Dauguma vaikų ir paauglių gauna 11 skiepų.  O vaikai, turintys sveikatos problemų (alergija, astma, diabetas ir kt. )  turi žymiai daugiau patirties su  gydytojais ir injekcijomis.

 

Nenuostabu, kad pats gydymo procesas yra susijęs su skausmu, nemalonus ir tai savaime kelia baimę. Todėl pradedama bijoti gydytojų. Daug vaikų taip bijo gydytojų, kad vos tik įžengia į polikliniką ir iš karto pradeda verkti.

 

Įmanoma numatyti vaiko veiksmus ir užbėgti vaiko baimėms į priekį žengus kelis žingsnius ir taip sumažinti vaiko kančias dar  namuose. Su tėvų pagalba vaikai supras, kaip sumažinti baimę.

 

Psichologė Edita Kuogienė pataria niekada vaikučio negąsdinti gydytojais, ligoninėmis, injekcijomis (,,Valgyk, nes paguldysim į ligoninę“, ,, Jei būsi negeras, vesiu skiepyti,,“, ,,Tuoj pat iškviesim gydytoją, jei mamos neklausysi“).  Savo ligoniukui reikia atvirai kalbėti apie nemalonius ligos sukeltus simptomus, apie tai, kad reikia iškęsti visas skaudžias procedūras. O gydytojas, slaugė - tai žmonės, padedantys nugalėti ligą. Netgi jei jūs suabejojate gydytojo kvalifikacija, jo geranoriškumu, neaptarinėkite to girdint vaikui - laikykitės elementariausios etikos.

Kaip pasiruošti?

 

Svarbiausias dalykas, ką gali padaryti tėvai, vesdami skiepyti vaiką – išlikti ramūs, susikaupę. Net dar nekalbantis mažylis jaučia baimę, ypatingai dėl tėvų. Tėvų pyktis ir baimė persiduoda vaikui ir jis jaučiasi nesaugus, pradeda bijoti. Kad vaikas jaustųsi saugus, pasiimkite eidami į polikliniką mėgstamą vaiko žaisliuką, su juo vaikas jausis saugesnis, žaisdamas  sutelks dėmesį tik į žaisliuką.

 

Bendraukite su vaiku prieš vizitą pas gydytoją. Tėvų balsas padės vaikui jaustis saugiam, kol laukiate gydytojo. Vaikui paimkite lengvų užkandžių ir gėrimo. Visa tai padės vaikui gerai jaustis, nesukels įtampos. Knygelų skaitymas, kalbėjimas – geri būdai praleisti laiką laukiant gydytojo.

 

Kai vaikas kalba, galima jam paaiškinti, kam skiepai reikalingi. Kadangi skiepijantis skauda, vaikams gali pasirodyti, kad juos skriaudžia ar baudžia. Pasak psichologės Editos Kuogienės,  svarbiausia yra švelniai, bet užtikrintai ir tvirtai vaikui paaiškinti, kad skiepai būtini ir jeigu gydytoja rekomenduos, būtinai skiepysimės. Mamos tvirtumas, ramumas ir pasitikėjimas gydytoju tiesiogiai persiduoda vaikui.

 

Reikia, kad vaikas suprastų, jog skiepai – vienintelis būdas apsisaugoti nuo galimų ligų. Niekad nesileiskite vaiko prašymams visai nesiskiepyti. Būkite atviri ir nuoširdūs. Tėvai neretai pameluoja vaikui, vesdami skiepyti: "Nebijok, tau nieko neskaudės". Taip prarandamas pasitikėjimas tėvais. Vaikui reikia sakyti teisybę: "Tau truputį skaudės, bet būsi sveikas, nesirgsi ir negulėsi ligoninėje".  Palyginkite skiepo dūrį su uodo įkandimu ir pabrėžkite, kad tai truks tik kelias sekundes.

 

Jei vaikui pasakosite apie numatomą skiepą kelias dienas, vaikas gali jaudintis dėl to. Geriausia vaikui pradėti sakyti apie tai ir papasakoti jau einant pas gydytoją. Jei bus pažadėta, kad skiepų tikrai nebus, tačiau lankantis pas gydytoją išaiškės, kad skiepas reikalingas, vaikas nusivils ir nepasitikės tėvais. Geriau sakyti: ,, Gydytojas pasakys, ar reikės skiepo,,. Vaikai, žinantys, kad eina skiepytis, paprastai jaučiasi daug geriau, nei vaikai, kuriems nepasakyta apie tai.

 

Akimirka prieš skiepą

 

Laikykite vaiką už rankos. Prieš pat skiepą galima paprašyti vaiko giliai įkvėpti prieš skiepą ir iškvėpti jau baigus. Kai kurie tėvai užsienyje vaikams duoda ausinukus, kad klausytųsi muzikos. Galima pasiūlyti skaičiuoti garsiai iki 10. Arba  pasakyti: ,, Kai suskaičiuosi iki 5, jau būsi paskiepytas,, . Paprašykite jo suspausti ranką taip, kaip skaudės skiepijant.  Kalbinkite vaiką, žiūrėkite drąsiai jam į akis, stenkitės nukreipti jo mintis, kad nepajaustų dūrio.

 

Dauguma vaikų verkia po skiepų. Tai jų sitaikymas su tuo.  Nereikia vaiko versti blogai jaustis dėl to, jei verkia, negėdykite. Jei matote, kad vaikui buvo sunku tramdyti ašaras, tačiau iš paskutiniųjų stengėsi tvirtai laikytis, galima pagalvoti, kaip apdovanoti vaiką už tokį gerą elgesį gydytojo kabinete.

 

Kristina Fišienė