Vakaras. Minkštas žalias fotelis juodais žirneliais. Senelis sėdi su knyga rankose. Viršum jo – blankiai spingčiojanti aksominiu gaubtu papuošta lempa. Dideli akiniai ant nosies, rodos, tuoj nušliauš žemyn. Senelis skaito man pasaką, ir nesvarbu, kad visuomet užmiega pirmas.

 

Matyti filmai, skaitytos knygos dažnai pasimiršta. Tačiau tik ne vaikystės pasakos. Pamenu, kaip kiekvieną kartą klausydamasi jų jaudindavausi dėl Undinėlės naivumo ar Pepės nepaklusnumo. Nuostabios istorijos kėlė tikrus, nuoširdžius jausmus. Sakote, pasakose – nieko tikro? Liūdnus ar linksmus, spalvingus bei niūrius, paprastus ir stebuklingus pasakų veikėjus galima sutikti einančius gatve, stovinčius eilėje parduotuvėje, laukiančius autobusų stotelėje.

Šiame straipsnyje pasakos atveria duris į giluminės moteriškos prigimties pažinimą per tipus aprašytus analitinės psichoterapeutės Toni Wolff. Tai motina, amazonė, hetera ir tarpininkė – moterys, gyvenančios, mylinčios, kovojančios tarp mūsų. O gal ir mes pačios?

 

Lakštingala

(Pagal H. K. Anderseną. Vertė J. Balčikonis)

Netoli kinų imperatoriaus rūmų, tankiame miške susinešė lizdą lakštingala. Ji giedojo labai gražiai, jos beklausydamas net varguolis žvejys pamiršdavo ištraukti tinklą iš vandens. Iš visų pasaulio kraštų plaukdavo žmonės į imperijos sostinę. Visi grožėjosi miesto namais, rūmais, bet, pasiklausę lakštingalos, sakydavo: „Lakštingala – gražiausias daiktas!“ Sugrįžę namo, jie pasakodavo apie visus matytus daiktus, bet niekados nepamiršdavo paminėti ir lakštingalos, ją net aukščiau už viską statydavo.

Apie lakštingalą netruko sužinoti ir pats kinų imperatorius. Labai pasipiktinęs, kad nėkart nėra paukštės girdėjęs, tuojau pat liepė ją pristatyti. Rūmuose, vidury didelės salės, buvo pastatyta aukso kartelė lakštingalai atsitūpti. Ji buvo atgabenta ir paliepta giedoti. Paukštelis giedojo taip gražiai, jog imperatoriui net ašaros ištryško iš akių ir nuriedėjo per skruostus.

Lakštingalą paliko rūmuose. Prie jos pastatė dvylika tarnų, tie visur ją lydėjo ir kiekvienas laikė už šilko kaspino, pririšto prie kojos.

Vieną dieną imperatorius gavo siuntinį su parašu „Lakštingala“.Tai buvo daili dėžutė, kurioje gulėjo dirbtinė lakštingala, panaši į tikrąją ir dar visa apsagstyta brangakmeniais. Niekas ir nepastebėjo, kaip tikroji išlėkė pro atvirą langą. Tačiau visi ją greit užmiršo ir net uždraudė lankytis imperatoriaus valdose. Kartą vakare begiedant dirbtiniam paukščiui kažin kas jo viduryje suterškė, sušlamėjo ir muzika nutilo.

Praslinko dar penkeri metai. Visą šalį ištiko didelė nelaimė: kinų imperatorius susirgo, niekas nebetikėjo, kad išgis. Paslikas ir išblyškęs, jis gulėjo savo puikioj lovoj po aksomo baldakimu. Nelaimingasis vos galėjo kvapą gaudyti; jam rodėsi, kad krūtinę kokia sunkenybė užgulusi. Jis pravėrė akis ir pamatė ant krūtinės giltinę gunksant. Toji žiūrėjo į jį savo didelėmis, tuščiomis akių duobėmis.

Staiga už lango kažkas nuostabiai užgiedojo. Tai buvo lakštingala. Ji giedojo, o šmėklos vis dilo, nyko. Giltinė, pavirtusi baltu rūku, išlėkė pro langą.

– Dėkui, mielasis paukšti! – tarė imperatorius. – Kuo aš tau atsilyginsiu?

– Tu jau atsilyginai man! – atsakė lakštingala. – Aš mačiau tavo akyse ašaras.

