|
 Vaikystėje kone kiekvienas susiduria su pasakų pasauliu. Iš pradžių pasakas mažiesiems skaito tėvai, kiek paaugę vaikai knygeles jau renkasi ir skaito patys. Vaikų psichologijos tyrimai teigia, kad pasakos turi didelę įtaką vaiko vystymuisi, todėl kiekvieno mažojo lentynoje turėtų atsidurti bent kelios tokios knygelės, turinčios ne tik auklėjamąjį poveikį – per pasakas vaikai susipažįsta su jį supančiu pasauliu, bet ir terapinę funkciją.
Pasak vaikų psichologės Linos Gudaitės, nustatyta, kad be pasakų užaugę vaikai patiria nepataisomą žalą – užaugusiems jiems sunkiau išsaugoti vaikišką naivumą, šiltus vaikystės prisiminimus ir viltį, kad gėris anksčiau ar vėliau nugalės.
,,Atlikti tyrimai patvirtina, kad vaikai, kuriems buvo sekamos ar skaitomos pasakos, užauga kūrybiškesni. Vaikystė be pasakų ir būtinos stebuklų dozės palieka nepataisomos žalos įspaudą visam žmogaus gyvenimui: jam nelieka šiltų, gerų prisiminimų apie ypatingą vaikišką naivumą, jam sunkiau išsaugoti viltį, jis gali jaustis nelaimingas ir vienišas. Kuo ilgiau vaikas tiki geraisiais burtininkais ir stebukladarėmis fėjomis, kad piktadarius, raganas ir slibinus galima nugalėti, tuo ryškesnis, džiaugsmingesnis ir optimistiškesnis būna jo gyvenimas.“
,,Mano manymu, naudingiausios yra tos pasakos, kuriose yra ne tik veiksmas, bet ir aprašyti herojaus jausmai, įvairios gyvenimiškos situacijos, kuriose apstu vertybių, svarbių vaiko asmenybei formuoti ir ugdyti jo dvasiniam pasauliui (pvz., gerumas, meilė, sąžiningumas, pasiaukojimas ir t.t.), – tikina psichologė. – Tokiose pasakose dažniausiai vyksta gėrio ir blogio kova, vaizduojamas žiaurus elgesys, neteisybė, apgaulės. Taip vaikai susipažįsta su šio pasaulio tikrove, su nerimą keliančiomis situacijomis ir randa pavyzdžių, kaip spręsti problemas. Tačiau svarbiausia, kad pasakos suteikia tikėjimą ir viltį, kad kovojantis už gėrį žmogus, įveikęs daug pavojų, galų gale pasiekia pergalę – jis nugali blogį“.
|
Dalintis