SVARBIAUSIA – KOMANDA: GYDYTOJAS,
TĖVAI IR PATS VAIKAS (I dalis)
Specialistas – vaikų odontologas -
konsultuoja
Ne veltui sakoma, kad pats baisiausias skausmas yra
danties. O kai suskausta dantuką mažam vaikui, tėvus apima neviltis. Ypač tada,
kai vaikui skauda, o jis nenori išsižioti. Vaikų odontologų Lietuvoje nėra labai
daug, paprastai mažuosius gydo ir bendrosios praktikos gydytojai
odontologai.
Kaip elgtis su mažaisiais pacientais, teiraujamės Vilniaus
universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytojos, vaikų odontologės Vilmos
Brukienės.
Neretai tėvai dar tiki mitu, kad
pieninių dantų taisyti nereikia. O ką sako profesionalai?
Iš tiesų tėvai girdėdavo tokią informaciją, bet tai netiesa.
Džiugu, kad šiais laikais ir patys tėveliai pradeda reikalauti odontologų, kad
vaikus gydytų (nors jie kartais ir sako, kad nereikia).
Galima ir reikia taisyti sugedusius pieninius dantis. Žinoma,
niekas nesiginčija, kad vaikas turi teisę nejausti skausmo. Tačiau, kaip jis
išmoks rūpintis pieniniais dantimis ir kokius suformuosime higienos įgūdžius,
taip jis prižiūrės ir nuolatinius dantis. Vaikas nesuvoks skirtumo, kodėl
pieniniais dantukais nereikėjo rūpintis, o nuolatiniais – reikia.
Be psichologinių bei fizinių yra daugybė odontologinių
priežasčių, kodėl būtina nuo mažens rūpintis dantukais. Bet kokia infekcija
burnos ertmėje yra pavojinga vaiko sveikatai. Kiekvienas pieninis dantis saugo
vietą nuolatiniam dančiui. Kodėl šiuo metu mes turime tiek daug sukandimo
anomalijų, ortodontinių problemų? Viena iš priežasčių yra ta, kad anksčiau
pieniniai dantys buvo negydomi, paprasčiausiai ištraukiami, todėl ir
išsivystydavo įvairiausios sukandimo anomalijos.
Odontologai tikrai žino, kad pieniniai dantys yra svarbūs,
bet vengia gydyti gal ir dėl to, kad su vaikais dirbti yra gana sunku. Tikrai ne
visi žino, kaip teisingai gydyti pieninius dantis, kadangi šis gydymas nėra
identiškas suaugusių žmonių dantų gydymui. Būna situacijų, kai gydymas netgi
labai skiriasi.
Ar Lietuvoje turime odontologų, kurie
specializuojasi gydyti tik vaikų dantis?
Taip, rengiami gydytojai specialistai vaikų
odontologai.
Kuo ypatingas vaikų dantų gydymas? Juk
pirmiausia, ko gero, reikia vaiką „prisijaukinti“…
Dažnai tėvai pasakoja, kad pirmą kartą nuėjęs pas gydytoją
odontologą vaikas tikrai nieko nebijojo. Pradeda bijoti nuo antro, trečio karto.
Jeigu iš tiesų taip atsitiko, iš dalies gali būti kaltas ir gydytojas.
Kad vaikas jaustųsi saugus, turi dirbti visa komanda:
gydytojas, tėvai, turi stengtis ir pats vaikas. Kokios dažniausiai būna medikų
klaidos? Kadangi pas mus patenka daug vaikų, kurių jau niekas nenori gydyti,
galiu pasakyti, kad dažniausią klaidą daro gydytojai, neužtikrindami beskausmių
procedūrų. Tai patvirtina ir tėvai – jie pasakoja, kad vaikas pirmą kartą
nebijojo, bet jam stipriai suskaudo, tad kitą kartą mažylis jau atsisako
išsižioti. Pagrindinis gydytojo tikslas – užtikrinti, kad vaikui
neskaudėtų.
Kai kas mano, kad mažiesiems, ypač gydant pieninius dantis,
nuskausminti nereikia. Tarp tėvų paplitę mitai, kad esą pieniniai dantys neturi
„nervų“, šaknų. Gydytojai puikiai žino, kad tai netiesa. Žino, bet visgi vengia
nuskausminti. Jeigu mažajam pacientui skaudės, gydytojas niekuomet nepelnys
vaiko pasitikėjimo. Juk ir suaugę žmonės taip pat nenori taisytis dantų, jei
skauda, o ką jau kalbėti apie vaikus, jie ne tokie pakantūs skausmui.
Žinoma, yra situacijų, kada, net ir labai stengiantis sunku
išvengti skausmo. Kalbu apie apleistus ir ilgą laiką neprižiūrėtus dantis. Dėl
prasidėjusių ūmių uždegimų, patinusių minkštųjų veido audinių tėvai neretai gali
kaltinti tik patys save. Pasitaiko, kad esant tokiai ūmiai būklei sunku išvengti
skausmo, vaikui tenka pakentėti. Todėl reikia žinoti, kad viso to galima
išvengti, jeigu vizitas pas odontologą nebus ilgai atidėliojamas.
Jeigu vaikas bijo išsižioti jau patį pirmą kartą, reikia
ieškoti kitų psichologinių priežasčių. Gal susitikimo su odontologu bijo ir
patys tėvai? Vaikai greitai pajunta, kokias emocijas išgyvena tėvai. Ypač mama,
nes vaikutį ir motiną sieja ypatingas ryšys.
Jeigu vaikas bijo pirmo apsilankymo pas odontologą,
dažniausiai jis bijo ir kitų medikų. Tokiu atveju tėvai turi labai pasistengti
įveikti ne tik savo baimes, bet ir paruošti vaiką būsimam susitikimui.
Ne visi tėvai nori bendradarbiauti su medikais. Tuomet
vienintelis prašymas – bent netrukdyti. Būna tokių situacijų, kai gydytojai
tiesiog paprašo tėvų išeiti iš kabineto ir nedalyvauti gydant, nes perdėtas
rūpestis ir nuolatinis klausinėjimas, ar neskauda, kaip jautiesi, gali sukelti
nereikalingą sumišimą. Vaikas pradeda galvoti, kad gal jau turi pradėti
skaudėti… Netgi reikėtų vengti kartoti žodį „skausmas“, surasti kuo jį
pakeisti.
Paprastai tėvai, jei mažyliui dar nėra 3 – 3,5 metų, būna
šalia jo, kol gydomi dantys. Bet vyresni vaikai jau yra psichologiškai subrendę
ir pasirengę kartais ir nemalonioms odontologinėms procedūroms.
Pasitaiko tėvų, kurie nesako vaikui tiesos, kas jo laukia.
Vaiko apgaudinėti negalima. Labai klysta tėvai ir gydytojai, vaikui sakydami,
kad tegu jis išsižioja, o gydytojas tik pažiūrės ir nieko nedarys. Vaikas
patiki, išsižioja, o gydytojas puola ką nors daryti, tada vaiko pasitikėjimas
prarastas ilgam.
Pasitaiko ir per daug griežtų tėvų, kurie vaikus gąsdina,
jeigu esą šie neklausys, bus nuvesti pas policininką arba odontologą. Argi
galima vėliau tikėtis, kad vaikas nebijos eiti pas gydytoją?
Jeigu vaikas yra sunkaus charakterio, išlepintas, gydant
geriau jį atskirti nuo tėvų. Jeigu vaikas yra įpratęs neklausyti savo tėvų, tai
lygiai taip pat gali bandyti elgtis ir su gydytoju. Medikas turi būti švelnus ir
geras, bet privalo išsaugoti autoritetą. Vaikas turi suprasti, kad atėjus pas
gydytoją, galioja tam tikros elgesio taisyklės ir jų reikia laikytis.
Ar būna situacijų, kai vaiko visgi
nepavyksta pražiodyti? Ką tuomet darote?
Jeigu vaikui daugiau nei ketveri, dažniausiai susitarti
pavyksta. Žinoma, tai kartais gali užtrukti ir valandą, ir dvi. Jeigu
nepavyksta, o dažniausiai taip nutinka, kai tenka gydyti dvejų metų ar dar
mažesnius vaikus, tenka griebtis medikamentinių priemonių, vadinamosios
sedacijos, t. y. atliekama bendroji nejautra, liaudiškai tariant,
„užmigdoma“.
Tokiais atvejais stengiamasi užgydyti visus dantis vienu
metu. Jeigu tik įmanoma, reikia stengtis išvengti šios procedūros, nes tai yra
papildoma intervencija į vaiko organizmą. Bet jei tai būtina, tėvai privalo
nuosekliai laikytis gydytojo anesteziologo-reanimatologo nurodymų. Tokiu būdu
įvairių komplikacijų rizika sumažinama iki minimumo.
Viso organizmo nejautra nepigiai
kainuoja…
Vaikams iki trejų metų, taip pat bet kokio amžiaus neįgaliems
pacientams dantų gydymas taikant bendrąją nejautrą atliekamas nemokamai. Kitais
atvejais vaikų tėvams tenka susimokėti patiems. Be abejo, skubi pagalba taip pat
teikiama nemokamai.
Apie mažylių dantukų priežiūrą ir pasitaikančias problemas toliau pasakoja
Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytoja, vaikų odontologė
Vilma Brukienė.
Kokie patys mažiausi pacientai
atsisėda į odontologo kėdę?
Labai gaila, bet retkarčiais tenka gydyti dantukus net ir
vienerių metų vaikučiams. Dantys būna net nespėję išdygti…
Taip atsitinka, jeigu tėvai visiškai nesilaiko burnos
higienos taisyklių, maitina, girdo vaiką naktimis saldžiais gėrimais (buteliuko
kariesas), nevalo jam dantukų. Norint kokybiškai sutvarkyti tokiems mažyliams
dantis be mano anksčiau minėtų papildomų priemonių dažniausiai nepavyksta
išsiversti.
Ar galima teigti, kad Lietuvos vaikų
dantų būklė po truputį gerėja?
Vaikų, kurie turėtų visus sveikus dantis, dar labai mažai.
Didžioji dalis mūsų ligoninės mažųjų pacientų turi tikrai sunkią dantų ar burnos
patologiją (jie suvežami iš visos šalies). Situacija nedžiugina.
Akivaizdu tik tai, kad tėvai darosi vis labiau išprusę, gauna
vis daugiau žinių ir ieško pagalbos. Jeigu netenkina vieno gydytojo sprendimas,
ieškoma kito specialisto. Žinoma, tėvai turi stengtis kasdieniame gyvenime
įdiegti vaikams būtinus higienos įpročius. Jie dažnai skundžiasi, kad tai
sudėtinga – labai užimti, daug dirba. Pasirodo, kad netgi išvalyti vaikams
dantis (o tą tėvai privalo daryti, kol vaikui sueina septyneri ar aštuoneri
metai) nebelieka laiko…
Žiniasklaidoje jau pateikiama nemažai
informacijos apie odontologijos naujieną vaikams – silantų programą.
Gal tik Lietuvoje silantai yra naujiena, užsienyje jų
efektyvumas seniai įrodytas. Tai yra profilaktinė priemonė, kai dantų kramtomųjų
paviršių vagelės ir duobelės yra padengiamos specialia medžiaga, kurią būtų
galima palyginti su skysta plomba. Šia medžiaga užliejamas vaikų dantų
paviršius, tad ji neleidžia maisto likučiams patekti į dantų vageles ir taip
palengvina dantų valymą.
Džiugu, kad dabar Vyriausybė skiria šiek tiek pinigų, taip
pat yra sukurta speciali programa. Tėveliai turi sužinoti apie šią programą ir
būtinai ja pasinaudoti, ypač tai aktualu šešerių septynerių metų vaikams,
kuriems pradeda dygti pirmieji krūminiai dantys. Jie yra vieni svarbiausių, bet
ir dažniausiai gendančių dantų. Kuo anksčiau dantis yra padengiamas silantu, tuo
daugiau vilties, kad jis nesuges.
Abėcėlė tėvams
Tai, apie ką gydytojas turėtų
informuoti tėvus
Rūpintis burnos sveikata būtina dar neišdygus dantims. Tik
iki vienerių metų vaikams valyti dantis dantų pasta ir šepetėliu nėra būtina,
nes paprastai būna išdygę tik priekiniai dantukai. Dantenos bei pirmaisiais
gyvenimo metais dygstantys priekiniai dantys sėkmingai nuvalomi sudrėkintu
marlės gumulėliu, nebent naudoti dantų šepetėlį patogiau patiems tėvams.
Dantų šepetėlis būtinas, kai išdygsta krūminiai dantukai.
Rekomenduojama iki trejų metų, kol vaikas dar nemoka pastos išspjauti, naudoti
dantų pastą be fluorido. Iki šešerių septynerių metų vaikams užtenka pusės
suaugusiųjų dantų pastoje esančio fluorido kiekio, t.y. apie 500 ppm.
O pradėjus dygti nuolatiniams dantims, vaikas gali ir turi
naudoti suaugusiesiems skirtą dantų pastą.
Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi valyti dantis tris minutes.
Mažam vaikui tai išties nelengvas darbas, tad iki septynerių metų juos turi
valyti tėvai. Vėliau vaikai eina į mokyklą, mokosi rašyti, jų rankų motorika
pakankamai išlavėja, tad jau gali patys gerai išsivalyti dantis. Bet šiame
amžiuje pradeda dygti nuolatiniai dantys, todėl tėvų kontrolė ir pagalba valant
dantis dar reikalinga.
Kalbėjosi Auksė Kontrimienė