– Lik ir visados būk pas mane! – maldavo valdovas.

– Aš negaliu gyventi rūmuose. Tiktai leisk man atskristi pas tave kada panorėsiu. Tada aš kas vakaras nutūpsiu prie tavo lango ir giedosiu.

 

Lakštingalos persikūnijimas į tarpininkę

Tarpininkė – turbūt mistiškiausias moters tipas, apibrėžtas jungistės Toni Wolff. Jos nepaprastai išlavinta intuicija padeda suvokti aplinką, vyraujančią kultūrą. Toks pažinimas nepagrįstas tyrimais ar faktais. Tarpininkė – lyg dviejų pasaulių jungtis: suvokiamo ir nesuvokiamo. Tarpininkei realybė neapsiriboja vien tikrove. Jos sapnai, mintys, vaizdiniai – svarbi kasdienybės dalis. Inkvizicijos laikais tokios moterys buvo vadinamos raganomis, bendruomeninėse tautose jos – šamanės. Tačiau tarpininkės lakštingalos giesme gali būti ir tapymas, muzikavimas ar politikavimas. Tai – moterys, kurios drąsiai kelia egzistencinius klausimus ir sau, ir aplinkiniams. Todėl nenuostabu, kad dažnai jų nesupranta ir vengia.

Šio tipo moterims galima būtų priskirti Žaną D‘Ark, taip pat Argentinos prezidento žmoną Evą Peron. Iš istorijos žinoma, kad pirmoji buvo sudeginta ant laužo kaip ragana, o antroji – priversta atsisakyti kandidatavimo į Argentinos viceprezidentes.

Būdama ypatinga tarpininkė rizikuoja tapti kitokia. Kaip ir lakštingala, ji arba garbinama auksiniame narve, arba ignoruojama, lyg neegzistuotų. Tikėtina, kad dėl savitų galių ir pojūčių tokių moterų nepripažins, jas pažemins ar ištrems. Gali būti, kad, norėdamos išlikti, jos bus priverstos slėpti savo galias.

Tačiau egzistuoja ir kitas pavojus. Jeigu tarpininkė pati neigs savo intuityvią prigimtį, ji gali patirti didelių psichologinių sunkumų. Toks atsiskyrimas nuo savęs – praradimas ne tik joms, bet ir kultūrai, kuri, kaip ir Kinijos monarchas, susirgs be jautrios lakštingalos giesmės. Nedaug kas gali pravirkdyti imperatorių. Tarpininkės įkvepia pastebėti savo dvasinius pokyčius, mato kituose slypinčius talentus.

 

Jūros karalaitė

(Pagal H. K. Anderseną. Vertė J. Balčikonis)

Pačioj giliojoj jūros vietoj stovi karaliaus rūmai. Jūros karalius buvo našlys, ir jo namus žiūrėjo senutė motina. Ji buvo verta didžiausių pagyrimų, ypač už gražų anūkių nėrovių auklėjimą.

– Kada jums sueis penkiolika metų, – tarė kartą senelė, – gausite leidimą išplaukti į jūros paviršių.

Visos džiaugėsi, bet nė viena karalaitė to taip netroško, kaip jaunėlė. Galų gale ir jai sukako penkiolika.

Kai ji iškišo galvą iš vandens, saulė tik buvo nusileidusi. Netoli savęs išvydo laivą. Karalaitė priplaukė prie kajutės langelio ir pro jį pamatė daugybę puikiai išsipuošusių žmonių. Visų gražiausias buvo jaunas princas didelėmis juodomis akimis. Bet staiga pakilo vėjas ir papūtė į laivą, kilo sujudimas. Ji ieškojo akimis princo. Ir, dūžtant laivui, pastebėjo jį krintant į vandenį.

Karalaitė šoko plaukti pro rąstus ir lentas, pamiršusi, kad gali nuo jų lengvai žūti. Giliai pasinerdama ir vėl iškildama ant bangų, galop priplaukė princą ir nunešė jį į krantą.

Netrukus prie tos vietos, kur karalaitė paguldė princą, prisiartino jauna mergaitė. Ji pasišaukė žmonių. Pasislėpusi nėrovė pamatė, jog princas atsigavo ir visiems maloniai šypsosi. Paskui ji ne kartą plaukė į tą vietą, kur buvo palikusi mylimąjį, bet jo nematė, todėl kiekvieną kartą sugrįžusi darėsi vis liūdnesnė.

