Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 
 

 
 

 
 
 

Skarotos moterys, sirų pabėgėliai, skurdas ir karas

Dalintis

Jaunimo mainų progamos įspūdžiai iš Urfos

Šių metų sausio mėnesį draugija „Veikiam.lt“ atstovavo Lietuvą tarptautiniame jaunimo mainų projekte ,,Not scared to say welcome“, finansuotame pagal „Erasmus +“. Į Šanliurfo miestą, dar žinomą, kaip Urfa, suvažiavo jaunimo organizacijų atstovai iš Vokietijos, Italijos, Turkijos kitų miestų. Lietuvos komandą sudarė 6 asmenys. Dalis jų į Turkiją atvyko pirmą kartą. Turkijos žmonių svetingumą žino daugelis lietuvių, atostogoms besirenkančių kurortus, kur viskas išpuoselėta, pritaikyta turistams ir, žinoma, viskas įskaičiuota. Šanliurfo miestas ir apylinkės kitokie. Čia žavėjo ir stebino pietryčių kraštams būdingas gatvių pramoninis šurmulys, neįprastas lietuviams maistas, itin puoselėjama religinė kultūra. Atvykėlius lydėjo ne tik vietinių žmonių šypsenos, bet ir susidomėję žvilgsniai.

Skurdas – ištikimiausias palydovas

Vienas iš tarptautinio projekto tikslų - pažintis su karo pabėgėlių problematika. Urfoje skaičiuojama per 2 milijonus gyventojų. Pabėgėlių problema šiame regione yra ypač opi, nes vos už 60 kilometrų - Sirija, kur vyksta pilietinis karas. Nuo 2012 metų į Turkiją plūsta žmonės, ieškodami saugaus gyvenimo, naujų namų sau ir savo šeimos nariams. Teigiama, kad per tuos metus Turkijos sieną perėjo per 4 milijonus Sirijos, Irano piliečių.

Pirmosiomis „Erasmus +“ projekto dienomis dalyviams buvo suorganizuotas susitikimas su Turkijos migracijos departamento vadovu, kuris pasakojo, kaip pabėgėliai jų mieste gali gauti prieglobstį, kaip ieškomi prarasti žmonių tapatybės dokumentai, skiriamos pašalpos, registruojami pabėgėlių šeimose ką tik gimę mažyliai. Daugelis pabėgėlių yra vieniši. Praradę artimus žmones: vyrus, seseris, žmonas, vaikus, tėvus. Žodis Tėvynė jiems labiau asocijuojasi su patirtu siaubu. Į ją grįžtama tik atsiminimuose, dar sapnuose. Ir saugumo jausmas jiems – negrįžtama vertybė, krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso. Dažnai sieną jie pereina su keliais paskubomis iš namų pasiimtais daiktai, kartais spėja pasiimti ir dokumentus. Kai kurie turi santaupų, tačiau dažniausiai - tokie, kaip stovi. Turkijoje gauti pajamų ir rasti užtikrintą darbą jiems tikras iššūkis, nes nemoka turkų kalbos. O tie, kurie intensyviai ieško, dažniausiai gauna menkai apmokamą, nes jiems skiria perpus mažiau, nei vietiniams. Daugelis pabėgėlių mokosi turkų kalbos ir siekia gauti Turkijos pilietybę. Kita vertus, reikėtų pripažinti ir tai, kad pagal jų tradicijas, dauguma moterų nedirba, jos pratusios suktis aplink namus, rūpintis vaikais. Ypač sunkiai gyvena našlės su mažamečiais. Jei šeimos maitintojas žuvęs kare ar dingęs be žinios, jos privalo verstis pačios. Skurdas – ištikimiausias palydovas. Moterys gyvena baimėje dėl ateities ir viliasi, kad jų vaikams bus geriau. Kartais vyresni šeimos vaikai nelanko mokyklų vien dėl to, kad galėtų dirbti ir padėti gausiai, pametinukų pilnai šeima. Gatvėse galima sutikti 5-9 metų vaikų, iš praeivių kaulijančių pinigų.

Belaukiantys malonės iš dangaus

Projekto dalyviai turėjo galimybę apsilankyti keliose pabėgėlių šeimose, kurios jau ne vienerius metus įsikūrusios Šanliurfo mieste. Beje, prieš tai, kol buvo tvarkomi dokumentai, apie porą metų gyvenusios pabėgėlių stovyklose, palapinėse. Kartu su kitų šalių atstovais lietuviai jiems nuvežė labdaros: drabužių, avalynės, higienos prekių. Migracijos centre susitvarkę dokumentus pabėgėliai gauna ypatingą statusą ir Turkijos valstybės skiriamą pašalpą, kurios užtenka susimokėti nuomą už itin kuklų, atokiame rajone esantį būstą ir komunalines paslaugas. Nelabai svetingai juos priima šalia gyvenantys vietiniai turkai, kaimynai. Pastarųjų nuomone, valstybė rūpinasi pabėgėliais labiau, nesi savo piliečiais. Neapykanta įsiplieskė dėl pašalpų. Beje, tiek skurdžiai gyvenantys turkai, tiek pabėgėliai iš Sirijos savo nepriteklių, o kartu ir neveiklumą, dažnai dengia religiniais įsitikinimais. Jie teigia, kad viską lemia ir padėti gali tik Dievas. Ir tai juos daro savotiškai neįgaliais, nes jie laukia gėrybių iš dangaus, užuot bandę aktyviai verstis patys. Šanliurfo miete yra įkurta ir per dešimt prieglaudų sirų vaikams, kurie karo metu prarado tėvus. Jais rūpinasi ir prižiūri šeimų netekusios sirės.

Tik susivienijus galima įveikti smurtą

Tarp „Erasmus +“ dalyvių buvo ir trys studentai, pabėgėliai iš Sirijos. Tai jauni žmonės, radę jėgų ir noro savo gyvenimą pradėti iš naujo. Išmokę turkų ir anglų kalbas, įstojo studijuoti į Turkijos aukštąsias mokyklas. Du iš jų po kelių metų pertraukos sugebėjo tęsti studijų kryptis, kurias buvo pasirinkę dar prieš karą savo šalyje.  Projekto organizatorius Turkijos universiteto socialinių mokslų dėstytojas Hakan Gülerce, kalbėdamas apie pabėgėlius, sakė, kad jų problemas spręsti dažnai trukdo itin ryškūs kultūriniai skirtumai. Daugelis šalių atsisako sirams padėti. Todėl itin svarbu, kad jaunoji karta, tapusi šio karo liudininkais, siektų įveikti neapykantą skirtingų kultūrų žmonėms, juos atjaustų ir padėtų. Todėl šis tarptautinis jaunimo bendradarbiavimas projekte yra itin reikšmingas. Tik susivienijus galima įveikti smurtą, neapykantą, kartu padėti žmonėms, jų vaikams, tapusiems siaubingų įvykių aukomis. Pasak organizatoriaus, reikia stengtis pažinti vieniems kitus, ieškoti bendrystės ir į pasaulį bei jo problemas pažvelgti vieningu žvilgsniu. O grįžus, savo šalyje, tapti taikos ambasadoriais, skleidžiančiais atjautos ir pagalbos idėjas, kurios gali sukurti saugesnį pasaulį visiems.    

Seniausia pasaulyje šventykla

Šanliurfo apylinkės garsėja pasaulyje senųjų civilizacijų gausiu palikimu. Projekto dalyviai lankė įžymiausius muziejus, etnografinius kaimus, ypač sužavėjo šventyklos.  Viena jų - seniausia pasaulio šventykla, saugoma UNESCO ir datuojama prieš 12 tūkstančių metų. Ji 8 000 metų senesnė už piramides ir 10 000 už Anglijos  Stounhendžą! Tai Giobekli Tepė - civilizacijos lopšys, esanti 15 km nuo Urfos, netoli sienos su Sirija. Teigiama, kad tai reikšmingiausias XXI amžiaus archeologinis atradimas. Ant atkastų plokštumų rasta išraižytų gyvūnų reljefai. Spėjama, kad čia gyveno žmonės, kurie garbino laukinius gyvūnus. Šiuo metu archeologiniai darbai sustabdyti, nes baiminamasi, kad nepradėtų smukti šlaitai. Tačiau tai tik laiko klausimas, nes neabejojama, kad čia slypi dar daug mūsų civilizacijos kultūros paveldo, ir, kad ES archeologai šias kalvas ateityje dar ,,prakalbins“, skirs finansavimą, atsiųs savo mokslininkų komandas. Beje, gidas pasakojo, kad šiose vietose, kur rasta šventykla, vasaromis būna itin karšta, temperatūros stulpelis yra pasiekęs iki 64 laipsnių karštį. Žinant, kad prieš daug tūkstančių metų mūsų žemė vadavosi iš ledynmečio, visai tikėtina, kad būtent šioje vietoje buvo geriausios klimato sąlygos, šilčiausia, dėl to ir kūrėsi pirmosios žmonių civilizacijos.

Skarotos moterys

Miestelių ir didmiesčių gatvėse į akis krenta uždara moterų apranga, kuri skirta nukreipti nuo savęs dėmesį, išnykti minioje, nebūti pastebėta, tačiau kaip tik tai traukia svetimšalių dėmesį: vienus žavi paslaptingumas, kitus piktina moterų priespauda. Vienaip ar kitaip abejingų mažai. Daug diskusijų apie moterų drabužius iškyla ir musulmonų bendruomenėse. Skirtingi islamiški kraštai, kultūros, žinių bei tikėjimo lygis lėmė skirtingą drabužių stilių ir aprangos įvairovę. Kartais net patiems musulmonams yra sunku suvokti, koks iš tiesų turėtų būti taisyklingas moters dengimasis. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad Korane hidžabo (slepiančios moteris aprangos) reikšmė yra labai aiški – tai užsklanda, paslepianti moterį nuo svetimų akių. Ši užsklanda slepia ne vien tik plaukus: visą moterį, jos kūno linijas, judesio manieras, net laikyseną. Akivaizdu, kad norint visiškai atitikti hidžabo nuostatas, musulmonė privalo ne tik dengti savo kūną nuo galvos iki kojų, išskyrus veidą ir plaštakas, bet ir laikytis tam tikrų elgesio, kalbėjimo normų.

Neprivaloma, bet dėvima

Projekte dalyvavusios studentės iš Turkijos teigė, kad dėvėti skaras privalo giliai tikinčiųjų šeimų atstovės. Nesvarbu, karšta ar šalta, lauke ar kambary – visur mergina privalo būti ,,pasislėpusi“. Mergaitėms skaros imamos rišti sulaukus pirmųjų lytinio brendimo požymių. Be skaros jas gali matyti tik šeimos nariai bei sutuoktinis, kai tokį jau turi. Dar - kitos moterys. Viena iš projekto dalyvių, studentė Zeiyna iš Sirijos pasakojo, kad jos šeima itin tolerantiška, išsilavinusi ir pasaulietiškų pažiūrų, todėl mergina skaros rištis neprivalėjo. Tačiau ji su skara. Ir tai buvo jos pačios asmeninis sprendimas. Zeiynos tėvas - rusų kalbos profesorius, brolis - žinomas architektas Sirijoje, o dabar ir Turkijoje. Kai tėvas pirmą kartą pamatė dukrą su skara, nustebo, bet neprieštaravo. Sirė pasakojo, kad apsispręsti padėjo tai, jog skarą nešioja mama, kaimynės, vyresnė sesuo. Jai tai labai gražu ir asocijuojasi su tikru subtiliu moteriškumu, skaistumu, paslaptimi. Zeiyna parodė nuotrauką, kurioje yra be skaros - atrodo visai kita mergina -  plaukai siekia juosmenį. Deja, ši nuotrauka tik moteriškai auditorijai.

Moterų skaros vienspalvės ir įvairių raštų, nuo šilko skarelių iki grubios vilnos apsiaustų. Kiekviena skara užrišama taip, kad visiškai paslėptų moters plaukus ir kaklą. Gali matytis tik veidas. Po skara yra dar viena skara-kepurė, kuri tampriai priglusdama suspaudžia plaukus, tačiau jos forma leidžia sukurti savotišką kuodą, kurio dėka galvos forma atrodo dailesnė. Tiesa, turkės nevengia makiažo. Kad ir kaip prieštaringai atrodytų, jaunų moterų veidai padengti pudra, blakstienos paryškintos tušu, o lūpos geidulingai padažytos subtilios spalvos dažais. Jos tokios pat, kaip ir kitos pasaulio moterys. Jos moka juokauti, stebėti ir stebėtis. Net apkalbinėti. Po savaitės buvimo šalia, po pokalbių, klausimų, kultūrų lyginimo ir tiesiog moteriškos bendrystės, imi suprasti, kad moterys, paslėptos po skaromis, yra mielos, linksmos, žingeidžios. Ir tas uždaras jų aprangos būdas po kiek laiko visiškai neerzina, priešingai – meistriškai užrišta skara, tvirtinama net adatėlėmis, ima atrodyti stilingai ir žaviai. Be to, egzistuojančios rišimo mados ir net ypatingi rišimo būdai, kuriais musulmonės vienos kitoms gali perduoti tam tikrus informuojančius ženklus.

Netikėtumas, vyrų pavadintas ,,no touch“

Islamo religija itin stipriai įsigalėjusi Turkijos provincijoje. Nuo moterų dėmesys nukrypsta ir į vyrus, kurie, metę darbus, meldžiasi kelis kartus per dieną. Daugumai žmonių tikėjimas yra pats svarbiausias gyvenime, tik paskui rikiuojasi šeima ir Tėvynė. Nors vaikai svajoja  būti mokytojais, lėktuvų pilotais, gydytojais ar policininkais, vyresnio amžiaus žmonės teigia, kad svarbiausias jų gyvenimo tikslas - nuvykti į Meką.

Kitas religinis kraštutinumas, nustebinęs tarptautinio projekto vyrišką auditoriją iš Lietuvos, Vokietijos ir Ispanijos, buvo tai, kad joks vyras negali prisiliesti prie kai kurių musulmonių, net to paties projekto merginų (tokių buvo 5). Nors jos iš pradžių niekuo nesiskyrė nuo kitų skaras ryšiančių turkių. Šios jaunuolės niekada nepaduodavo rankos sveikinantis, niekada nesėsdavo šalia vyro autobuse, tik stebėdavo ir laikydavosi per atstumą. O norėdamos perduoti daiktus, demonstratyviai padėdavo juos ant stalo ir pan. Tai pirmomis dienomis projekte dalyvavusiems jaunuoliams iš Europos šalių, buvo didelis netikėtumas, kurį jie pavadino ,,no touch“.

Mokyklos kieme – alyvmedžių giraitė

Pažintis su Turkijos švietimo sistema prasidėjo Harran miestelio (Turkijos pakrašty) pradinės mokyklos kieme. Čia projekto dalyviai pasodino per 40 alyvmedžių. Juos pakeliui į miestelį nupirko šalia greitkelio įsikūrusiame medelyne. Vieno medelio kaina 7 turkiškos lyros (apie eurą). Pradinė mokykla įsikūrusi tyruose, aplink nesimatė jokios gyvenvietės, gana moderni, su erdviomis klasėmis ir net interaktyviomis lentomis. Turkijoje švietimas privalomas ir nemokamas nuo 7 iki 15 m. amžiaus. Atvykus į mokyklos kiemą, ,,Erazmus+“ komandos jau laukė išsirikiavę pirmų - ketvirtų klasių mokinukai. Sodinimo procedūra buvo itin žaisminga ir greita. Prasidėjo nuo vaikų ir projekto dalyvių komandų formavimo bei bendrų žaidimų. Tada į iš anksto iškastas duobes buvo sudėti sodinukai ir užberti molingu smėliu. Kaip manote, kas nutiko po talkos? Žinoma - šokiai. Čia pat iš kažkur buvo atnešti skardūs būgneliai, atidarytos automobilio durelės, iš kur radijo bangomis sklido autentiškos turkų melodijos. Visi sustojo ratuku, susikibo rankomis ir šokio ritmu smagiai sukosi rateliu. Turkijoje vos ne kiekvienas susitikimas ar išsiskyrimas su bičiuliais vainikuojamas tokiais šokiais.

Šaltibarščiai Turkijoje

O kaip su maistu? Ką galima paragauti Urfoje? Restoranai ir valgyklos gamina patį tradiciškiausią Turkijos maistą. Jie valgo nemažai mėsos, dažniausiai vištieną ir avieną. Kiaulienos, dėl religinių įsitikinimų, nevalgo. O draugiškai pasiūlius mūsų įprastų saldainių, vadinamų guminukais, atidžiai studijuoja pakelio informaciją apie sudėtį. Jei randa užrašą, kad gaminio sudėtyje yra natūralios želatinos (kuri išgaunama iš kiaulienos), atsisako. Guminukų galima įsigyti ir Turkijoje, kurie gaminami specialiai musulmonams, su dirbtine želatina. Maisto užeigose porcijos gana didelės ir sočios, kainos apie 15-20 lyrų. Pagrindinis patiekalas patiekiamas su troškintomis arba keptomis daržovėmis, kepta malta arba smulkiais gabalėliais supjaustyta mėsa. Gatvėje galima rasti vadinamo greito maisto – į paplotėlius susuktų kebabų. Gardinama daug prieskonių, tarp kurių dominuoja aštrioji paprika. Šalia mėsos patiekalo visada patiekiama šiek tiek ryžių ar kruopų, būtinai atskiras indelis su smulkintomis šviežiomis salotomis ir daržovėmis. Ir dar visada – indelis jogurto, vietinio airano. Jei ne gamykliniame plastikiniame indelyje, tai supilta į dubenėlį. Toks jogurtas gali būti pagardintas žolelėmis, kruopomis, avinžirniais. Beje, per tradicinio kulinarinio paveldo vakarėlį lietuvių komanda pristatė čia pat, iš vietinių produktų, pagamintus šaltibarščius. Komanda iš Italijos – tradicinę pastą, Vokietijos – kalėdinius pyragus ir glazūruotus sausainius, sirai – kuskuso kruopas su kepta vištiena ir turkai – kuskuso kruopų, smulkintų daržovių ir žolelių stipriai rankomis išminkytus ir nevirtus kukulius. Skaniausiu patiekalu buvo išrinkti – lietuviški šaltibarščiai. Ragauti atbėgo net viešbučio restorano šefai. Receptu pasidalinta. Todėl, jei vyksite į Šanliurfą, ką gali žinoti, galbūt restorane nuo šiol bus galima gauti ir lietuviškų šaltibarščių, turkų meiliai vadinamų ,,pink soup“. 

Geresnis pasaulis

Projekto „Erasmus+“ dalyviai pripažįsta, kad šios kelionės patirtis į žmogiškas pabėgėlių problemas leido pažvelgti iš kitos perspektyvos - kultūrinės, dvasinės ir istorinės. Tai puiki galimybė Lietuvos jaunimui sutikti tiek daug skirtingų kultūrų žmonių, akimirksniu su jais susidraugauti ir kartu suprasti bei pažinti ne tik vieniems kitus, bet ir prisiliesti prie šalies organizatorės -  Turkijos iššūkių. Šiuo atveju - pagalbos organizavimas karo pabėgėliams ir sklaida apie tai.

Betarpiškas bendravimas su labai skirtingų kultūrų ir patirčių jaunais žmonėmis, teminės diskusijos, atviros įžvalgos, sukuria ypatingą ryšį, grįstą pasitikėjimu, atjauta ir supratimu. Tokį, kuris gali padėti kurti mums visiems draugiškesnį pasaulį. 

Jūratė Jadkonytė Petraitienė

 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą