Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Pasaka – mįslė mažiesiems

Dalintis

Iš ciklo – močiute, paskaityk            

Pasaka – mįslė mažiesiems

Simukas jau – nebe mažas. Jis  jau žino, kad dienų, kurios vadinasi darbo dienomis yra labai daug ir jos slenka labai lėtai ir būna nuobodžios. O  savaitgalio dienos prabėga labai greitai. Per nuobodžiąsias  dienas tėtis ir mama išeina į darbą, o su juo pabūti ateina senelė auklytė. Ji ne paprasta senelė. Simukas įtaria, kad ji gali būti robotė. Mat, jos balsas  būna toks, kaip sudrėkinta juoda duona, užbarstyta cukrumi, ir toks paukštiškai čiulbantis, kol tėtis ir mama dar būna namuose. Matyt, tai rytinė vaikų mylėjimo programa. Kai jie išeina, ji tvarko kambarį, plauna suaugusiųjų kavos puodukus. Programa, matyt, išsikrauna, o pakrauti nėra kam. Todėl ji pasidaro nekalbi. Jei jis ją kalbina, ko nors klausia ji tuoj atšauna: ,,Žaisk su žaislais, tai įžūlus vaikas, painiojasi po kojomis ir vis lenda į akis. Pamiegotum dar. Rytas ankstyvas“.

Gerai sureguliuota robotė nesakytų tokios nesąmonės, kad jis lendąs į akis. Akys mažos, o jis didelis. Per kitą gimtadienį jau ant šventinio torto  tėtis uždegs penkias žvakes. Simukas pravirktų, bet bijo, kad auklytė visai nesugestų ir nepasidarytų pavojinga. Todėl  pasiima savo draugą - iš medžio išdrožtą  naminuką Joną ir sprunka į lovą.

Namuose sukinėjasi tik robotė. Nėra kam pasiguosti. Naminukas žiūri į jį tokiomis didelėmis,  protingomis akimis. Rodos tuoj, tuoj prabils. Ir iš tiesų prabyla:

- Simuk, šiandien stebuklingo kilimo iškylų diena. Ar nenorėtum pakeliauti? Va, langas atviras jis priskris prie mūsų namo lango, aš padėsiu tau užlipti ir į kelionę. Turime nuskristi į naminukų gėlyną, priskinti gėlių,  ir kilimu nugabenti mano draugams.

- Gerai,- atsako Simukas. O kur  jie gyvena?

-  Mažieji žmogeliukai gyvena stebuklinguose rūmuose, ten  įėjimas tikra besisukanti karuselė, laiptai  juda ir kelia žmones aukštyn. Ten pilnos lentynos visokių gėrybių. Naminukai saugo rūmų gėrybes. Rūmuose gyvena ir mano draugė kaukutė Onutė. Šiandien jos gimtadienis. Mano draugai nori gėlėmis apvainikuoti  rūmų duris, kad Onutės šventė būtų linksmesnė ir gražesnė.

- Naminuk, jau stebuklingas kilimas atskrido. Vaje, kokios ilgos virvinės kopėčios. Bet aš truputį bijau.

-  Kopėčios stebuklingos – tik paliesime pačios užkels ant kilimo.

Taip ir buvo. Nespėjo Simukas nė mirktelėti ir atsidūrė ant aukštai, aukštai skrendančio kilimo. Kilimas - ne lėktuvas, skristi buvo vėsoka. Jis buvo labai linksmas. Skrido niūniuodamas, tai pakildavo aukštai , tai nusileisdavo žemiau. Kartais jis užkliūdavo už debesėlių  ar pakliūdavo į oro duobes. Kai  Simukas pažvelgdavo žemyn, iš aukštai miestas ir priemiesčio laukai atrodė tikras mažylių pasaulis: Maži namukai, medžiai, automobiliai, žmogeliukai. Kilimas skrido greitai. Kokį pusvalandį paskraidę jie  pamatė, kad  kažkokios nematytos vėliavėlės pačios jiems mojuoja.

Atvykome, tuoj nusileisime,- pasakė kilimas.