Nebeištvėrusi ilgesio jaunoji karalaitė nusprendė plaukti į kriokiantį verpetą, už kurio gyveno ragana.

Pamačiusi ją ragana tarė:

– Žinau, ko tau reikia. Pataisysiu gėrimo, bet turėsi man atlyginti. Tu turi gražiausią balsą jūros pasaulyje, jį atiduosi man. Užtat duosiu tau kojas. Vaikštant tave vers aštrus skausmas, tačiau teks kentėti. O jei princas ves kitą, tu virsi jūros puta!

Karalaitė buvo pasiryžusi.

– Kas bus, tas, – tarė ji.

Ragana užkaitė katilą. Išgėrusi raganos vaistą, karalaitė neteko sąmonės. Kai atbudo, šalia stovėjo gražusis princas, o jos nuostabioji uodega buvo virtusi dviem liaunais pagaliukais, kuriuos žmonės vadina kojomis. Princas paklausė, kaip čia pateko, o ji tik pažvelgė į jį, nes negalėjo kalbėti.

Karalaitę aptaisė brangiais šilkų drabužiais, ji tapo pirmąja pilies gražuole. Kartu su princu jie jodinėjo po kvepiančius miškus, laipiojo po kalnus, ir nors iš jos kojų bėgo kraujas, ji juokėsi ir su džiaugsmu sekė mylimąjį.

Bet štai ėmė žmonės kalbėti, kad princas veda kito karaliaus dukterį.

– Aš turiu su ja susitikti, – tarė jis jai, – nes to nori mano tėvai, bet jie manęs neprivers vesti.

Jūros karalaitė tikėjo ir nekantriai laukė princesės. Tačiau mergelei pasirodžius princas negalėjo patikėti savomis akimis.

– Tai tu! – sušuko jis, – Tai tu mane išgelbėjai, kai aš pusgyvis gulėjau ant kranto. O, koks aš laimingas!

Tuo metu jūros karalaitei rodėsi, kad plyšta iš skausmo širdis. Pirmą vestuvių rytą ji turės mirti ir pavirsti jūros puta. Paskutinį kartą karalaitė kvėpavo su princu tuo pačiu oru, žiūrėjo į mėlyną jūrą ir žvaigždėtą dangų... Pasibaigus princo ir princesės vestuvių puotai laive viskas nutilo. Visi sumigę ilsėjosi. Staiga iš jūros gilumos iškilo jūros karalaitės seserys. Vėjas nebesklaidė jų ilgų plaukų – jie buvo nukirpti.

– Mes atidavėm savo plaukus raganai, gelbėdamos tave nuo mirties. Ji davė mums peilį! Prieš saulės tekėjimą turi juo perverti princui širdį – tu vėl tapsi nėrove, sugrįši į jūros dugną.

Jūros karalaitė paėmė peilį, pasilenkė prie princo, pabučiavo į kaktą, ir ranka, laikiusi peilį sudrebėjo. Švyst ir nutėškė jį tolyn nuo savęs į paraudusias nuo ryto šviesos bangas.

Dar kartą gęstančiomis akimis pažvelgė karalaitė į princą, paskui šoko nuo laivo į jūrą ir tuojau pajuto savo kūną leidžiantis puta.

 

 Jūros karalaitės atspindys heteroje

Meilės santykis dažnai siejamas su kančia. Toks ryšys – tarsi išbandymas, vedantis į tobulėjimą arba žlugimą. Šis skirtingų polių pajautimas būdingas moteriai – heterai, antrajam T. Wolff nurodytajam tipui. Šią moterį labiausiai domina ryšys su vyru ir šio santykio keitimasis, augimas. Šeima ar bendruomenė šio tipo moteriai nėra svarbi. Ji, kaip ir gražioji nėrovė, visuomet seka savąjį princą.

Hetera, ieškodama tokio partnerio, dėl kurio sutiktų atiduoti balsą, paaukoti šeimą ir namus, nori, kad mylimasis priimtų ir jam skirtus iššūkius. Ji nėra ramios ir saugios aplinkos kūrėja, greičiau – vedlė gyvenimo ir asmenybės pokyčių link. Hetera neblogai pažįsta vyrus, todėl jai nesunku susipažinti ir užmegzti santykius. Štai jūros karalaitei nereikėjo balso, kad sužavėtų princą, jai užteko išraiškingų akių, švelnaus judesio ir trapaus grožio. Tačiau atsidavimas kitam gali vesti į pražūtį. Mažajai nėrovei princas buvo svarbesnis už gimtųjų namų šilumą. Pasirinkusi mylėti, ji pasirinko mirti.

Jeigu jūsų gyvenimas – ištisa nelaimingai pasibaigusių meilės istorijų virtinė, jeigu iš vyro reikalaujate nuolatinio dėmesio, jeigu būdama viena ar su draugėmis jaučiate, kad nesate visiškai patenkinta, nes jums trūksta jumis besižavinčio vyriško žvilgsnio, gali būti, kad hetera – svarbi jūsų moteriškosios esybės dalis. Būkite atsargi – heteros santykiai su vyru dažnai nutrūksta. Visų pirma, ši moteris netęs santykių, kurie neauga, netobulėja. Greičiau, kaip jūros karalaitė šoks į šaltą jūrą nei laikysis to, kas neturi ateities. Kita vertus, jai sunku įsipareigoti ilgam. Todėl šios moters gyvenimas pilnas emocinių svarstymų ir nestabilių prisirišimų. Heteros savybes gana gerai įamžina aktorė Marilyn Monroe. Visų laikų moteriškumo simboliu laikyta moteris asmeniniame gyvenime buvo labai nelaiminga.

Visgi, nereikėtų suklysti vertinant heteros tipo moteris. Išorė ne visuomet tampa jų ginklu. Šiuo atveju moteriškumą derėtų suprasti kaip psichologinį mechanizmą, atsiskleidžiantį per sumanumą, kūrybiškumą ir intelektą.

Heteros tipo moteris, būdama pasiaukojanti ir atsidavusi, dažnai pamiršta apie savo finansinę, socialinę gerovę. Santykiams nutrūkus, moteris lieka viena, nes nieko be vyro ir neturėjo. Tam, kad išvengtų tokio likimo, moteris turėtų išmokti puoselėti savo talentus, o megzdama socialinius ryšius neapsiroboti vien vyrais.

 

 Mažosios Pepės atspindys amazonėje(Pagal A. Lindgren)

  

Amazonės graikų mitologijoje – tai moterų karių tauta. Nieko keista, kad šis T. Wollf išskirtas tipas apibūdina nepriklausomą, turinčią stiprų vyrišką pradą, mėgstančią ir priimančią iššūkius moterį. Tokios moters siekis įnešti savąją dalį į pasaulinę „areną“ gali pakeisti net istoriją. Prisiminkime Margaret Thatcher. Ši moteris, sugrąžinusi Didžiąją Britaniją į galingiausių pasaulio valstybių gretas, sugebėjo parodyti, kad ne kiekvieną moterį galima pavadinti silpnąja lytimi.

Amazonės bruožus galima pastebėti dar vaikystėje. Pavyzdžiui, A. Lindgren sukurta herojė  raudonplaukė Pepė turi jų tikrai nemažai. Padūkėlė visada žinojo, kas jai geriausia ir kaip to pasiekti. Ji niekada nekreipė dėmesio į draudimus ir skatinimus elgtis mergaitiškai.

Pirmą kartą nuėjusi į svečius Pepė nesistengė elgtis pagal priimtas normas: „Atsisėdusi, ji atkišo kojas ir įsistatė lėkštutę tarp kojos pirštų <...>, prisigrūdo tiek bandelių į burną, kad negalėjo žodžio ištarti, nors ir labai stengėsi. Prie stalo sėdėjusios ponios nepatenkintos žvelgė į ją, bet ji nieko nepastebėjo.“

Nors Pepės elgesys ne kartą glumino aplinkinius, tačiau mergaitei padėjo pasiekti savo užsibrėžtų tikslų. Panašių į Pepę, išdykusių mergaičių tikriausiai pažįstate ir realybėje. Jos auga, tampa moterimis, o elgesys, išmoktas vaikystėje, dažnai jas lydi visą gyvenimą. Galbūt šią mažąją išdykėlę rasite ir savyje? Jeigu jums gyvenime darbas yra svarbiausia, jeigu įtariate, kad kolegos jums už nugaros jus vadina beširde, o bosas patiki užduotis, kurios visiems kitiems atrodo neįveikiamos, gali būti, kad šiek tiek amazoniškos prigimties turite.

