KAM RŪPI AFRIKOS MERGAITĖS?

Prieš pradėdama pasakoti apie jaunąsias Kenijos mamas, noriu trumpai prisistatyti. Esu trečio kurso psichologijos studentė. Pernai rudenį dalyvavau Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos (http://www.tavogyvenimas.lt/) konkurse. Konkursas buvo tarptautinio projekto “Kam rūpi Sophie?” dalis. Šio projekto tikslas − prisidėti prie Tūkstantmečio penktojo vystymosi tikslo (TVT 5) įgyvendinimo besivystančiose šalyse, ypač Afrikoje. TVT 5 numato trimis ketvirtadaliais sumažinti gimdyvių mirtingumą, užtikrinti, kad reprodukcinės sveikatos paslaugos būtų prieinamos visiems.

Laimėjusi konkursą tapau Afrikos mergaičių ambasadore ir prisidedu šviečiant Lietuvos žmones apie Afrikos mergaičių reprodukcinės sveikatos ir teisių problemas ir užtikrinant, kad Lietuva padėtų Afrikos mergaitėms ir pradėtų įgyvendinti sveikatos projektus Užsachario Afrikos šalyse. Mano tikslas atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria Afrikos paauglės, ir svarbiausia įtikinti politikus ir visuomenę, kad Lietuva turi įtraukti Afrikos šalis į Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos prioritetų sąrašą.

Pavasarį kartu su jaunimo ambasadoriais iš Vokietijos, Danijos ir Olandijos vykau į Keniją sužinoti, kaip gyvena šios šalies paauglės mergaitės, su kokiomis reprodukcinės sveikatos ir teisių problemomis jos susiduria.

Pirmosios kelionės dienos buvo skirtos susipažinti su seksualinės reprodukcinės sveikatos ir teisių padėtimi Kenijoje. Lankėme ligonines, sveikatos centrus, susitikome su žurnalistais, valdžios atstovais. Išgirsta statistika buvo gąsdinanti.

Afrikoje:

Registruojamas didžiausias pasaulyje neplanuotų nėštumų bei gimdyvių mirtingumo rodiklis.

Nėštumas yra pagrindinė 15-19 m. amžiaus merginų mirties priežastis.

Kasmet 5,5 mln. abortų atlieka medicininio išsilavinimo neturintys asmenys.

15 mln. moterų dėl su nėštumų susijusių priežasčių tampa neįgalios.

Daugiau nei 130 mln. mergaičių yra patyrusios lytinių organų sužalojimus (apipjaustymus), atliekamus laikantis religinių tradicijų.

Pirmąją kelionės dieną aplankėme Nairobio centrinę ligoninę. Pamatėme kabinetą, kuriame atliekamas ŽIV testas, paprašėme gydytojos papasakoti mums, kaip ji priima pacientus. Gydytoja sakė, kad pirmas dalykas, kurį padaro, belaukiant testo rezultatų – supažindina pacientus su saugaus sekso taisyklėmis, papasakoja apie kontracepciją.

Aplankėme Jaunimui palankių paslaugų centrą (pirmoji kilusi mintis – kodėl tokių centrų nėra pas mus?). Jaunimui palankių paslaugų centras - tai sveikatos įstaiga, kuri teikia paslaugas tik jaunimui. Trumpai apie centrą:

• Priimamas 10-25 metų jaunimas;

• Teikiamos paslaugos yra nemokamos, išskyrus kelis specifinius tyrimus (bet jei pacientas labai neturtingas, įmanoma ir juos gauti nemokamai);

• Siūlomos tokios paslaugos kaip konsultavimas jaunimui aktualiomis temomis (kontracepcija, neplanuotas neštumas ir t.t.)

