Kaip išgyventi dukters paauglystę
Rodos, dar vakar ji buvo savo tėvelio mažoji princesė,
mamytės džiaugsmas ir pasididžiavimas. Smalsios ir nenustygstančios vietoje,
švelnios ir pasitikinčios savo tėvais – tokios būna sveikos mergaitės, kol
sulaukia paauglystės.
Prasidėjus brendimo laikotarpiui, tėvai su liūdesiu
prisipažįsta, kad jų dukterys labai pasikeitė. Jos tarsi tos pasakų karalaitės,
atsikandusios užnuodyto obuolio ar įsidūrusios užkerėta adata, giliai užmiega
šimtui metų. Linksmos ir aktyvios mergaitės staiga tampa kritiškomis, irzliomis,
pasyviomis bei viskuo nepatenkintomis paauglėmis, į bet kokias tėvų pastangas
bendrauti ar padėti reaguojančiomis frazėmis: „man vienodai rodo“, „jūs nieko
nesuprantat“, kurios sukelia tėvams pykčio ir nusivylimo priepuolius.
Kaip rasti jėgų ir būdų visiems kartu išgyventi tą sudėtingą
laikotarpį, vadinamą paauglyste? Šį kartą daugiau kalbėsime apie mergaičių
paauglystės problemas, tačiau dauguma išsakytų minčių gali būti naudingos ir
paauglius berniukus auginantiems tėvams. Visiems paaugliams tenka patirti
fizinės brandos pokyčius, ieškoti savo naujojo „aš“, emociškai atsiskirti nuo
tėvų ir tapti savarankiškais visuomenės nariais. Visgi, mergaitės daug dažniau
nei berniukai susiduria su psichologiniais sunkumais, emocinėmis traumomis ar
lemtingomis pasekmėmis, tokiomis kaip ankstyvas nėštumas, anoreksija, depresija
ir savižudybė.
Mergaitės patiria daugiau dviprasmiškų visuomenės lūkesčių:
„būk nepriklausoma, bet gera“, „būk sąžininga, bet neužgauk kito jausmų“, „būk
graži, tačiau grožis dar ne viskas“, kurie sukelia sunkius vidinius konfliktus,
vedančius į savojo „aš“ atsisakymą, tikrosios savasties netekimą.
Šiame straipsnyje remsiuosi populiarios amerikiečių
psichologės, antropologės dr. Mary Piper, taip pat psichoterapeutės Alice Miller
mintimis ir savo pačios psichologinio konsultavimo patirtimi bei įžvalgomis.
Transformacijos pradžia – vikšrelis tampa
lėliuke
Mažos mergaitės tapsmo suaugusia moterimi procesas primena
drugelio metamorfozes, kai mažas vikšrelis tampa akį džiuginančiu, padangėmis
skrajojančiu drugiu. Tačiau, kad šis nuostabus pokytis įvyktų, kiekvienas
vikšrelis turi pereiti lėliukės būseną, kuri išoriškai primena pasyvų laukimą,
miegą, atsiribojimą nuo pasaulio, o tuo tarpu kokono viduje vyksta patys
intensyviausi ir paslaptingiausi augimo ir transformacijos procesai.
Paauglių tėvai neretai skausmingai išgyvena šį procesą kaip
didžiulę netektį. Staiga jie pamato, kad nebeturi dukters, su kuria buvo smagu
žaisti kamuoliu, žvejoti, kepti sausainius ir švelniai pasibučiuoti prieš
užmiegant. Ramios ir dėmesingos mergaitės tampa šiurkščios ir nenuspėjamos.
Anksčiau mėgdavusios bendrauti, jos užsidaro savyje ir pradeda meluoti bei
slapukauti. Jos pradeda vengti tėvų glamonių ir prisilietimų, nors anksčiau taip
mėgdavo apsikabinti. Tėvai pasijunta praradę autoritetą, nes jų dukterų požiūriu
jie viską daro negerai ir neteisingai – ne taip kalba, negražiai rengiasi, netgi
nemoka „kaip reikia“ nuskusti bulvių. Tėvai siekia užtikrinti savo dukterų
saugumą ir gerovę, o šios, rodos, iš visų jėgų tam priešinasi, siekdamos
tyrinėti pasaulį ir tapti savarankiškos. Šie skirtingi tikslai sukelia įtampą ir
konfliktus. Tėvai jaučiasi nusivylę ir pasimetę. Jie kaltina save, kad nesugeba
tinkamai auklėti ar suprasti savo vaiko.
Tik nedaugelis tėvų supranta, kokios iš tiesų universalios
yra šios problemos ir kad šis sunkus laikotarpis yra laikinas. Kartais
psichologai paauglystę vadina liga, neišvengiamai užklumpančia visus 11–16 metų
jaunuolius ir, jei neįvyksta komplikacijų, praeinančia savaime, be jokio gydymo.
Deja, komplikacijų pasitaiko gana dažnai. Retas suaugusysis galėtų pasigirti,
kad jį tėvai besąlygiškai mylėjo ir tenkino visus poreikius, arba teigti turėjęs
palaikančius ir išmintingus mokytojus, aukštą socialinę bei ekonominę padėtį ir
laimę gyventi tikrosiomis žmogiškomis vertybėmis besivadovaujančioje,
nekonfliktiškoje bei socialiai teisingoje bendruomenėje... Ne mažiau svarbūs ir
tokie veiksniai, kaip bręstančio žmogaus intelektas, fizinis patrauklumas,
bendravimo įgūdžiai, psichinis atsparumas, temperamentas. Šių faktorių
kombinacija, stipriosios ir silpnosios pusės ir nulemia tai, kaip sėkmingai ar
skausmingai tampama suaugusiu žmogumi.
Paauglystės transformacijos procesas sudėtingas ir
daugiasluoksnis. Fiziniai, emociniai, socialiniai, intelekto pokyčiai
dažniausiai vyksta netolygiai. Pavyzdžiui, puikiai fiziškai išsivysčiusi mergina
gali pradėti reikšti emocijas kaip darželinukė. Tėvai nebežino, kaip reaguoti,
kai jų dukra, ką tik samprotavusi apie globalinį atšilimą, staiga iškelia sceną
dėl to, kad mama nupirko ne tokios spalvos pirštines.
Straipsnyje aptarsiu, kas vyksta su paauglėmis kiekviename iš
šių lygmenų.
Kūno pokyčiai
Kūno pokyčiai akivaizdūs ir lengviausiai pastebimi:
paauglystėje kinta jo dydis, formos, hormonų apykaita. Neretai šie pokyčiai
prikausto visą paauglių dėmesį. Kūnas atrodo nerangus, kartais milžiniškas,
svetimas. Išvaizda – tai, kas bendraujant visų pirma patraukia aplinkinių
dėmesį, yra vertinama ir pripažįstama arba atmetama. Paauglės itin jautriai
reaguoja ir besąlygiškai tiki, kad šie vertinimai teisingi.
Todėl keletas spuogų ant nosies gali prilygti stichinei
nelaimei, bloga šukuosena sugadinti visą dieną, o laikas, praleistas prie
veidrodžio, tapti svarbiausia laisvalaikio praleidimo forma. Apvalėjant kūno
formoms, paaugles iš visų pusių atakuoja žurnalų, kino filmų, reklamos peršami
stereotipai, kai pateikiamas nerealus, grafinių technologijų sukurtas jaunos,
lieknos gražuolės įvaizdis. Merginos iš paskutiniųjų stengiasi jį mėgdžioti –
mankštintis, pirkti nepatogius, tačiau madingus drabužius, badauti ir laikytis
dietų. Dauguma merginų nebeturi savo nuomonės, joms nesvarbu, kaip pačios
jaučiasi, kad tik įtiktų kitiems. Tik nedaugelis lieka ištikimos sau, priima
savo kūną tokį, koks jis yra, neleidžia kitiems savęs vertinti tik pagal
išvaizdą, labiau domisi savo kūno gebėjimais („ką aš galiu?), o ne išvaizda
(„kaip aš atrodau?“). Tokios merginos paprastai domisi šokiais, tenisu ar kita
sportine veikla, yra užimtos ir aktyvios.
Jausmų sumaištis
Paauglių emocinė sistema dar nesubrendusi, nestabili. Ją
neigiamai veikia ir vadinamosios „hormonų audros“, prasidėjusios menstruacijos,
bloga savijauta. Nereikšmingi įvykiai, nekalta pastaba, blogas pažymys gali
sukelti tikrą jausmų audrą. Negana to, jog merginų jausmai būna chaotiški,
neretai jos dar ir praranda gebėjimą juos priimti, teisingai įvertinti juos
sukėlusias aplinkybes, todėl gali bandyti nusižudyti dėl to, kad tėvai neišleido
į draugės vakarėlį ar skyrė namų areštą
JAV psichoterapeutė Alice Miller savo knygoje „Talentingo
vaiko drama“ rašo, kaip kelios jos pacientės vaikystėje turėjo priimti sunkų
sprendimą: būti autentiškai ir ištikimai sau ar prisitaikyti ir susilaukti
aplinkinių pritarimo. A. Miller manymu, praradus tikrąją savastį, jos vietą
užima netikroji. Netikroji savastis skatina merginas elgtis vadovaujantis kitų,
bet ne savo nuomone, vertybėmis, jausmais, pavyzdžiui, pasišaipyti iš nemadingai
apsirengusios draugės yra smagu, nes visos taip daro. Merginos galvoja: „Turiu
būti liekna, nes kitaip manęs niekas nemylės“, „Esu nevykėlė, nes dar neturėjau
vaikino.“ Išlaikančios savastį merginos priima save kaip visumą, turinčią ir
trūkumų, ir privalumų, neieško aplinkinių pritarimo, leidžia sau išgyventi visus
jausmus, tarp jų ir skausmą. Jos gali pasakyti sau: „Tokia jau esu – kartais
rami kaip angelėlis, o kartais pikta kaip ragana“ arba „Mokytoja sakė, kad
negražu mergaitėms pyktis, bet tikrai netylėsiu, kai apie mane neteisingai
kalba.“ Taigi, anot autorės, yra tik vienas būdas nepalūžus įveikti paauglystę
ir išsaugoti savo vientisumą – priimti visus savo jausmus ir išlaikyti su jais
ryšį, kad ir kas nutiktų.
Mąstymo ypatumai
Dauguma paauglių dar neturi abstraktaus mąstymo gebėjimų, jos
linkusios matyti tik kraštutinumus – juoda arba balta. Dėl mąstymo lankstumo
trūkumo, negebėjimo atsižvelgti į visumą su paauglėmis ginčytis beviltiška.
Paauglės mąsto konkrečiai, viską skirstydamos į savo sugalvotas kategorijas:
„moksliukas“, „lūzeris“, „kietas“... Pagal vieną įvykį jos gali apibendrinti
visus panašius atvejus. Iš to gimsta jau klasika virtę posakiai: „ jūs nieko
nesuprantat“, „aš neturiu draugų“, „visi tėvai leidžia grįžti namo po
vidurnakčio“. Vienas geras pažymys gali reikšti, jog „esu genijus“, o
neapgalvota gydytojos pastaba apie didoką kūno svorį būti iššifruota „esu
beviltiška storulė“.
Paauglėms ne protas vadovauja emocijoms, o emocijos lemia
mąstymą. Jei taip galvoju, vadinasi taip ir yra. Jei jaučiuosi kaip kvailė, tai
ir esu kvaila. Paauglės galvoja tik apie savo jausmus. Tačiau galvoti dar
nereiškia suprasti. Susivokti savo jausmuose, juos išgyventi gali padėti
dienoraščio rašymas, šokis, dainavimas, piešimas ar pokalbis su suprantančiu ir
palaikančiu suaugusiuoju – mama, mokytoja, psichologu. Sėkmingą brendimą lydi
suvokimas, jog iš tikrųjų nėra tik vieno teisingo problemos sprendimo būdo,
galima turėti skirtingą nuomonę ir likti draugais, tikėti, kad išspręsi savo
problemas, net jei šiandien padėtis atrodo beviltiška.