Gali atrodyti, kad moterų, pasižyminčių vyriškomis savybėmis, anksčiau nebuvo, kad jos atsirado tik moterims tapus emancipuotomis. Tačiau mokslininkai nustatė, jog ne kas kitas, o moterys atrado ginklus, kad galėtų rungtis su fiziškai pranašesniais vyrais. Kas žino, galbūt pirmosios apie tai pagalvojo amazonės tipo moterys? Juk būtent šiam tipui būdingas polinkis konkuruoti su stipriąja lytimi. Pepei konkuravimas taip pat nesvetimas:

„O dabar, ponai ir ponios, noriu jums labai maloniai pasiūlyti! Kas iš jūsų išdrįs susiimti su Stipruoliu Adolfu, kas drįs nugalėti stipriausią pasaulio žmogų?

Niekas nesiryžo.

– Aš prikulsiu, – tarė Pepė Anikai.

– Aišku, bet tu jo neįveiksi, – pasakė Anika. – Juk jis stipriausias vyras visam pasauly.

– Vyras gal, – tarė Pepė. – Bet aš esu stipriausia pasaulyje mergaitė, įsidėmėkit.“

Amazonės polinkis konkuruoti gali pakeisti istoriją. Štai Emmeline Pankhurst, nenorėdama pripažinti, kad moterys turi paklusti vyro valiai, iškovojo moterims teisę balsuoti. Tačiau savo kovingumu amazonės gąsdina aplinkinius, o ypač priešingą lytį. Šios moters jėga ir noras pasiekti tikslą kitiems gali atrodyti kaip įžūlumas, grobikiškumas.

Iš tiesų, po amazonės ryžtingu elgesiu gali slėptis baimė ir pažeidžiamumas. Net linksmutei Pepei trūko šilumos. Kiek mergaitei buvo džiaugsmo, kai po ilgo išsiskyrimo ji pamatė savo tėtį: „Tėti Efraimai! – šaukė Pepė ir pakibusi jam ant kaklo taip mostagavo kojomis, kad jos dideli batai nukrito žemėn.“ Kartais ir stipriajai amazonei reikia nebijoti pabūti silpna mergaite. 

 

Sniego karalienė(Pagal H. K. Anderseną. Vertė J. Balčikonis)

  

Dideliame mieste gyveno du vargingi vaikai. Jie nebuvo brolis ir sesuo, bet mylėjo vienas kitą kaip vieno tėvo vaikai. Berniukas buvo vardu Kajus, o mergaitė Gerda. Jų laimingos vaikystės dienos slinko ramiai. Vasarą vaikai susikabinę rankomis vaikščiodavo po savo darželį, o žiemą sėdėdavo prie krosnies klausydamiesi senelės pasakojimų.

Tačiau vieną įprastą dieną vaikams bežaidžiant Kajus staiga sušuko: „Ai, kas man į širdį dūrė!..“ Po minutėlės pridūrė: „O dabar kažkas įkrito į akį!“ Gerda apkabino jam kaklą, žiūrėjo į akis, bet jo akyse nieko nebuvo matyti.

Iš tikrųjų Kajui į akį ir širdį įkrito mažytė šukelė iš sudužusio velnio veidrodžio, kur kiekvienas didelis ir gražus daiktas rodėsi menkas ir bjaurus, o bjaurus ir piktas darėsi dar bjauresnis ir piktesnis. Ir dabar Kajaus širdis turėjo pavirsti į ledo gabalą. Nuo to laiko jis pasidarė nemalonus ir piktas.

Vieną dieną berniukas išlėkė važinėtis su rogutėmis į aikštę. Kada vaikai buvo labiausiai įsilinksminę, į aikštę įvažiavo didelės baltos rogės, kuriose sėdėjo baltais kailiniais apsirėdžiusi moteris. Rogės du kartus apvažiavo aikštę, o Kajus prišokęs bematant prikabino prie jų savo rogeles ir ėmė čiaužti. Didelės rogės pradėjo smarkiau važiuoti ir greitai pasuko į vieną gatvę. Kajus kelis kartus mėgino atsikabinti savo rogutes, bet žmogysta baltais kailiniais vis jam linksėjo ir dūmė toliau. Netrukus jie išvažiavo už miesto vartų. Tada sniegas ėmė taip baisiai versti, kad berniukas nebematė savo rankos prieš akis.

Staiga didžiulės rogės sustojo, ir iš jų išlipo aukšta, liekna, graži moteris apsnigtais kailiniais. Tai buvo pati Sniego karalienė. „Gerokai pavažiavome! – tarė ji,– Tu visai sušalęs! Lįsk po mano lokių kailiniais.“ Ji įsodino berniuką į roges ir apsuko jį savo kailiniais, kuriuose Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį. Ir prispaudusi Kajų nuvežė jį į savo karalystę.

Tuo tarpu vargšė Gerda visur ieškojo Kajaus. Klausydama savo širdies ir tikėdama, kad Kajus gyvas, ji pasiryžo leistis į paieškas. Kelionėje mergaitė patyrė gausybę pavojų, sutiko daug pagalbininkų ir nemažai priešų. Visgi, jai pavyko rasti Sniego karalienės rūmus.

Palaukusi, kol Sniego karalienė išvažiuos, ir įslinkusi į rūmus, Gerda išvydo it ledo gabalėlį sušalusį Kajų. Ji taip apsidžiaugė jį pamačiusi, kad laimės ašaros ištryško iš akių. Jos krito Kajui ant krūtinės, pasiekė jo širdį ir sutirpdė ledą. Kajus ir Gerda laimingi grįžo į namus. Tik įeidami pro duris, jie suprato, kad suaugo.

 

Sniego karalienės motiniškumas

 

T. Wolff pastebėjusi, kad kai kurios moterys jaučia didelį poreikį globoti ir norą rūpintis kitais, išskyrė dar vieną moters tipą – motiną. Tokio tipo moterys gali būti geros motinos, mokytojos, psichoterapeutės. Jos geba pajusti, ką galima išryškinti, išauginti, palaikyti. Prie tokių moterų linksta širdis, kai sunku, iš jų laukiama pagalbos ir palaikymo.

Sniego karalienė, turėdama ypatingą dovaną – pajusti kitą žmogų, sugeba pritraukti Kajų. Motinos tipo moterys jaučia, ką kitas galėtų plėtoti ir tobulinti, o tai padeda patraukti ir išlaikyti žmones šalia. Motiniškos moterys palaiko ir puoselėja viską, kas yra silpna ir neišvystyta, todėl prie jų linksta trokštantieji rūpesčio ir globos.

Tačiau kartais motinos tipo moterys pamiršta, jog jos neprivalo visą laiką rūpintis ar globoti kitus. Taip įvyksta tada, kai rūpestis kyla iš noro jaustis reikalingai. Tikriausiai pažįstate tokių mamų, kurios, deklaruodamos meilę ir rūpestį, suvaržo ir slopina kito laisvę. Nenoras paleisti globotinį gali pasireikšti pastangomis kontroliuoti kitą, nebūtinai vaiką. Galima sakyti, kad kartais motinos tipo moterys, siekdamos būti svarbios ir reikalingos, pamiršta net ir vaiko gerovę. Štai Sniego karalienė uždaro Kajų savo rūmuose, kurie spindėte spindi šviesa, tačiau yra šalti ir tušti. Uždarydamos savo pasaulyje, motiniškos moterys leidžia, kad jų globotinio širdis vis stipriau ledėtų ir jis vis labiau pamirštų savo poreikius, būdamas atskirtas nuo išorinio pasaulio.

Gyvendamas pas Sniego karalienę Kajus nepastebėjo, kaip suaugo. Kartais motinos tipo moterys nenori leisti, kad jų globotiniai suaugtų, nes bijo, jog tada atsiskirs nuo jų. Tačiau taip, kaip motina turi mokėti paleisti vaiką, jam užaugus, taip ir motinos tipo moterys turi mokėti suvaldyti poreikį globoti.

 

 

Kiekvienas žmogus kuria savo gyvenimo istoriją. Dažnai norisi ją paversti pasaka su laiminga pabaiga. Ieškome princo, kuris suteiktų begalinę meilę. Bandome atrasti paslėptus turtus ar pastatyti rūmus, kuriuose būtume laimingi iki gyvenimo pabaigos. Bet sunkumai neišvengiami. Pelenėms kelią užkerta pamotės, princesėms – raganos. Tačiau burtų lazdelė – mūsų rankose. Žinodami savo stiprybes ir silpnybes galime patys rinktis, kuria linkme norime eiti ir kokią pasaką sau kuriame. Neverta aklai sekti tipais ar suformuotais stereotipais. Juk sava pasaka visuomet gražiausia, o jos finalas – dažniausiai mūsų pačių padėtas taškas.

Psichologės Milda Astrauskaitė ir Janina Borovaja