• Teikiamos psichologo konsultacijos merginoms, kurios susilaukia neplanuotų vaikelių;

• Atliekami lytiškai plintančių infekcijų (LPI) testai, konsultavimas, gydymas, vykdomos LPI prevencijos programos;

• Vadovaujama jaunimo paramos grupei, kuri renkasi kiekvieną sekmadienį ir diskutuoja lytiškumo temomis;

• Teikiama pirmenybė konfidencialumui – pacientui nereikia registruotis, atėjęs gauna numerėlį, kurį vėliau pateikia, norėdamas gauti tyrimo rezultatus.
 
Turėjome galimybę pabendrauti su spaudos atstovais – radijo žinių žurnalistais. Jie pasakojo, kad moterų mirtys dėl nėštumo Kenijoje yra didelė problema, tačiau valdžia neskiria moterų reprodukcinės sveikatos ir teisių užtikrinimo kaip politinio prioriteto ir dėl to nesiimama veiksmų moterų mirtingumo problemai spręsti. Žiniasklaida paklūsta valdžiai, todėl daugiausiai kalba apie politiką, o su reprodukcine sveikata susijusias problemas aptaria tik laisvu eterio laiku.
 
Susitikome su parlamentare Rachel Shebesh, su kuria kalbėjome apie teisinius aktus, saugančius merginas nuo ankstyvų vedybų, gimdyvių mirčių. Parlamentarė pasakojo apie Kenijos politinę situaciją, apie tai, kad yra priimta daug puikių teisės aktų, tačiau jie neįgyvendinami.

Lankėmės mokykloje ir dalyvavome lytinio švietimo pamokoje, rengiamoje pagal projektą „World Starts With Me“. Projektas vykdomas besivystančių šalių mokyklose ir yra skirtas šviesti jaunimą apie lytiškumą, reprodukcinę sveikatą ir kartu su paauglyste ateinančius pokyčius. Dalyvavome pamokoje apie seksualumą. Iš pradžių diskutavome apie tai, kas yra seksualumas. Kompiuterinės programos pagalba įtvirtinome teorines žinias ir žaidėme žaidimą apie seksualumą - ant lapelių surašėme seksualumo apraiškas nuo mirktelėjimo, laikymosi už rankų iki sekso ir turėjome sudėlioti lapelius nuo silpniausio iki stipriausio. Tuomet grupelėse argumentavome savo pasirinkimus.
 
Susitikome su kaimo pribuvėja, kuri jau 30 metų priima kaimo moterų gimdymus. Pribuvėja atskleidė, kad ji siūlo moterims gimdyti ligoninėje, kur mažiau pavojinga, tačiau daugelis moterų renkasi gimdyti pas ją, nes bijo nedraugiško ligoninės personalo arba neturi pinigų gimdyti ligoninėje. Pribuvėja prasitarė, kad jai trūksta kai kurių būtinų priemonių, pavyzdžiui, chirurginių pirštinių, todėl jai dažnai tenka tas pačias pirštines naudoti kelis kartus, kol jos visai suplyšta.

Aplankėme anglikonų bažnyčios pastorių. Su juo kalbėjome apie abortus, nėščias paaugles. Pastorius pabrėžė, kad jo parapijoje propaguojama abstinencija ir apie kontracepciją jie moko tik susituokusias poras.

Dienos mokymo centras. Šis centras skirtas mergaitėms, kurios metė mokyklą, bet nori gauti išsilavinimą. Centre vykdomos keturios programos: viešo maitinimo, siuvimo, kirpėjų ir kompiuterio pradmenų. Į centrą atėjusi paauglė gali išsirinkti jai patinkančią programą ir po metų, baigusi kursus, ji gali ieškotis darbo toje srityje.
 
Jeigu darbo paauglė negauna, gali grįžti dirbti į centrą ir taip užsidirbti pragyvenimui. Maitinimo programoje dirbančios merginos centre atidarė restoranėlį, kuriame dirba virėjomis, padavėjomis. Kirpėjos turi nedidelį grožio saloną.
 
