Gimtadienio psichologija

Nustatyta, jog labiau mėgstame skaičius, sudarančius mūsų gimimo datą, o vaiko gebėjimas orientuotis laike dažniausiai prasideda nuo žinojimo, kada jo gimtadienis. Suaugę žmonės savo pradžią šiame pasaulyje sureikšmina ne mažiau: įprasta sakyti, kad gimiau Tigro metais, po Jaučio ženklu, net atsiranda tvirtinančių, jog sapnuoja savo gimimą. Gimimo data suteikia mums tapatybę: iš asmens kodo galima pasakyti, kokios lyties, kada ir kelintas tądien žmogus gimė, o jei pas astrologą ateitų žmogus, nežinantis savo gimimo datos, šis nežinotų, ką pasakyti, – jam gimimo data yra pagrindinis atskaitos taškas. Taigi, su gimtadieniu susiduriame kur kas dažniau nei jį švenčiame. Bet ar daug apie jį žinome?

Apie gimtadienius su psichologe Inga Verbiejūte-Vilde.

Kokia gimtadienio psichologinė reikšmė? 

Gimtadienis – žmogaus atėjimo į šį pasaulį diena. Žmogaus raida prasideda dar iki jo gimimo, tad neretai diskutuojama, nuo kada gi prasideda naujo žmogaus egzistavimas: nuo jo pradėjimo ar nuo gimimo momento? Procesai, lemiantys fiziologinius ir psichologinius aspektus, vyksta dar motinos įsčiose. Ir nors pats gimimas kūdikiui galbūt yra labiau traumuojantis nei džiuginantis procesas, vėliau gimtadieniai tampa (ar bent jau turėtų tapti) džiaugsmo kupina švente.

Gimimo diena – tai procesas, reguliariai besikartojantis žmogaus gyvenime. Pirmasis gimtadienis svarbiausias kūdikio tėvams ir artimiesiems, o vėliau gimimo dienos minėjimas tampa svarbus ir pačiam gimusiajam. Gimtadienis ir jo (ne)šventimas neabejotinai siejasi su tapatumu, tarpasmeniniais santykiais, saviverte, gyvenime iškylančiais egzistenciniais klausimais. Juk kiekvienas gimtadienis vis labiau priartina žmogų prie jo gyvenimo baigties, tad nekeista, kad su amžiumi žmonės vis mažiau linkę jį švęsti. Mano močiutė, praėjusį balandį sulaukusi 80 metų, prisipažino, jog būdama tokio amžiaus daug mieliau švęstų tik savo vardadienius... Bet gimtadienis ir jo minėjimas neturi tapti pareiga – ar paversime jį privalomu dalyku, priklauso tik nuo mūsų. Ir nors kartais jis atneša neigiamų minčių, artina mirties laiką, manau, be tokių „stotelių“ mūsų gyvenimas būtų ne toks spalvingas.

Kodėl vieniems gimtadienis – džiaugsmo, o kitiems – liūdesio kupina šventė? 

Gimimo dienos šventimas paliečia daug svarbių gyvenimo aspektų: santykius, savivertę, mirties baimę, o šie lemia gimtadienio šventimo įvairovę. Atvejis atvejui nelygus, tad sunku pasakyti, kuriose iš mano paminėtų sričių glūdi nepasitenkinimas. Bet kuo jis didesnis, tuo daugiau neigiamų jausmų sukelia gimimo diena. Šventei paprastai norime pasiruošti iš anksto, todėl, neišsipildžius mūsų tikslams (pavyzdžiui, „iki 30 metų būti..., turėti..., jaustis...“), mes nejaučiame pasitenkinimo dar vienais „tuščiai“ prabėgusiais metais...

Suaugę žmonės nebemoka besąlygiškai kaip vaikai pasidžiaugti savo gimimo diena. Kodėl?

Vaikai itin natūraliai reikalauja dėmesio, jiems būdingas stiprus egocentrizmas, mažėjantis metams bėgant. Vaikų gimtadieniai dažnai būna ypatinga diena, nes begalinis dėmesys ir liaupsės yra legalūs, lengvai gaunami. Juk gana įprasta matyti mažuosius, lakstančius su gimtadieninėmis karūnomis ant galvų. Suaugusiųjų gimtadieniuose rečiau pasitaiko nevaržomo džiaugsmo būti dėmesio centre apraiškų, nors jubiliatai kilnojami kėdėse, sakomi tostai į jų sveikatą. Dažnai tai nebeatneša besąlygiško džiaugsmo, veikiau sukuria spektaklio, kurio vaidmeniui ne kiekvienas yra pasirengęs, pojūtį. Tikiu, kad žinodamas, jog kažkas besąlygiškai tavimi džiaugiasi ir tave myli, daug labiau džiaugiesi savo gimimo diena.

Sakoma, nuskriausti gimusieji kokią nors minėtiną ar švęstiną dieną (pavyzdžiui, per šv. Kalėdas), nes savotiškai netenka savo gimtadienio. Ką apie tai manote?

Gryna tiesa. Čia dera pratęsti dėmesio temą: bet koks dėmesio dalinimasis su kitais žmogui paprastai nėra malonus. Tokia gimimo diena tarsi praranda dalį ypatingumo, nes ji nebėra žinoma vien kaip tavo gimtadienis – šią datą žino ir dėl skirtingų priežasčių ja džiaugiasi daugybė žmonių. Neretai tenka išgirsti nedidelio apmaudo gaidelių žmonėms pasakojant, kad jų gimtadieniai tą pačią dieną, kaip mamos ar tėčio; kartais būna nepatenkinti ir tie, aplink kurių gimtadienius kelių dienų skirtumu būna kitų jiems svarbių žmonių gimtadieniai. Tiesa, iš dalies mes galime patyskurti savo gyvenimą, taigi, gimtadienių šventimą – taip pat. Jei norisi didelės šventės, o visuotinai minima diena neleidžia to daryti, šventę galima nukelti. Bet artimieji neturėtų pamiršti, kad „gimtadienininkui“ svarbiausia ta diena, kai jis gimė, vadinasi, kuklus sveikinimas ir subtilios staigmenos tinka bet kokią metų dieną.      

Nesu girdėjusi sakant: „Ech, kaip norėčiau į jo(s) gimtadienį.“ Greičiau jau atvirkščiai: „Nenoriu į tą gimtadienį, bet reikia...“ Kodėl?

Nors dažniau pasakau pirmąjį sakinį, mūsų aplinkoje vyraujantys stereotipai lemia, kad gimtadienio nešventimą ar atsakymą į kvietimą laikome neigiamais dalykais. Pastebiu, kad vertimas būtinai kažką daryti nugesina net ir labai stiprų norą: žinojimas, kad būtinai reikia ateiti ir švęsti, įpareigoja ir sukuria išankstines nuostatas, jog laukia prastas vakaras. Kita dalis žmonių bijo neigiamo kitų svečių vertinimo: jie „neturi kuo apsirengti“, jų „dovana prasta“ arba, atvirkščiai, pati brangiausia, bet labai skauda širdį dėl jai išleistų pinigų. Taigi, dalis jubiliatų, bijodami tokių „nusiminusių“ svečių, patys nebenori švęsti. Taip įsisuka vienas kitą pastiprinančio elgesio karuselė, ir gimtadienio šventimas, turėjęs būti džiuginantis bei įdomus, visiškai nebetenka prasmės.

Pasikalbėkime apie pamirštus gimtadienius. 

Pirma ir, ko gero, dažniausia mintis taip nutikus: „Aš jam nesvarbus.“ Ir kuo svarbesnis mums yra tas užuomarša, tuo didesnis skaudulys taip nutikus. Juk patys, stengdamiesi atsiminti kitą, tikimės iš jo mainais sulaukti to paties. Todėl dažnai, užmiršę kažką pasveikinti, užuot atsiprašę labai greitai prisimename, kad ir tas žmogus kadaise buvo pamiršęs... Tai savotiškas nusiraminimas, nes skaičiuojame kaip „lygiąsias“: „Jis manęs irgi nepasveikino!“

Kitas klausimas: ką gi daryti su savo jausmais, kai mus kažkas pamiršta? Ko gero, priimti juos kaip labai reikalingus ir kartais net savęs paklausti, ar tik nepamiršau, jog pasaulis sukasi ne aplink mane vieną? Šiais „Facebooko“ laikais mes „nepamirštame“ net tų žmonių, kurie nėra mums artimi, gimtadienių. Nejaugi faktas, kad kiekvienais metais su gimtadieniu pasveikiname vis daugiau žmonių, reiškia, jog jie nuo to jaučiasi laimingesni? Manau, sveikinimo turinys visuomet yra neabejotinai svarbesnis nei uolus gimimo dienos prisiminimas.

Žmonės skundžiasi, jog yra kviečiami į gimtadienį, kurio šventė organizuojama už 200 km, tad turėtų skirti kur kas daugiau laiko ir pinigų nei planavo, kad įkyriai skambinama pasiteirauti, ar ateis, net kelis kartus per dieną...

„Jeigu mane myli, kitą savaitę nusiveši į Aliaską“ – panašūs motyvai skamba minėtuose pavyzdžiuose. Dažnai sukuriama sąlyga „jei“ – tarytum artimi žmonės turėtų kažką vieni kitiems įrodinėti. Labai norisi gimtadienių šventimo temoje atskirti du dalykus: dėmesį nuo paties pokylio. Labiau pasirūpinti reikėtų turiniu, ne forma. Turinys – tai mūsų nuoširdus dėmesys vienas kitam, ir ne tik per gimtadienį. Manau, jei žmonės būtų artimi, jaustųsi reikšmingi ir mylimi, tokių „jeigu“ apskritai nebeliktų.

Iš ko paveldime gimtadienio kultūrą, išmokstame (ne)švęsti?

Gimtadienių (ne)šventimui įtaką daro kultūra, šeimos tradicijos: jos ne tik perduodamos iš kartos į kartą, bet kiekvienos kartos yra ir pakoreguojamos. Laimingi prisiminimai apie džiaugsmingas vaikystės gimtadienių šventes, ko gero, skatina pratęsti šias tradicijas. Kita vertus, vaikai, matydami savo gimtadienių metu prislėgtus, besiskundžiančius tėvus, susikuria neigiamą gimtadienio šventės paveikslą. Maža to, jei vaikui sakoma: „Pažiūrėk, kaip nuvargau visą dieną ruošdama tau puotą“, noras būti dėmesio centre susipina su kalte. Ne veltui egzistuoja dar vienas jubiliato pavadinimas – šventės kaltininkas.

Ką apie žmogų byloja jo pozicija nešvęsti savo gimtadienio?                                   Nešvenčiantis asmuo taip pat gauna dėmesio porciją – juk jis yra „kitoks“. Norime to ar ne, gimtadienis ateina ir atsiranda žmonių, kurie nori jį paminėti. Įsisąmoninkime, kad gimtadienis nėra vieno žmogaus reikalas, tai – santykių šventė. Gimtadienių nešvenčiantys žmonės apskritai dažnai prastai jaučiasi dideliuose žmonių susibūrimuose, o kartais – tiesiog nesidžiaugia buvimu šiame pasaulyje. Pozicija nešvęsti gali būti susijusi su santykių problemomis, perdėm materialiu šventimo modeliu, baime „ne taip pasirodyti“ ar perdėta atsakomybe, kad visiems būtų linksma ir smagu. Tiesa, kartais tai yra labai malonu, nes taip slapčiomis kuriame savo, visagalio, paveikslą. Bet didelės savo galios kitiems suvokimas sekina ir kuria galimybes neigiamai save vertinti: jubiliatas, manantis, kad turi padaryti Joną įdomiu pašnekovu Pranui, neįgyvendins šių uždavinių. Beliks nusiminti ir prisiimti blogą svečių nuotaiką kaip savo įtakos rezultatą: „Aš nemoku pralinksminti.“ Teisingos pozicijos, švęsti ar ne, nėra. Svarbiausia – nuoširdžiai paaiškinti bet kokią savo poziciją artimiesiems.

Draugės šeimoje gimtadieniai minimi itin kukliai – jokių dovanų, tiesiog suvalgomas tortas. Jiedu su vyru tokią dieną nusprendė neakcentuoti materialių dalykų: gyvena pasiturinčiai ir šiokią dieną vaikams išgali nupirkti viską, ko reikia. Gal pakomentuotumėte?

Liūdniausia, kad pastaruoju metu šventės labai sumaterialėjo. Tikiuosi, neateis tokia baisi diena, kai gimimo dieną brangiam žmogui persiųsime piniginę perlaidą ir parašysime porą žodžių jo socialiniame tinklalapyje. Manau, išgelbėti šį reikalą gali kūrybiškumas ir dėmesys tarpusavio santykiams. Pateiktas pavyzdys yra kitokios šventės, nei esame įpratę matyti. Laimės bei džiaugsmo vaikams ir suaugusiesiems gali suteikti nuoširdus dėmesys, praėjusių metų aptarimas, vaikystės nuotraukų peržiūra, netikėta iškyla ir kiti dalykai, kuriuos kiekvienas iš mūsų galime sugalvoti.

Ką manote apie gimtadienius, virstančius grandioziniais renginiais, ir jų organizatorius, sakančius, jog visa tai daro ne dėl savęs, o dėl svečių?

Gimtadieniai, kaip ir žmonės, yra skirtingi. Manau, dideli pokyliai – proga gauti didesnę dėmesio porciją, o teigimas, kad tai daroma tik dėl svečių, kuria aukos poziciją, kuri, tikėtina, suteikia galimybę gauti dar daugiau dėmesio. Be to, tuo pasakymu ir puikiai apsidraudžiama: jei pokylis kažkam nepatiks, argi bus galima kaltinti jubiliatą, kuris, aukodamas savo paties gerovę, šitaip stengėsi dėl kitų? Kad ir kai būtų, viso to reikia jam pačiam ir visai nesvarbu, jog prisidengiama gera svečių nuotaika. 

Girdėjau sakant: „Sveikinu jus su savo gimtadieniu!“ Kas už to slypi?

Priklauso nuo konteksto. Tokiais sveikinimais gali būti išreiškiama aukos pozicija,

pavyzdžiui: „Kokia čia man šventė dėl jūsų stengtis, gaminti, tvarkyti ir linksminti.“ Tiesa, žinau ir kitokių pavyzdžių: štai vaikas, atėjus jo gimtadieniui, pasveikina savo tėvus. Tai logiška ne tik todėl, jog gimus vaikui būtent tėvai užverčiami didžiausiais sveikinimais. Juk ir vėliau gimtadienio šventė gali simbolizuoti bendrą džiaugsmą, kad „aš esu“. Ir jei jaučiu, jog žmonėms su manimi gera, kodėl gi nepasveikinus jų, kad dar vienus metus buvau šalia jų?

Gimtadienis – gyvenimo ar mirties linija?

Mokslininkai D. P. Phillipsas, C. A. Van Voorheesas ir T. E. Ruth  nustatė, jog moterys kur kas dažniau miršta ne eilinės savaitės metu, o per savaitę po savo gimtadienio. Tiesa, moterų mirčių atvejai prieš pat gimtadienį yra neįtikėtinai reti, o vyrų mirčių, priešingai, labai padažnėja. Kurgi čia šuo pakastas? Mokslininkai teigia, jog simboliškai reikšmingi įvykiai trumpam prailgina moterų gyvenimą, o vyrams, priešingai, asocijuojasi su paskutiniu terminu ir riba, kurios nevalia peržengti. Lyg to dar būtų maža, B. M. Barraclough ir D. M. Shepherdas nustatė, jog didelė dalis savižudybių vyresniame nei 75 metų amžiuje yra įvykdomos likus mėnesiui iki gimtadienio arba 30 dienų po jo... 

Atvirukai – liūdnoji gimtadienio pusė?

Nežinia, kaip stipriai tokia mirčių statistika susijusi su visuomenės požiūriu į senėjimą, bet profesorės V. Demos ir jos kolegės A. Jache tyrimo rezultatai nedžiugina. Ištyrus daugybę humoristinio pobūdžio gimtadienio atvirukų paaiškėjo, kad senėjimas kur kas dažniau vaizduojamas neigiamai: juokiamasi iš fizinių ir psichinių savybių, bandymo nuslėpti amžių ir panašių dalykų. Mokslininkės K. M. Dillon ir B. S. Jones, atlikusios panašų tyrimą, teigia, jog esti dvi tokio reiškinio priežastys: viena vertus, toks humoras padeda apsiginti nuo amžiaus keliamo nerimo, kita vertus, galbūt jis simbolizuoja sveiką susitaikymą su karčia tiesa? Beje, dr. L. Arcimavičienė, tyrinėjusi gimtadienių sveikinimo realijas lietuvių ir anglų kalba, nustatė, jog angliškuose sveikinimuose dėmesys skiriamas žmogui, o lietuviškuose – žmogaus aplinkai ir socialinėms realijoms.

Liepa Butkutė