Atsiskyrimas nuo tėvų ir socializacija
Kaip kūdikis atitolsta nuo tėvų fiziškai, taip paaugliai –
emociškai. Paauglės merginos bando savarankiškai tyrinėti pasaulį, tik šį kartą
ne fiziškai, kaip tai darė kūdikystėje, bet bendraudamos su bendraamžiais ir
išgyvendamos susižavėjimą, įsimylėjimą, ištikimybę, nusivylimą bei kitus
sudėtingus jausmus. Bandydamos išsikovoti taip trokštamą laisvę, bet kartu ir
jos bijodamos dukterys gali dešimtis kartų per dieną ginčytis su savo mama netgi
dėl to, „ar sniegas yra šaltas“. Tėvams būna sunku suprasti, jog šis
priešiškumas nėra asmeniškas.
Neretai jie vargsta ieškodami protingų argumentų, pyksta dėl
dukros nenoro juos pripažinti ir pagaliau nusprendžia, kad juos tyčia nori
suerzinti. Žinoma, tėvai dukrai ir toliau yra reikalingi, tačiau tik tuomet, kai
ji pati nori. Dažniausiai šis noras pateikiamas taip subtiliai užšifruota forma,
kad tėvai patys to nenorėdami atstumia bendrauti pasirengusią paauglę.
Pavyzdžiui, jūs jau ruošiatės eiti miegoti ir griūnate iš nuovargio, o dukra
tarsi tarp kitko užsimena, jog jos uniforma nešvari ir ji negali ryt eiti į
mokyklą. Tik kantriai klausantis ir neprieštaraujant pagaliau paaiškėja, kad ji
iš tiesų bijo matematikos kontrolinio.
Paauglės mergaitės save ir pasaulį pažįsta bendraudamos su
draugais. Ištisos valandos, praleidžiamos telefonu ar internetu aptarinėjant,
tėvų nuomone, pačius nereikšmingiausius dalykus, iš tikro yra aukojamos tam, kad
būtų atsakyta į vienintelį svarbų klausimą: „Ar aš normali?“ Tačiau bendraamžiai
gali ne tik padėti, bet ir sužlugdyti jaunos merginos vystymąsi. Visiems dabar
žinomas patyčių fenomenas, kuomet vienos paauglės persekioja kitas, nes šios yra
per daug arba nepakankamai gražios, protingos, pasiturinčios.
Merginos dažniausiai nereiškia savo pykčio tiesiogiai, kaip
tai daro vaikinai, nes tai draudžia visuomenės standartai. Vienos kitas jos
baudžia įžeisdamos, apkalbėdamos arba paskambindamos ir pasakydamos, jog
linksminasi gimtadienyje, į kurį šių niekas nepakvietė. Toks elgesys
persekiojamąsias gali visiškai sužlugdyti, nes paauglei bendraamžių nuomonė ir
pritarimas yra svarbesnis kartais net už gyvybę. Būtent dėl šio pritarimo netgi
„gerų“ tėvų dukrelės išbando alkoholį, cigaretes, narkotikus, seksą ir įsivelia
į tokias istorijas, dėl kurių tėvams plyšta iš skausmo širdis. Didesnį atsparumą
bendraamžių spaudimui turi paauglės, kurios nuo mažens buvo skatinamos
pasitikėti savimi, pabrėžiant, kad asmenybės vertė ir elgesys nėra tapatūs („esu
svarbi ir verta meilės, net jei suklydau, pasielgiau netinkamai“). Tikinčios
savo verte paauglės nesiekia jos įrodinėti bet kokia kaina. Tėvai taip pat gali
padėti savo dukroms suprasti tikruosius pavojingo draugų elgesio motyvus ir
galimas pasekmes.
Tėvų elgesio strategijos
Kalbant apie paauglystės problemas, paprastai visų kritiški
žvilgsniai nukrypsta į tėvus. O ir patys tėvai neretai prisiima visą vaikų
auklėjimo atsakomybės naštą. Iš tiesų visi pamiršta, kad kalbama jau nebe apie
mažą mamos rankos įsitvėrusią mergaitę, o didžiąją laiko dalį visuomenėje
praleidžiančią merginą. Taigi, atsakomybe už paauglės ugdymą turėtų pasidalinti
tėvai, mokytojai, visuomenė ir pati paauglė.
Tačiau vienas dalykas tėvams, auklėjantiems vaikus, yra ypač
svarbus – rasti pusiausvyrą tarp meilės ir kontrolės. Nekontroliuojantys ir
nesupratingi tėvai („elkis, kaip nori, nežinau, kas tau geriau“) ugdo socialiai
neatsakingus, linkusius vartoti kvaišalus, pažeisti įstatymus vaikus. Griežtai
kontroliuojantys ir emociškai nepalaikantys („darysi taip, kaip aš liepsiu“)
tėvai, augina kompleksuotus, nepasitikinčius vaikus. Perdėtai mylintys ir mažai
kontroliuojantys („tu geriausias, viską dėl tavęs padarysiu“) formuoja
impulsyvią, nesavarankišką asmenybę. Ir, pagaliau – supratingi ir
kontroliuojantys (griežti, bet mylintys) tėvai dažniausiai gali džiaugtis
savarankiškais, socialiai atsakingais ir savimi pasitikinčiais vaikais. Tokių
tėvų perduodama žinia vaikui: „Myliu tave, bet privalai elgtis taip, kaip
pasakysiu.“
Kas svarbiausia
Norisi dar kartą visus šį straipsnį skaitančius tėvus
paguosti – jūs tikrai nesate atsakingi už visas jūsų dukteris ištinkančias
nesėkmes, tačiau tam, kad kartu su jomis išgyventumėte sudėtingą paauglystės
tarpsnį, reguliariai pasitikrinkite, ar nepamirštate keleto svarbių dalykų. Būtų
pravartu pasidaryti savo patirtimi ir įžvalgomis pagrįstą sąrašą. Žemiau jums
pateikiu savąjį, kuris nepretenduoja būti absoliučiai teisingas ir jums
tinkantis, tačiau kviečia jus pamąstyti ir žengti žingsnelį savojo vaiko
link.
Meilė ir palaikymas. Bendraudama stengiuosi pradėti
nuo palaikančio žvilgsnio, draugiško prisilietimo, džiaugsmą ar pritarimą
išreiškiančio pastebėjimo, nes tada mano prašymas, reikalavimas bus lengviau
išgirstas, priimtas. Noriu, kad mano vaikas žinotų, jog myliu ir palaikau jį,
net kai nepritariu jo elgesiui, pykstu.
Pasitikėjimas. Suteikiu savo vaikui galimybę vis
daugiau spręsti ir veikti savarankiškai. Suprantu, kad tik bandydamas ir
patirdamas mano vaikas gali tapti pasitikinčiu ir savarankišku
suaugusiuoju.
Leidimas būti savimi. Padedu vaikui suprasti ir
priimti su juo vykstančius pokyčius, parodydama jų dėsningumus, perspektyvas,
laikinumą. Leidžiu suklysti ir pasitaisyti susilaikydama nuo kritikos ir
vertinimų.
Emocinė parama. Atidžiai klausausi, kai vaikas nori
pasikalbėti. Stengiuosi reaguoti ne tik į vaiko elgesį, bet visų pirma į už jo
slypinčius jausmus, rodydama užuojautą ir supratimą. Padedu vaikui įvardinti ir
toleruoti visus jausmus, ypač pyktį.
Ribų nustatymas. Pripažindama teisę pykti, reikalauju
laikytis taisyklių. Mano taisyklės yra aiškios, taikomos lanksčiai pagal
situaciją. Aiškiai įvardinu, kokios bus neklausymo pasekmės, ir savo žodžio
laikausi. Pati laikausi tų pačių taisyklių, vengiu dvigubų standartų.
Tobulybės atsisakymas. Suprantu, jog negaliu visuomet
ir visur būti supratinga, mylinti, neklystanti tobula mama. Atleidžiu sau už
tai, nes žinau, kad visuomet galiu atsiprašyti, ieškoti pagalbos, reikalingų
žinių, pailsėti, vėl bandyti ir niekuomet nepasiduoti.
Psichologė Aušra
Šūmakarienė