Labiausiai mane sužavėjo siuvimo programą baigusių merginų veikla. Afrikoje labai daug mergaičių meta mokyklą dėl mėnesinių. Higieniniai paketai yra brangūs, tad skurdžiai gyvenančios šeimos neišgali dukroms jų nupirkti. Kai paauglės mergaitėms prasideda mėnesinės, jos arba praleidžia pamokas, arba tiesiog meta mokyklą, neištvėrusios berniukų patyčių dėl išteptų drabužių. Merginos iš dienos centro rado išeitį: jos siūva daugkartinio naudojimo paketus. Kruopščiai pasiūti, gražių spalvų ir švelnaus audinio, o svarbiausia pigūs paketai suteikia merginoms galimybę ramiai tęsti mokslus. Kenijoje pakelis vienkartinių paketų kainuoja apie 80 šilingų (apie 2,3 Lt) ir jo užtenka maždaug vienam mėnesiui. Vienas daugkartinis paketas kainuoja 60 šilingų (apie 1,7 Lt) ir jo, pasak merginų, užtenka maždaug pusei metų.

Paskutinę kelionės dieną aš ir Vokietijos jaunimo ambasadorius Patrikas praleidome Karagosho (didžiausiame visoje Kenijoje, o gal ir visoje Afrikoje) lūšnyne. Milžiniški plotai trobelių iš skardų, fanieros ar kartono, kelio pakraščiuose dulkėse su šiukšlėmis žaidžiantys vaikai – šie vaizdai kelia gailestį, beviltiškimo jausmą.
 
Visuomenės centras įsikūręs “prestižinėje” vietoje - lūšnyno centre. Nors skurdas ir bado akis, centras paliko jaukios ramybės nuotaiką. Lūšnyne yra bažnyčia, mokykla, į kurią eina lūšnyno vaikai, sveikatos centras, futbolo ir teniso stadionas ir didelė aikštė, kurioje vyksta pamaldos. Ant mokyklos sienų - žemėlapiai, daugybos lentelė, rašybos taisyklės ir pan. – taip vaikai mokosi, nes vadovėlių nėra.
 
Iš pradžių tik nešiojome stalus, tvarkėme centrą, ruošėmės didžiuliam žmonių antplūdžiui. Renginys, prie kurio mes prisidėjome, buvo skirtas visai Karagosho bendruomenei: daktarai nemokamai tikrino gyventojų sveikatą, vaistininkai dalino vaistus, tarp jų ir kontraceptikus. Buvo teikiamos konsultacijos dėl šeimos planavimo, veikė savanoriškas konsultavimo ir testavimo punktas, kuriame žmonės galėjo pasitikrinti dėl ŽIV ir tuberkuliozės. Deja, šis punktas nebuvo populiarus, nes vietos bendruomenė yra labai religinga ir neigiamai žiūri į žmones, užsiimančius seksu iki vestuvių. Afrikoje ŽIV paplitimas itin didelis, ypač tarp jaunimo. Jauni žmonės neina pasitikrinti dėl ŽIV, nesikreipia dėl gydymo, nes nenori būti apkalbėti kaimynų, ir toliau skleidžia virusą.

Mūsų indėlis į renginį nebuvo didelis: iš pradžių karpėme ir numeravome registravimo lapelius, turėdami laisvo laiko, žaidėme su vaikais. Susipažinau su dviem nuostabiais žmonėmis - Farida ir Hassan - vietinės nevyriausybinės jaunimo organizacijos savanoriais. Jie papasakojo apie jaunimo gyvenimą Kenijoje ir padėjo geriau suprasti žmones, gyvenančius lūšnynuose. Su Hassan svėrėme žmones (turbūt linksmiausia ir labiausiai darbą primenanti dalis). Iš jo išmokau pirmuosius savo Swahili žodžius: Toa viatu – nusiimkite batus ir karatasi – popierėlis. Sužinojau, kad jis studijuoja socialinius mokslus – socialinį darbą, o laisvalaikiu vaidina ir nori būti komikas.

