vaikams, turintiems specialių poreikių. Daugelyje užsienio šalių
lygiai tiek pat lėšų ir dėmesio skiriama ypatingų gabumų vaikams, jiems
parenkamos specialios programos. Juk kol kiti spalvina trikampiukus, jie jau
galėtų apskaičiuoti jų perimetrą. Tad ir toji mergaitė į darželį eidavo su
ašaromis, kiekvieną dieną patirdavo traumą, nes neturėdavo ten ką veikti. Ją
įvertinę parašėme rekomendaciją mokyklai. Bet tai, aišku, buvo išimtis.
Tikriausiai daugeliui tėvų atrodo, kad jų vaikas
išskirtinis. Kaip atpažinti, kada jis turi neeilinių gabumų?
Geriausia palyginti su bendraamžiais. Gabieji vaikai tėvams
kartais sukelia problemų, nes paprastai išsiskiria tuo, jog siekia žinių. Mums
nesudėtinga atskirti, ar vaikas išmokytas skaityti ir skaičiuoti, ar pats tai
perprato. Toks, su kuriuo tėvai tiesiog anksti pradėjo dirbti, niekada neprieina
ir neklausia, kokia čia raidė, skaičius, kas čia parašyta. Jis turi gerą
atmintį, išmoksta, ko mokomas, bet jam tai neįdomu: žiūri pro langą ir nori į
lauką. O gabieji domisi aplinka, patys visko klausinėja. Jeigu vaikas anksti ima
teirautis apie priežastis, vadinasi, jau vystosi mąstymas, jis bando viską
aiškintis ir kaupia informaciją. Tai ženklas, kad gali turėti didesnių gebėjimų.
O jei ne, vaikų į mokyklą geriau neskubinti?
Tėvai turi labai gerai apsvarstyti. Kai kas jau šešerių
pasiruošęs, kitam reikia palaukti septynerių ar daugiau metų. Lengviau
išsiaiškinti, jeigu vaikas lanko darželį ir tiesiog „išauga“ tas vaikiškas
kelnaites: jam jau kančia miegoti po pietų, jis turi motyvaciją kažko išmokti.
Bet jeigu pradėsime girdėti „man neįdomu“, tai gali reikšti ir tai, kad
darželinukas peraugo norą mokytis – tėvai praleido tą momentą.
Vieni vaikai patys ieško įdomesnių iššūkių, kiti ne. Vienas,
gimęs gruodžio mėnesį, dar iki rugsėjo turi kuo užsiimti darželyje, o kitas,
gimtadienį švenčiantis kitų metų sausį, jau nebežino, ką veikti su
bendraamžiais.
Mokyklai vaikai ruošiami parengiamosiose darželių grupėse.
O kokių socialinių dalykų būsimąjį pirmoką turėtų išmokyti tėvai?
Kartu gyvendami tų dalykų po truputį mokome: pasisveikinti,
atsisveikinti, pereiti gatvę, pirkti parduotuvėje. Vaikas turi tapti kiek
įmanoma savarankiškesnis.
Vieni pirmokai jau po kelių mėnesių mokykloje patys
pareina namo, kitus tėvai vežioja ir lydi iki trečios klasės.
Tą gali lemti ir objektyvios priežastys – dideli atstumai.
Bet jeigu pradinukas sugeba ir nebijo važiuoti vienas, o tėvai neleidžia, tai
jau atspindi jų požiūrį. Jei jie nusprendžia vaiką anksti išleisti į mokyklą,
turi žinoti, ar jis sugebės savarankiškai pavalgyti, grįžti namo, ar mokės
elgtis su pinigais, ar nebijos likti vienas namuose.
Dėl ko vaikai labiausiai nerimauja prieš rugsėjo
pirmąją?
Pagrindinė priežastis – kad juos vertins. Mokykloje esi
lyginamas su kitais. Pradedama baimintis: ar sugebėsiu būti pakankamai geras, ar
būsiu geriausias? Tik vieni apie tai kalba, kiti ne, treti ima kitaip elgtis.
Sulaukus šešerių septynerių metų imama vis labiau tolti nuo
tėvų, tampa svarbūs draugai, formuojasi pirmosios socialinės grupės. Tad kartais
problema būna ne akademiniai dalykai, o santykiai su bendraamžiais. Baiminamasi,
ar susirasiu draugų, ar tapsiu gerbiama kolektyvo dalimi. Taigi kartais visai
gerai, jei į vieną klasę eina keli vaikai iš tos pačios darželio grupės.
Kiek pirmokus jaudina būsimos mokytojos
asmenybė?
Girdėjau pasakojant, kaip kažkokioje grupėje darželinukų
paprašė nupiešti, kaip jie įsivaizduoja savo pirmąją mokytoją. Vėliau vienas
berniukas pasikūkčiodamas prisipažino, kad jam jo piešinys pasirodė labai
baisus. Jis nervinosi, kaip dabar reikės eiti į mokyklą ir ką mokytoja pagalvos,
kad jis ją tokią negražią nupiešė? Jam jo paties piešinys sukėlė didžiulį
stresą. Taip kad vaikų protas dar nėra toks, kaip mūsų.
Vaikai, augantys kritiškoje aplinkoje, pernelyg dažnai tėvų
vertinami neigiamai ar turėję panašios patirties su darželio auklėtoja,
apskritai gali baimintis suaugusiųjų.
Vaikas nenoriai eina į pirmą klasę. Ką patartumėte
tėvams?
Jeigu matome, kad vaikas pavargęs, kartais galima leisti
patingėti. Nereikėtų orientuotis į pažymius ar įvertinimus, ypač jeigu tai dar
ne pažymiai, o simbolinės saulutės ar šypsenėlės. Edukologė Austėja
Landsbergienė labai gerai pastebėjo, kad mes dažniausiai teiraujamės: „Kaip
sekėsi, kokius pažymius gavai?“ Ji rekomenduoja klausti: „Ką naujo šiandien
mokykloje sužinojai?“ Kitaip tariant, orientuotis ne į vertinimą, o ko ten
einama. Akcentuoti, ypač pirmaisiais metais, pastangas: „tu šiandien labiau
stengeisi“, „padarei pats“. Arba priešingai: „Man labai liūdna, kad tuo
nesusidomėjai.“ Ir jokiu būdu nesakyti „tu blogas, kvailas“. Aišku, kai skaitai
patarimus, skamba tobulai – deja, ne visada pavyksta jais pasinaudoti.
Jurga Laurinaitytė