Turbūt ne kartą teko girdėti tokį vaikų pasižodžiavimą: kas pyksta – tam ragai dygsta. Pikčiurnų vaikų ir klausiame, ar vėl užpuolė ožiukai?… Kai vaikai ožiuojasi, tėvai neretai pasijunta bejėgiais. Grasinti diržu – ne pedagogiška, o bandymas susitarti gražiuoju ne visada būna sėkmingas, tad ką gi daryti? 

 

“Kartais būnu labai piktas, - prisipažįsta 8 metų Benediktas, - darau negerus darbus, ožiuojuosi. Neklausau mamos, nesusidedu žaisliukų, baruosi su broliu. Mama su tėčiu tada mane bara.” Berniukas sako, kad jam labai svarbu, jog mama jį apkabintų ir “pasiimtų” jo piktumą. “Mane “apgerina”, kaip apsikabina ir pamyluoja”, - sako Benediktas.

Morta sako, kad su ožiukais jau seniai bebuvo susitikusi, ji stengiasi paguosti, jei supyksta ar kokia nelaimė ištinka jos draugę. “Nelabai prisimenu, kada paskutinį kartą buvau susipykusi su tėveliais, matyt seniai tai buvo, - sako Morta, - dažniau tenka guosti ir raminti supykusius draugus, jeigu juos ištinka kokia nelaimė, ar nukrenta nuo dviračio ar nuo riedučių”.

 

Psichologė Sigita Dirgėlienė pastebi, kad daugelis vaikų augdami susiduria su įvairiomis vystymosi krizėmis. Pasak jos, psichologai išskiria tam tikras vystymosi krizes, susijusias su paties vaiko augimo tarpsniais, su jo gebėjimų raida, su besikeičiančiais santykiais tarp vaiko ir jo artimųjų.

“Taip vaidinamos vaikų psichologinės krizės pastebimos, kai vaikui sueina vieneri metai, tuo metu vaikas mokosi, ar jam pasitikėti aplinka ar ne, kiek jis gali pasitikėti savo jėgomis. Vėliau yra ankstyvoji vaikystė nuo metų iki trijų, kai ugdomas savarankiškumas. Tuo metu labai svarbu, kad šalia būtų žmonių, kurie jam yra artimi ir kuriais vaikas pasitiki.”, - sako psichologė S.Dirgėlienė.

 

Specialistės teigimu, būdamas šalia artimų žmonių, vaikas gali ugdyti savo savarankiškumą, pavyzdžiui gali nubėgti, pažinti, tyrinėti kažkokį jam įdomų dalyką ar reiškinį, susipažinti su nauju žmogumi, ir vėl sugrįžti ten, kur jam saugu. “Sulaukus trijų metų, prasideda vaiko iniciatyvumas, o taip pat gali išsivystyti kaltės jausmas”, - pastebi psichologė. Vėliau prasideda pradinės mokyklos amžius, kai daug ką sugeba atlikti savarankiškai, pasitiki savo jėgomis, jeigu vaikas per daug slopinamas, gali vystytis menkavertiškumas.

 

Psichologė sako, kad svarbiausia, kaip tėvai elgiasi įvairių vaikų krizių metu. Susidūrę su vaiko pykčiu, nepasitenkinimu, kaprizais, tėvai neretai išsigąsta ir nežino, kaip reaguoti, o kartais vaikų ožiavimasis sukelia tėvų pyktį, kuris pavirsta ir beržine koše.  Daugelis mūsų esame atsidūrę arba bent matę panašią situaciją, kai parduotuvėje vaikas, kuriam nebuvo leista kažką nusipirkti, krenta ant žemės, pradeda klykti ir daužyti kojomis grindis…

 

Psichologė Sigita Dirgėlienė sako, kad svarbiausia auklėjant vaiką yra nustatyti ribas: ką mes leidžiame ir ko griežtai ne. Jeigu nutinka klasikinė situacija parduotuvėje, psichologė pataria tėvams labai ramiai vaikui pasakyti: “Mes dabar perkame tą ir tą, jeigu tu dabar nenusiraminsi, mes tuoj pat išeisime iš parduotuvės”.  S.Dirgėlienės teigimu, sunkiausia savyje surasti tiek drąsos ir valios tą verkiantį, klykiantį ir besispardantį vaiką paimti ramiai tvirtai už rankos ar ant rankų ir išsinešti ar išsivesti.

 

“Pažadu, kad užteks vieno, gal dviejų tokių kartų ir daugiau to nebebus”, - sako psichologė S.Dirgėlienė. Kalbėtis su vaiku galima tik tada, kai vaikas visiškai nurimsta. Tą galima padaryti ir namie, ar kitoje parduotuvėje, į kurią užsukote su jau aprimusiu vaiku. “Nustatyti ribas, kas galima ir kas ne, svarbu auklėjant bet kurio amžiaus grupės vaiką, - sako S. Dirgėlienė, - žinoma, tos ribos vaikui augant irgi plečiasi, tačiau esminiai dalykai turi išlikti visą laiką”.  

 

Patirtimi dalijasi penkių vaikų mama Dainora:

 

“Vienas iš vaikų, kai pateko į krizę nuo dviejų metų, tai ji tęsiasi iki septyniolikos, tiek jam yra dabar. Jis visada kažkuo nepatenkintas, sunkiai adaptuojasi gyvenime. Gal kad pats vyriausias, kad reikėjo pasirūpinti mažesniais, gal per sunki atsakomybės našta. Jeigu turėčiau vieną vaiką, tai sakyčiau nesibaigianti krizė. Dar tūrių vieną mažesnį sūnų, kuriam visos krizės pasireiškė ryškiau nei kitiems vaikams.

Pajutau, kad jis būdamas šešerių metų tapo tarsi nevaldomas, nors ir nuo gimimo buvo su savo labai stipriu “aš”.  Mane nuramino draugė, sakydama, kad jam tiesiog trūksta veiklos. Kai jis nuėjo į mokyklą, vaikas visiškai pasikeitė, jam nebereikia sakyti, kad privalo pasisveikinti ar padėkoti. Jis iš karto pasijuto orus. Pradėjo lankyti visus įmanomus būrelius, jam viskas sekasi ir viskas įdomu. Po truputį visi charakterio nelygumai nusigludino, taip stipriai nebesireiškia, jokių traumų nebesukelia”.

 

Pasakoja mama Elena:

 

“Vaikų amžiaus krizes, kurios pasitaiko trijų, penkių, septynių  metų amžiaus vaikams, mes išgyvenome, kaip “priklauso”. Ne visada į tai kreipdavome didelį dėmesį ir ne visada tai vertinome kaip krizę. Manėme, kad tai tiesiog yra ožiukai, pralaukdavome tą laiką, kol jis pasibaigdavo.

Viena krizę iš tiesų išgyvenome rimtai. Tai atsitiko tuo metu, kai sužinojome, kad namuose bus naujas šeimos narys. Nors mūsų pirmoji mergaitė buvo gana didelė, jau aštuonerių metų, ji šią žinią priėmė lyg ir teigiamai, tačiau po poros mėnesių pamatėme, kad atsiranda tam tikri elgesio pokyčiai, vaikas palaižė klijų, dar kažką keisto įsikišo į burną... Tada teko labai nuoširdžiai pasikalbėti ir po to pamatėme, kad reikalai taisosi, ta krizė ar audra, kuri buvo beužklumpanti mūsų šeimą, slinko slinko ir praslinko”.

 

Pasak psichologė Sigitos Dirgėlienės, kad ir kaip sunervintų, supykdytų vaikas, reikia suimti save į rankas, įkvėpti oro ir suskaičiuoti iki dešimties. “Būtų gerai, kad tėvai tokioje situacijoje nesigriebtų diržo, nepradėtų rėkti, o atvirkščiai pabandytų nusiraminti, suskaičiuoti iki dešimties ir per tą laiką pagalvoti, kas gi čia atsitiko, kodėl mano vaikas mane dabar taip šokdina, kodėl, tarkime nuolat vedžioti už rankos. 

Kartais atsakymas į šį klausimas būna pats paprasčiausias: jis pats tiesiog dar negali vaikščioti, bet labai nori!” – sako psichologė S.Dirgėlienė. Būna tokių situacijų, kad trimetis vaikas labai nori pats apsirengti, neleidžia jam padėti. Tėvai skuba, ir jiems atrodo, kad vaikas ožiuojasi, nors dažniausiai patys suaugusieji ir būna labai nenuoseklūs.  

 

Psichologė Sigita Dirgėlienė pataria tėvams būti nuosekliems ir visada patiems laikytis savo sukurtų taisyklių. Juk vaikus mokome savarankiškumo, sakome, kad tu jau didelis, todėl daug ką turi daryti pats: rengtis, valytis dantukus ir t.t.

Tokius dalykus psichologė vertina labai teigiamai, tačiau skubėdami tėvai lyg ir užmiršta savo ankstesnes pastangas ir savo nurodymus vaikui, bando kuo greičiau vaiką aprengti, pamaitinti, nuprausti, o vaikas tai suvokia kaip visiškai naują situaciją. “Natūralu, kad jis priešinasi, jam tai nepatinka, nes juk vaikas žino, kad yra giriamas už tai, kad viską daro pats, o čia mama apverčia viską aukštyn kojomis”, - sako psichologė.

Jeigu neįmanoma išvengti tokių situacijų, S.Dirgėlienės teigimu, reikėtų vaiką įspėti iš anksto, kad rytoj mes labai skubėsime, todėl aš tau padėsiu. Galima net gi tuo pačiu momentu vaikui paaiškinti, kad mama šiuo metu labai skuba, todėl šiandien padės vaikučiui greičiau susiruošti, o štai rytoj jis vėl galės viską daryti pats. “Svarbu išvengti vaiką dirginančių stresinių situacijų”, - sako psichologė S.Dirgėlienė.

 

Auksė Kontrimienė