Nėštumas buvo planuotas ir labai laukiamas. Iki 5 nėštumo mėnesio auginome vieną vaikutį pilvelyje, tačiau nuo penkto mėnesio po echoskopinio tyrimo sužinojome, kad mamos pilvelyje auga du žmogučiai. Keista buvo ši žinia. Nors ne kartą mama ir močiutė kartojo, kad ar tik aš neturėsiu dvynukų, kadangi mūsų giminėje jų būta daug, net trynukų.

     Gydytojai mano gimdymo laukė jau nuo 7 nėštumo mėnesio, neva dvynukai visada gimsta daug anksčiau. Ir netiesa! Mažyliai visai net neskubėjo ateiti į pasaulį, gyveno sau šiltai, aktyviai spardėsi... Išnešiojau 8,5 mėn. Teko juos paskubinti atliekant operaciją (cezario pjūvį).

     Ir taip gimė pirmagimiai, du visiškai skirtingi, neidentiški dvynukai, du šaunūs berniukai- Adomas ir Nojus... Sveikut sveikutėliai, pagal Agpar skalę įvertinti 9 ir 10 balų. Abu buvo 49 cm ilgio, Adomas svėrė 3090g, Nojus 3040g.

 

Dvigubas džiaugsmas – dvigubas vargas

 

     Ir nuo tada prasidėjo tikrasis gyvenimas mūsų namuose - dvigubas džiaugsmas ir dvigubas vargas. Pirmomis dienomis buvo neapsakomai sunku.  Visos mamos kalba, koks džiaugsmas, kokia palaima tas vaikutis. Aš to visai nejutau, kai reikėjo raminti du verkiančius mažylius, iš karto du mažylius migdyti, maitinti. Nors daug knygų perskaityta apie naujagimių priežiūrą, lankyta nėščiųjų mokyklėlė, tačiau, kai laikai rankose du mažylius, atrodo, kad nieko nežinai. O galų gale praktikoje kitaip nei knygose.

 

     Kai vaikučiai miegojo ar tiesiog buvo ramūs, mes džiaugėmės, kad turim tokį turtą, tačiau kai verkdavo (o dažniausiai abu iš karto) ar reikėdavo maitinti, turėjome pavargti. Maitinau iš pradžių krūtine abudu vienu metu (esu skaičiusi, kad kai kurios dvynukų mamos maitina po vieną vaikutį, kitą palikdamos verkti. Man tai atrodė nežmoniška ). Įvaldžiau dvi maitinimo abu iš karto pozas. Po maždaug mėnesio paaiškėjo, kad mano pieno abiems mažyliams neužtenka. Teko primaitinti pieno mišinuku.

O kai dvynukai paragavo saldesnio pienelio iš buteliuko, mano pienelio nelabai norėjo. Teko nusitraukinėti pieną ir maitinti iš buteliuko abu suguldžius ant pagalvės. O jau kiek trūkdavo, primaitindavau pieno mišinuku. Neretai tekdavo savo pieną išvis išpilti, nes negerdavo. Būdavo pavalgo vaikai, užmiega, o aš einu dirbti su krūtine- nutraukinėti pieną. Pienas baigėsi kai mažyliams buvo 4,5 mėn.

 

Abu vienoje lovoje

 

        Pavargdavau labai, nors ir numigdavau kartais, bet poilsio trūko. Naktį irgi mažyliai dažnai keldavosi, reikėdavo maitinti. Įsigudrinau, kad nereikėtų vaikų iš lovytės išiminėti ir budinti dar labiau, šiltą pieno mišinuką laikydavau susukusi naktį į storą pledą. Kai tik pabusdavo ir pradėdavo verkti,  paimdavau tą  buteliuką, paremdavau su papildoma pagalve (nes kai maitinu abu lovytėj pasilenkus, labai įskausdavo nugara ) ir tokiu būdu pamaitindavau mažylius.

 

     Migdydavome abu vienu metu vienoje lovoje suguldžius skersai. Kai jau nebetilpdavo, guldydavau vieną į lovytę, kitą į vežimėlį dvivietį arba abu kartu į vežimėlį (taip lengviau buvo užmigdyti kiek pasupus).

     Kai išmoko atsisėsti ir lipti pro vežimo kraštą, pirkome atskiras lovytes (kaip tik tada pakeitėme  gyvenamąją vietą, kur mažyliams bus daugiau vietos).

Džiaugsmo užteko ir seneliams 

 

Kai dvynukams buvo maždaug 4-5 mėn., seneliai pasisiūlė atvežti broliukus savaitgalį vienai dienai pas juos, kad mes su tėveliu galėtume pailsėti. Taip ir padarėm. Iš ryto suruošiam vaikučius su maisteliu, drabužėliais, sauskelnėm ir nuvežėm seneliams. Grįžę į tuščius, ramius namus be vaikų galėdavome pamiegoti ir šiaip nieko neveikdami pailsėti. O vakare atsiveždavome vaikus.

Po kelių mėnesių seneliai jau nebesusitvarkydavo su dviem judruoliais, tada imdavo į svečius po vieną (vieną savaitgalį Adomą, kitą- Nojų). O su vienu tai visai nebūdavo ką veikti namuose, ir ramiau, ir lengviau.

 

     Dvynukai augo greitai, vystėsi sveiki (gydytojai teigia, kad dažniausiai dvynių raida ir vystymasis būna atsilikęs ). Mūsų atrveju tai nepasitvirtino. Anksti broliukai pradėjo ropoti, vaikščioti (Adomas 11 mėn .!) ...

     Dėl valgymo irgi bėdų neturime. Valgo viską, ką duodi (labai mėgsta mėsą ir pomidorus) ir dar paprašo. Anskti perėjom prie suaugusiųjų maisto, nenorėjo tirštų košelių, prašėsi stambesnių maisto gabalėlių. O dabar jau nebenori, kad juos maitinčiau, patys su šaukštu kabina. Nori būti savarankiški.

 

Einam į lauką ir komandiniai žaidimai

 

    Suruošimas į lauką būna sudėtingas. Viena mama ne taip jau dažnai su dvynukais išeina į lauką, nes sunku abu aprengti, būna ir ašarų, sunku vežimą išnešti. Todėl visad ieško tam reikalui pagalbininkų - kaimynių, auklės, tėvelio, močiutės.

 

      Abu broliukai yra nepaprastai smalsūs, judrūs. Jų pilni namai, kiekvienas kampelis būna jų apžiūrėtas, kiekvienas stalčius, spintelė iškraustyta . Todėl teko tėveliams visas spinteles, stalčius, skalbimo mašiną, šaldytuvą, šaldiklį, net kėdes surišti gumyte ar lipnia juosta. Sykį net televizorius ant grindų atsidūrė. Tai vaikų darbas!  Sutinku, kad visi vaikai yra smalsūs, žingeidūs, juk toks įdomus juos supantis pasaulis, tiek įdomių daiktų... Kadangi mūsų namuose auga du mažyliai -  tai tas smalsumas, aktyvumas išauga dvigubai. Jei vienas lipa ant fotelio ir jau siekia paveikslų, tai ir kitas iš paskos. Todėl ir vyksta mūsų namuose komandinis darbas, komandinis žaidimas, komandinis dūkimas ir komandinis buto ,,tvarkymas,,.

 

Viską daro kartu, tik bėga į skirtingas puses

    Dabar Adomui ir Nojui jau 1m. 5 mėn. Visi aplinkiniai sako, kad vienas broliukas panašus į mamytę, kitas – į tėvelį. Taigi kiekvienas turime po vieną vaikutį. Vaikai yra skirtingi savo išore ir savo vidumi. Jeigu Adomas yra labai drąsus, neatsargus, iniciatorius krėsti visokias aibes namie, tai Nojus yra kiek ramesnis, atsargesnis, santūresnis, pirma pagalvoja, tada daro.

Bet kai žaidžia abu drauge visos jų charakterio savybės susipina. Ilgai galima stebėti jų tarpusavio bendravimą. Ir dalinasi žaislais bei maistu, ir pyksta, atiminėja vienas iš kito, ir vėl žaidžia gaudynių.... Abu labai mėgsta mėgdžioti suaugusiųjų veiksmus - šluoja šluota, siurbliuoja, deda skalbinius į skalbimo mašiną. Kiek buvo juoko, kai vos tėvelis nusičiaudėjo, jie, susėdę vienas priešais kitą, pradėjo abu mėgdžioti tėvelio čiaudėjimą ir labai garsiai juoktis.

 

     Vaikų tėvelis juokiasi, kad dabar dvynukai vienu metu valgo, vienu metu miega... Viską vienu metu. Tik jei jau bėga, tai į skirtingas puses!  O tada tai jau persiplėšk gaudydamas.

          Tik dabar galiu kiek atsipūsti ir pasidžiaugti, kai jie drauge žaidžia, pasidalina sausainiu, obuoliu, kai gali mane apkabinti, moka jau ir pabučiuoti... 

Mama Kristina 

 

Mamai Kristinai už pasakojimą apie savo mažylius dovanojame A.Kristi detektyvą ,,Rugiai kišenėje”