„Ar tu galėtum atleisti neištikimybę?“  Tokį klausimą užtikau besklaidydama seną, dar studijų laikus menantį žurnalą. Negalėjau į šį klausimą neatkreipti dėmesio, nes raidės, labai didelės ir ryškios, švietė vos ne per pusę lapo .

 

Pati nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą, nes dar neteko su tokiu reiškiniu susidurti (atrodo)  . Tačiau su įdomumu perskaičiau svetimus atsakymus. Juos pateikė Lietuvos padangėje žinomi ir nežinomi žmonės. Įdomioji dalis ta, kad beveik pusė žinomų žmonių, atsakiusių teigiamai, šiandien yra išsiskyrę. Ir, jei tikėt bulvarine spauda, dėl panašių priežasčių. Matyt, nors „žvaigždūnai“ neištikimybei gana tolerantiški, jų antrosioms pusėms tas nebuvo būdinga...

O dabar apie viską iš pradžių. Šį žurnalą, kaip ir kitas dešimtmetes senienas, vartaliojau, kai gana netikėtai aptikom dar neišpakuotą ryšulį, likusį nuo kraustymosi iš studentų bendrabučio laikų. Buvo visai įdomu pasiknaisioti ir pažiūrėti, kas tave domino prieš gerą dešimtadalį amžiaus  .

Be to, šį kraustulį betyrinėjant aptikau tikrą lobį. Tiksliau, pirmas rado vyras ir pamojavo juo man po nosimi. Tai buvo seniai seniai jo rašytas raštelis, pasitikęs mane ryte ant gretimo priegalvio.

 

Pasirodo, tos pagalvės savininkas prieš išeidamas į darbą suraitė šmaikščių ir tuo pačiu meilių žodžių rezginį, kurį paliko šalia miegančios žmonos. Perskaičiau šią istorinę vertybę, tapsiančią šeimos relikvija. Vėl, kaip tada, taip gera „ant širdelės“ pasidarė. Va ką reiškia raštas, atlydėjęs žmones iš amžių glūdumos...

 

 

O dabar tik SMS‘ai, elektroniniai laiškai – technika mat progresuoja...  Aš ir pati elektroninius laiškus vyrui ne kartą rašiau, popieriaus galią pamynus.

Atrodo, kad taip vadinamoji „technikos pažanga“ romantiškiems rašteliams „pakišo koją“. O juk, geriau pagalvojus, senatvėje man labiau patiktų skaityti žmogaus raštą. Aš jau dabar matau, kaip būdama žila senučiuke sėdžiu supamame krėsle ir skaitinėju širdžiai mielus dalykėlius, primenančius jaunystę ir jausmų audras...  Tačiau kažkaip sunku įsivaizduoti seną tetulytę, bandančią iš mobiliojo atminties iškrapštyti prieš penkiasdešimt metų rašytą žinutę...

Ką gi, teks vėl palavinti ranką, kad būtų galima prisiminti praėjusių laikų nuotaikas. Beje, rašyti teks mokytis iš naujo, nes pabandžiusi pasijutau lyg pirmokė.   Keverzojau kaip su vištos koja, centimetro dydžio raidėmis – ranka tiesiog neklausė. Gavosi dailyraštis kokių reta, net pačiai gėda žiūrėt . Turbūt mano Domas gražiau parašytų, jei tik noro turėtų. Bet jis kol kas „prie tinginio“ vyrukas, rašto mokytis vengia. Ir tik pirmąsias abėcėlės raides kol kas pažįsta. Bet užtat labai noriai mokosi skaičiuotes . Užtenka jam išgirsti porą kartų, ir jau pats beria kaip žirnius į sieną.

 

Tikiuosi, Domučiui patiks darželyje. Jau greitai Rugsėjo 1-oji, ir jis, kaip tūkstančiai kitų mažylių, rytais straksės iš namų. Rašau ir galvoju: straksės ar teks nešti dar snaudžiantį? Juk Domas toks miegaliukas pelėdžiukas, keliasi vos ne prieš pietus. O darželin teks vos ne su tamsa iš lovos ropoti. Įdomu, kaip jam seksis?   Ir ką vienas (be brolio) namie veiks Juras? Juk dabar rytais jis akimis pirmiausiai ieško Domo, o tik po to mamą prisimena. Na, pagyvensim, pamatysim.