Nuostabiausia buvo tai, kad Farida pakvietė mane apsilankyti jos netoliese esančiuose namuose. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad tokia visuomeniška ir protinga mergina gyvena lūšnyne. Jaučiausi labai pamaloninta jos kvietimo ir, žinoma, sutikau.

Lūšnynas labai pavojinga vieta svetimšaliams, bet tik ne tada, kai eini su vietiniais. Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad turėjau tikrai retam svetimšaliui tenkančią galimybę pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš vidaus. Faridos namai buvo vieni iš geriausių lūšnyne - tai penkiaaukštis pastatas, su daugybe butų. Be vandens, bet yra elektra. Farida pakvietė užeiti pas save į kambarį, kuris buvo vos poros kvadratinių metrų. Farida turi tris brolius ir dvi seses, taigi su tėvais iš viso jų yra aštuoni ir jie visi gyvena dviejuose mažulyčiuose kambariukuose. Nemoku apsakyti, koks jausmas apėmė užėjus į svečius. Be galo susižavėjau Faridos atvirumu ir svetingumu, ji visiškai nesigėdijo man, nepažįstamajai iš kito pasaulio krašto, parodyti savo gyvenimo ir supažindinti su savo šeima. Manau, kad šios patirties nepamiršiu niekada gyvenime.

Farida ir Hassan papasakojo apie gyvenimą lūšnynuose, apie tai, kad vaikai užaugę čia įgauna tokių sugebėjimų, kurių neišmoksi jokioje mokykloje ir tie, kurie gerai išauklėti ir stiprios valios ir sugeba atsispirti žalingiems įpročiams ir nepasiduoti nevilčiai išauga visuomeniški, atsakingi ir moka džiaugtis tuo, ką turi. Tuo aš įsitikinau bendraudama su Farida ir Hassan.

Keli faktai apie seksualinę ir reprodukcinę sveikatą ir teises Kenijoje:

• Abortai Kenijoje griežtai draudžiami, dėl to atliekama daug nelegalių abortų. Gydytojos paklaustos, ką pataria nepageidaujamo nėštumo atveju, nieko konkretaus neatsakė. Jos tik pabrėžė, privalo gerbti įstatymą. Kenijos ligoninėse yra skyriai, kuriuose gydomos pacientės po nesėkmingo aborto.

• Homoseksualumas yra draudžiamas įstatymo. Viešai paskelbęs, kad esi homoseksualus gali atsidurti kalėjime.

Baigdama savo pasakojimą norėčiau pažymėti, kad Lietuva gali ir turi prisidėti sprendžiant Afrikos moterų ir paauglių mergaičių reprodukcinės sveikatos ir teisių problemas. Kodėl Lietuva turi prisidėti? Į šį klausimą noriu atsakyti Andriaus Mamontovo žodžiais – kai skęsta žmogus mes nepuolame galvoti, ar mes jį pažįstame, ar jis mūsų kaimynas... Mes tiesiog padedame. Kodėl kitaip turėtų būti su Afrikos moterimis ir mergaitėmis? Kaip Lietuva galėtų padėti? Labai paprastai - įtraukdama Afrikos šalis į vystomojo bendradarbiavimo prioritetų sąrašą ir pradėdama įgyvendinti sveikatos projektus Afrikos šalyse.

Daugiau apie projektą, kelionę ir veiklą Lietuvoje - http://amambasada.wordpress.com/

Kampanijos Sign of Life LT puslapis http://www.signoflife.lt/ bei Facebook profilis, kur galima net tik gauti daugiau informacijos, bet ir susisiekti su žmonėmis, kurie stengiasi padėti Afrikos mergaitėms (http://www.facebook.com/pages/Sign-of-Life-LT/151379671570224?v=info)

Agnė Gelžinytė