Štai ir praėjo Motinos diena. „Susimetėm“ mašinon leliukus ir nuvykom aplankyti savo mamyčių.   Nors man pačiai kiek keista ši visuotinė mamų sveikinimo tradicija:   juk aš nė vienos dienos metuose nebuvau pamiršusi, jog turiu mamą ir kad ją labai myliu. Tiesiog gal mamai tai sakau gerokai per retai… Prisipažįstu: tikrai daug rečiau nei man tai sako Domutis.   Reikėtų iš jo pasimokyti… 

 

O aš artėjant šiai pavasario šventei susimąsčiau: ką gi reiškia būti mama?  Kiekvienas žmogus į viską žiūri pro savo prizmę, tad ir aš žvilgtelėjau pro savąją. Ir štai ką ten išvydau:

 

Dalykai, dėl kurių noras būti mama gali gerokai nutolti:

 1. tapus mama užgriūva didžiulė atsakomybė ir prarandama vidinė ramybė (ar vaikas sveikas, ar sotus, ar jam nešalta, nenuobodu ir pan.; vėliau – kaip jam seksis darželyje, mokykloje, bendrauti su kitais; dar vėliau – kada pareis, ar ko „neprisidirbs“, ar ji/jis jam/jai tikrai tinka, ir t.t. ir pan.);

 2. tapus mama prarandama daug savo laiko (kiek knygų laukia nesulaukia, kiek renginių neaplankyta, kiek interneto puslapių nepavartyta, ech... vėliau);

 3. kai kada tapus mama prarandama ir mergautinė figūra...;

 4. vaikai į namus – sudie, namų ramybe, tvarka ir tyla;

 5. tapus mama galima pamiršti erdvų automobilio saloną tolimesnių kelionių metu (pamėginkite į paprastą sedaną sukišti mamą, tėtį, du vaikus su automobilinėmis kėdutėmis, tris kelioninius krepšius, pilnus  rūbelių ir maisto, sauskelnių pakuotę, naktipuodį ir žaislų bei vaikiškų knygelių virtinę);

 6. kartais sutikus vaikiškų ožių bandą tiesiog nusvyra rankos...;

 7. nekviestas svečias – nerimas - vaikui susirgus.  Nelaukiu, bet jis visada prisistato. Ir nesvarbu, kad vaikeliui gal tik sloga;

 8. kūną persmelkiantis fizinis skausmas, nors užsigavai ne tu, o vaikas...;

 9. tapus mama tu nebepriklausai tik sau, tad negali elgtis taip, kaip tuo metu „šovė į galvą“ (tarkim, norėčiau rytoj autostopu išlėkti į Krokuvą ir pasibastyti ten keletą dienų, bet teks panašius momentinius norus atidėti, kol vaikai paaugs);

10. gimus vaikui labai aiškiai supranti, jog miegas – išties geras dalykas,   bet jo vis trūksta...

Dalykai, dėl kurių verta būti mama:

 1. ko verti vien tie devyni mėnesiai, kai judu su mažiuku esat patys artimiausi   (vyras pilvelį gali paglostyti, bet jis niekad nepajaus visų mažojo „gyventojo“ krebždesių ir nuotaikų);

 2. vaiko šypsena, juokas, pasiekimai – kas gali džiuginti labiau? ;

 3. gražiausias pasaulyje vaizdas (bent jau man) – miegantis mažylis  ;

 4. tapus mama tenka pasitempti. Juk esi ne tik maitinantis, prižiūrintis asmuo, bet ir pavyzdys  ;

 5. turint vaikų nori nenori tenka išmokti mobilizuoti savo jėgas (juk dažnai motina vienu metu dirba kelis darbus);

 6. tapus mama akiratis praplečiamas ne tik profesinėje srityje („kodėlčiukas“ nuolat laukia jam suprantamų atsakymų);

 7. tau tapus mama tuo labai džiaugiasi seneliai (dažniausiai)  ;

 8. malonumas, kurį pajunti, kai vaikas tave nuoširdžiai apsikabina  ; 

 9. tie širdį glostantys žodžiai „Mama, aš tave myliu!“;

10. ir pagaliau – tik tapus mama gali suprasti, ką išgyveno tavo mama, kol tave užaugino   . Ir tai įvertinti.

 

 

Šį sąrašėlį būtų galima tęsti ir tęsti, bet apsiribosiu pirmu „solidžiu“ skaičiumi.

Galiu pasakyti tik tiek: džiaugiuosi, kad esu mama,   ir net ne vieno, o dviejų vaikelių  . Jie tokie nuostabūs... Ačiū jų tėveliui, kad jie tokie yra... ir sau ačiū. Ir labai labai didelis ačiū mano mamytei, kad aš esu.

  

Beje, post scriptum. Esu be galo dėkinga tam šviesiam protui, išradusiam automatinę skalbyklę, ir visiems kitiems, ją ištobulinusiems   . Juk jei nebūtų šios namų pagalbininkės, mano mažyliai su mama turėtų daug mažiau laiko bendravimui...