Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Tik tėčiams (II dalis)

Dalintis

Tik tėčiams (II dalis) 

(I dalis)

Ach, tu dar šauksi?

Kodėl vis dar manoma, kad vaikus reikia ruošti gyvenimo vėtroms, grūdinti lyg nuožmiuosius šaltkalvius? Juk, kai būni vaikas ir pajunti skriaudą, ji tavęs negrūdina, o žeidžia. Jei tokie sužeisti ateiname į šiandieną, tampa svarbu, kaip mes tą patirtį naudojame. Ar kaip neveikimo pateisinimą, ar suvokiame kaip pamoką, ko nedaryti savo vaikams.

Tačiau jei tai mus labai žeidžia ir daro įtaką sprendimams, turime grįžti į vaikystę ir išgyventi iš naujo. Juk vaiko nuoskaudos lieka ne dėlto, kad kažkas ne taip įvyko. O dėl to, kad mums nebuvo leista išgyventi ir išjausti tai iki galo, išverkti. Juk nebuvo galima kaltinti tėvų, ant jų pykti, šaukti, rėkti. O mušamo žmogaus natūrali reakcija priešintis, mums to daryti neleido. Netgi sulaukdavome tėvų įniršio: ,,ACH, TU DAR ŠAUKSI?“ arba pikto, tūžmingo: ,,KĄ PASAKEI? PAKARTOK!“ Kaip ir po to negalima liūdėti, užsidarius kambaryje sėdėti dienų dienas, nebendrauti: ,,KĄ ČIA ĮSIVAIZDINI?“ 

Esame išmokę pyktį slopinti, to mokome ir savo vaikus. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai, spontaniškai. Kita vertus, mes tiesiog negalime pakęsti mažų vaikų emocijų, tų pačių, kurių kažkada mums patiems neleido išlieti, todėl tai dirgina. Ir padėtį pakeisti nėra lengva. Juk neverksi šiandien dėl prieš trisdešimt metų gautos beržinės košės už prispjaudytą avižų košę.

Todėl visas neišgyventas emocijas mes, suaugusieji, tarsi sukemšame į dėžutę, užrakiname ir giliai paslepiame atmintyje. Tačiau į pasaulį atėję mūsų vaikai ima krapštyti tos dėžutės spyną. Tada tampame nepamatuotai griežti: ,,liaukis“, ,,nedrįsk“, ,,neliesk“, ,,negalima“... O iš tiesų kalame naują emocijų dėžutę, tik šį kartą savo vaikui. Ir ji kaip neišvengiamas palikimas keliauja iš kartos į kartą.  

,,Tėvai mane auklėjo griežtai, bet teisingai, – giriasi Mindaugas. – Griežti nurodymai ir nelaužomos taisyklės man padėjo tapti žmogumi. Stipriu ir tvirtu. Todėl esu šeimos galva, esu vertas būti neginčijamu autoritetu. Negalima leisti vaikams lipti ant sprando. Būtina laiku sudrausminti, jokių ožių ar priešinimosi.“

Ko pasiekia Mindaugas? Smurtas šeimoje eina kaip palikimas. Net jei kelerių metukų vaikas prekybos centre krinta ant žemės ir pradeda spardytis bei žviegti, visai nebūtina ant jo šaukti, pulti jį tramdyti. Pamąstykime, ar tai problema? Pasirodys – jokia. Tereikia pakelti vaiką, apkabinti ir išsinešti, kad netrikdytų kitų žmonių. Ir tiek. Jokio menkiausio noro jį tramdyti, bausti, įkalbinėti. Tai tik vaikas. Ir vaikai kartais taip elgiasi. O aš, kaip tėvas, turiu išlikti stiprus ir ramus. Krizinėse situacijose tiek šalia vaiko, tiek šalia žmonos, vyras turėtų jaustis vienodai. Išlikti ramus, orus. Jo pareiga į šeimą atnešti ramybę, apgaubti ją dėmesiu ir ginti nuo išorinių veiksnių. Juk kovoti pačioje šeimoje tiesiog neprotinga.

Susilaikymas ir asketizmas

Laukiant kūdikio natūralu, kad atsiranda nerimas, nežinomybės jausmas. Saugumo jausmą sukuria žinojimas, kaip bus. Šiuo atveju to iš anksto pasakyti negalima. Reikia pripažinti, kad vyras patenka į nepavydėtiną situaciją. Moteris šiek tiek nuo jo atitolsta, kartu jos sąmonėje atsiranda emociniai svyravimai, nerimas: ,,Kažkas naujo vyksta mūsų šeimoje. Aš nežinau, kaip bus su vaiku, ar jis bus sveikas, kokia būsiu aš. Nežinau, ar vyras manęs nepaliks, ar viskas klostysis palankiai, ar išliksime laiminga šeima“ – tai išgyvena beveik kiekviena moteris. Juk neretai pasitaiko, kad gimus vaikui tėvas neria į krūmus. Nepakėlė, neprisiėmė atsakomybės naštos. Nėščiai moteriai svarbu jausti vyro petį, be

sąlygiškai juo pasitikėti. Todėl būsimas tėvas turėtų rodyti visus ženklus, kad jis ruošiasi ją ir vaikutį globoti, ginti, saugoti, mylėti. Tikėtis, kad moteris bus tokia pati ir elgsis taip pat, kaip iki nėštumo, vyrui nederėtų. Senovės išmintis teigia, kad nėščia moteris negali turėti lytinių santykių. Kartais, esant nėštumo rizikai, tai rekomenduoja ir gydytojai. Tai yra nemenkas išbandymas vyrui. Tačiau reikšmingas jam, jo moteriai ir jų šeimai. Nusimato ilgas celibato laikas. Iš tiesų tai sveika visai šeimai, ypač moteriai. Ji turi tenkinti savo ir ateinančio vaiko poreikius, o ne vyro.

Vedų filosofijoje sakoma, kad lytiniai santykiai nėštumo metu yra tam tikras agresijos aktas ateinančio vaiko atžvilgiu. Tai nėra lengvi ir patogūs sprendimai vyrui, tačiau padeda sukurti stiprybės, atsakomybės, darnos šeimoje pagrindus. Vyras turi suvokti, kad jis yra ne vaikas ir jo elgesys ar žodžiai negali būti panašūs į ,,eisiu kitur“. Negavau saldainio namie, tai eisiu pas Onutę ar Marytę... Arba: ,,Kodėl man neparuošti pusryčiai?“, ,,Marškiniai nelyginti?“, ,,O kur apatiniai? Kodėl manimi nesirūpini? Aš gi vyras, man irgi reikia dėmesio.“ Toks inkštimas skamba minkštai.

Susilaikymas nuo lytinių santykių yra viena aukščiausių askezių formų. Tai galimybė tapti dar stipresniu, kartu savo moteriai leisti suprasti: ,, Man svarbu ne pačiam pasitenkinti, o tai, kad tu būtum patenkinta. Manimi rūpintis nereikia, aš stengsiuosi rūpintis tavimi ir mažyliu.“ Štai čia ir prasideda vyro, kaip šeimos autoriteto, užuomazgos.

Jūratė Jadkonytė Petraitienė

Knyga ,,Laukiame naujagimio"

tęsinys...

 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą