Vaikai altruistai

Dūsaujate išgirdusi, kaip mamos pasakoja apie mažus ir gobšius žmogelius? Sakote, kad man tokį vaiką? Nes jūsiškis niekaip nesupranta, kas yra „nuosavas daiktas“….

Apie jaunuosius švaistūnus ir altruistus pasakoja psichologė Erika Beržinienė.

 

Labdaringoji veikla

„Einant į darželį Domukas kniaukia, kad jam nupirkčiau cukrinių riestainių. Iš anksto žinau, kad juos išdalys grupės vaikams. Ne pirmas kartas. Lygiai taip pat vaikas lengva ranka (net neprašytas) atiduoda savo mylimiausią meškiuką užsukusiems giminaičiams. O kieme draugams „skolina“ žaislus: „pasiimk, man tai jau nusibodo…“ – pasakoja Judita ir prašo patarimo. - Kaip atpratinti vaiką nuo „labdaringos veiklos?“

Iš pradžių psichologė siūlo pasvarstyti, dėl kokių priežasčių jūsiškis galėjo tapti altruistu.

 

Perku malonę arba kyšininkavimas

Pirmoji ir bene svarbiausia priežastis – mažieji bando nusipirkti kitų vaikų malonę. Tai tarytum kyšininkavimas vaikų visuomenėje. Nuo suaugusiųjų skiriasi tik tuo, kad to nerodo per televiziją, jis nepriskiriamas kriminalui, nes „atsiskaitoma“ sausainiais, ledinukais, lipdukais ir kt.. Tačiau jei kyšininkauja, tėvams yra dėl ko susimąstyti. Greičiausiai tai jis daro ne iš visuomeninių paskatų.

 

Pasak E.Beržinienės, vaikas trokšta, kad jį priimtų bendraamžių visuomenė. Jis nori jaustis reikalingu ir naudingu draugams, būti mėgiamu. Beje, mažieji gana retai „perkasi“ lyderio poziciją. Dažniau dalindami gėrybes ir skriausdami save, siekia kitų meilės, o ne paklusnumo. Čia kaip ir nieko blogo nėra. Tokie vaikai, o vėliau suaugę žmonės paprastai būna mėgiami ir mylimi.

 

Trūksta meilės

Priežastis aiški – siekiama meilės ir šilumos. Tik kaip nutinka, kad vieniems to pakanka, o kiti perkasi? „Gal ir graudi tiesa, tačiau meilės, pripažinimo, priimtinumo nuolat siekia tie, kurie giliai savo širdelėje abejoja, ar yra mylimi, - sako E.Beržieninė. - Jie įsitikinę, kad jei tik pavyks užsikariauti meilę, viskas su jais bus gerai. Tačiau vos tik pasiekia kitų meilę, ima abejoti, ar ji tikra (akivaizdu, kad užkariavę kitų vaikų malonę daiktais, turi puikią progą pamatyti, kokia meilė trumpalaikė ir netikra). Tokie vaikai tarytum pakliūva į savo pačių spąstus.“

 

Kaip jaunajam altruistui padėti ir įrodyti, kad jis yra mylimas? Pamąstykite, iš ko jūsiškis galėtų spręsti, kad jį mylite? Materialinės gėrybės - maišai žaislų, spintos naujų drabužių ir pilna burna kramtomos gumos – jokia meilė. Pasirodo, mažieji nesupranta pinigų vertės. Lygiai taip pat ir kasdieniai karšti pietūs, vedžiojimas į būrelius, kambario šveitimas nėra meilės išraiška. Vaikams tai gyvenimo dalis ir tiek. Meilė - tai kažkas neapčiuopiamo.

 

Vaikai jaučiasi mylimi, kai tėvai juos iš tiesų girdi. Tai nereiškia, kad tėvai privalo atsiliepti į kiekvieną cyptelėjimą. Jūsų mažajam labai svarbu žinoti ir jausti, kad jūs suprantate jo jausmus. Mažieji jaučiasi mylimi, kai žino, kad jų tėvai – tarytum siena, už kurios jautiesi visada saugus. „Mylėti vaiką taip, kad jis jaustųsi mylimas – gyvenimo prizo verta užduotis, tačiau, patikėkit, pasiekiama visiems tėvams.“ – įsitikinusi psichologė.

 

Pirk - parduok

Kita altruizmo priežastis gali slypėti šeimos santykiuose. „,Jei mane pabučiuosi, nupirksiu ledų,“ – atkišęs neskustą skruostą laukia tėvelis. O tuo tarpu mama purkšdamasi kvepalais šaukia: „Jei šiandien darželyje būsi geras, vakare užsuksim į Maximą.“ Jei šeimoje įsigalėję „pirk – parduok“ santykiai, vaikas tai kaip mat perima. Jei už viską reikia susimokėti, jei paslaugos prašoma tik pažadant atsilyginti, šeima „serga“ sumaterialėjimu.

Šį bendravimo modelį mažasis pritaiko ir kolektyve. Jis žino: jei atkiš Romui prakąstą riestainį, tai šis priims jį žaisti karą ir gal net skirs ne paskutinio kareivio rolę. Arba, jei giminaitei duosi knygą, kitą kartą ji atveš daugiau lauktuvių… Ką daryti? Keistis patiems suaugusiems.

 

Noriu būti svarbiausiu

Ko gi dar galėtų siekti jaunasis altruistas? Pasirodo, pranašumo. Išdalydamas savo gėrybes apsiseilėjusiems „kolegoms“ jis tikisi būti pašlovintas tarp jų. Pasak psichologės, neretai tokiems vaikams trūksta žinojimo, kad jie yra svarbūs ir reikšmingi. Pavyzdžiui, žaidžiant namus jie norėtų gauti ne katino, o mamos arba mokytojos vaidmenį. Kaip ir nieko blogo čia nebūtų, jei…

 

Altruizmu manipuliuojanti „mamytė“ ar „mokytoja“ klaidingai įsitikinusi, kad pasiekusi pranašumą už kitus, jausis laiminga. Erika Beržinienė sako, kad siekis būti pranašesniu laimės neatneš. Dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – beveik neįmanoma užsikariauti pranašumą virš visų žmonių. Antra – kai tik parodomas pranašumas prieš kitus, pastarieji pasijunta pažeminti (ypač tada, kai riestainiai jau sukramtyti). Todėl norėdami „atsiteisti“ nepašykšti „pranašuoliui“ įrodyti, kad jis visgi yra menkutis (vilties sužibėti iš naujo atsirastų tik tada, jei kišenėje dar braškėtų ledinukų) …

 

Tiesa tokia - vaikai, kurie „išsidalina“ siekdami pranašumo, dažniausiai irgi nesijaučia svarbūs ir pripažįstami namuose (negali patys spręsti, negali patys pasimokyti iš savo klaidų ir pan. – dažniausiai tai lepinimo pasekmės).

 

Kalnai daiktų

Yra dar viena priežastis tapti altruistu. Ar sunku atsisveikinti su penktąja kremo tūbele (juk keturios lieka)? O su trisdešimtuoju puodeliu arbatai? Be abejonės, ne. Lygiai taip pat ir mūsų mažieji vieną dieną ima nevertinti to, kas jų kambaryje tik užima vietą ir voliojasi ant grindų. Maža to, jiems dar nuolat prikaišiojama dėl netvarkos. Taigi darom tvarką: keturios barbės – kaimynei Onutei, trys mašinėlės – dvyniams Lukui ir Mindaugui, pėdkelnės su snaigėmis – grupiokei Alytei...

 

Mažasis tikrai nesusimąsto apie tai, kad jūsų su meile pirktos barbės yra originalios, t.y., kainavusios ne vieną šimtą, kad mašinėlės – vienetiniai kolekciniai modeliai, o pėdkelnės krikšto mamos atvežtos net iš Australijos… Beje, lygiai taip pat lengva ranka vaikas gali dalyti ir kažkada parduotuvėje išmaldautus daiktelius, jei jų turi daug.

 

Melžk, kol gali…

Pasitaiko ir tokių dosnuolių, kurie nutuokia, kad tėveliai jaučiasi kalti, nes per mažai laiko praleidžia su šeima. Šitaip tėvų kaltė paskatina „nekaltuosius angelėlius“ manipuliuoti. „Jautiesi kaltas – tai atkentėk. Važiuojam apsipirkti“.

 

„Jei namai lūžta nuo žaislų, tai gana dažnai rodo, kad mažieji uoliai manipuliuoja tėvais, – įsitikinusi psichologė. - Žaislai vaikui tampa  priemone, įrodančia jo valdžią prieš tėvus. Kiek vėliau mažiukui iškyla nauja problema – pernelyg daug daiktų namuose. Negi prisipažinsi tėvams ir imsi reikalauti mažiau. Ne, verčiau „balasto“ atsikratyti. Labai kūrybiškas ir vaikiškai tobulas sprendimas – išdalinti.

Jei taip yra jūsų namuose, lai būna smagia ir pamokančia istorija apie tai, kur veda tėvų pataikavimas vaikui. Norite, kad tai baigtųsi? Pradėkite nuo savęs!,“ – pataria psichologė Erika Beržinienė.

 

Veidrodėli, pasakyk

Kai būsite tikri, kad vaikas jaučiasi mylimas, galite padėti jam žvilgtelėti į savo elgesį iš šalies. Parodykite, kaip su juo elgiasi kiti vaikai. Tik svarbu neperspausti, kaip: „pažiūrėk, Jonukas tau nieko visai neduoda“ arba nuvertinti savojo dosnumą ir siekius: „kiti vaikai taip nesielgia“, „Jie vis tiek su tavim po to nedraugauja“ ir pan.

Norint altruistui padėti, užduokite štai tokius klausimus: „Ką Jonukas atsinešė iš namų? Kuo pasidalino kiti vaikai? Su kokiais kitų vaikų žaislais tu žaidei?“ Tik nepulkite vertinti to, ką išgirsite. Antraip kitą kartą iš saviškio neišpešite nė žodžio. Kas gi norėtų pasijusti kvailiu?

 

Kita vertus, net jei jūsų dosnuolis ir ne kažin ką atsakytų į šiuos klausimus, neverskite jo daryti išvadų, kaip: „matai, kiti nieko tau nedavė“… Tiesiog patylėkite. Vaikai pakankamai protingi, kad patys suprastų klydę.

 

Jolanta Petraitienė