Tik nusileidę į pievelę, keleiviai pamatė, kad vėliavėles judino naminukai. Keli būreliai mažų žmogeliukų sunkiai nuvaldė  daug aukštesnes už juos vėliavėles. Nykštukės mergaitės ruošė puokštes iš neužmirštuolių, vėdrynų, smilgų, švylių, dobiliukų, ramunių.

Paskubėkite nešti puokšteles. Kaukutė Onutė mūsų laukia,- paskubino nykštukes kilimas.

 Kilimas pavirto tikra pieva.  Čia buvo mėlynų, geltonų, baltų kvepiančių gėlių. Kvapai kuteno nosį ir Simukas kelis kartus nusičiaudėjo. Priemiesčio laukai tolo, artėjo miesto gatvės. Kilimas dairėsi nuošalesnės vietos nusileidimui. Tiesa, jis negalėjo nusileisti prie rūmų, jį būtų kas nors pastebėjęs, gal net sugavęs – visokių žmonių pasitaiko. Kilimui būtų buvę nemalonu, jei kas nors jį būtų išbaręs ir liepęs neišdykauti, o gulėti paklotam. Kam malonu gulėti paklotam? Naminukas Jonas padalino parašiutus visiems keleiviams, o vienas – skirtas gėlėms. Labai gražu, kai žemyn leidžiasi parašiutas su daugybe gėlių.

Mamyte, pažiūrėk, kiek daug mažyčių aitvarų, - sušuko gatve einanti mergaitė.

 Onutė laukė draugų prie įėjimo. Jai tai buvo pavojinga. Žmonės vis ėjo ir ėjo. O ji turėjo saugotis žmonių kojų, panašių į vaikščiojantį mišką. Kaukutė mielai  įsikūrė Simuko kišenėje, kur joks pavojus jai nebegrėsė. Jie sugužėjo į vaikų žaidimų patalpą, kuri dar nebuvo atidaryta lankytojams.

Prašom visi prie vaišių stalo,- pakvietė Onutė.

Atsiprašau, ar galiu paklausti, kuo mes vaišinsimės? - pasiteiravo Simukas.

 Duonute. Aš prikepiau daugybę mažų kepalėlių. Miltai šių metų grūdų derliaus.

 Nelabai skanios vaišės,- pamanė Simukas, bet nieko nepasakė Onutei, tik suraukė nosį.

Prie didelio stalo susėdo daugybė Onutės draugų. Jie padainavo gimtadienio dainą, kas kaip mokėjo sveikino kaukutę.

- Kaip puiku, Onute, kad vaišini mus duonute. Nėra skanesnio ir daugiau stiprybės teikiančio valgio negu duona. Kiekvienoje šalyje, kiekvienuose namuose ji vis kitokia. Gal todėl ji primena namus ir tuos, kurie išlydi į tolimą kelią ir laukia sugrįžtančių keleivių. Duonutė kvepia gimtine, laukų vėju, ajerais. Naujo derliaus grūdai su džiaugsmu pilami į aruodus. Vėliau juos mala malūne, kad pavirstų į švelnius miltus. Tada ruošiama tešla, kuri įvairiai skaninama. Saldumynai greitai įgrįsta, o traški duonutė kasdien su mumis, be jos nebūna nei pusryčių, nei pietų, nei vakarienės, - kalbėjo miškų monas.

Simukas apsidairė ir pamatė, kad padėkuose ne tik duonos kepalėliai, bet ir kažkokie nematyti kepiniai. Vienas kepinys buvo panašus į blyną. Jis pasiteiravo savo draugo Jono, koks tai patiekalas.

- Tai lavašas, - paaiškino naminukas, -  minkšta, plona nerauginta  duona, gaminama  Kaukazo ir Artimųjų rytų šalyse. Tešla iškočiojama, padaromas didelis blynas ir iškepamas. Iš jo galima daryti įvairiausius lankstinukus su įdaru: mėsa, sūriu, varške su riešutais, įvairiomis daržovėmis. Onutė iškepė netikrą picą. Gal paragauk?

Simukas paragavo ir jam patiko aštraus skonio pica. Tada jis pamatė keistos duonos kepalėlių. Pasiėmė vieną. Duona  buvo skani, traški.

- Tai itališka duona Čiabata, - paaiškino Miškų monas, - balta duona, gaminama iš kvietinių miltų ir mielių. Duonos kepalas dažniausiai ištęstas, platus ir plokštokas. Čiabata yra gamina įvairių rūšių.

 Ji labai skani,- pastebėjo Simukas.

- Prancūzai mėgsta ilgus batonus, -   parodė į kitą padėklą miškų monas. - Antai batonas su sviesto ir malto česnako įdaru, o šis vadinasi ,,baguette“ – viršuje traškus, viduje purus, minkštas. Matai jis perpjautas ir į jį pridėta įdaro: sūrio, daržovių. Batonas – valgoma lėkštė.

Pažvelk į padėklą su lietuviškos duonelės kepalėliais. Saldrūgštė iš ruginių miltų juoda duonelė kvepia kmynais. Saulė ir tėviškės žemelė apdovanojo ją vitaminais. Ji gardi aptepta su sviestu ar su medumi. Duona lietuvio pagrindinis maistas. Senovėje  ji buvo aukojama dievams, kad jie saugotų žmones nuo nelaimių.  Mus miško, vandens  telkinių būtybes taip pat vaišino duonele. Dabar bažnyčioje šventinama Agotos duonelė. Žiemą vasario mėnesį penktąją dieną močiučių namai kaime pakvipdavo kepama duona. Dabar retai kas ją bekepa, nusiperka parduotuvėje. Pašventinta duona įgauna daug galių. Jos gabalėlį toli ir ilgam iškeliaujantys žmonės pasiima į kelionę. Duonutė saugo žmones nuo ligų, nelaimių, blogų žmonių, vagių ir padeda sugrįžti namo.

Kaimo namuose pašventinta duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies – kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų.  Žmonės manė, kad Šv. Agotos duona apsaugo nuo visokiausių negandų: gaisrų, vagysčių, ligų.

Ar galėsiu mažą kepalėlį  Šv. Agotos duonelės parsinešti namo. Mano auklytė robotė sena, blogai beveikia. Vaikų mylėjimo programa greitai išsikrauna, bijau, kad bėda neištiktų, pasiteiravo Simukas.

- Žinoma, - atsakė monas. Simuk, dar paragauk riešutų duonos ir  vaisių duonos.

- Taip, iš tiesų galima iškepti labai skanios duonutės, nusistebėjo Simukas  ir pamatė, kad Onutė neša į salę desertą. Gražiose taurėse  džiovintos duonos trupinėliai, apšlakstyti saldžiu vandeniu, ant jų plaktos saldžios grietinėlės kalnelis ir vaisių  gabalėliai.

- Pasivaišinkite donute ir eikime pažaisti, - pakvietė Onutė.

Bet kas tai. Onutė  prabilo robotės balsu: Simuk, metas keltis, papusryčiausime ir eisime žaisti į smėlio dėžę. Pranyko šventės salė, stalas, naminukai, girių monas, kaukutė Onutė. Jis atsidūrė savo lovoje, o prie lovos – auklytė - robotė.

- Koks gražus sapnas, - pamanė Sauliukas. Bet jo rankoje buvo  mažas kepalėlis duonos,- tai čia sapniškai nesapniškas nuotykis, - sumurėjo Simukas, bet auklytė jį išgirdo.

- Simuk, tokių nuotykių būna vaikystėje ir kartais aplanko nepaprasti draugai, paaiškino ji.

 Simukas ištiesė jai duonelės kepalėlį. Auklytė susigraudino, atkando kąsnelį, paglostė Simuką ir pasakė:

- Įkyrus tu vaikas, nėra su tavimi ramybės, bet tu vis tiek man esi labai  mielas.

- O gal aš apsirikau, gal ji ne robotė? Bet gali būti, kad šventa duonelė ją pakeitė,- susimąstė Simukas.

 Galvosūkis - kur Simukas šventė kaukutės Onutės gimtadienį?

Virginija Laurinaitienė

 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą