Didieji pasikeitimai

Pradinėje mokykloje apie savo vaiko mokymąsi sužinodavome iš trumpesnių ar ilgesnių  mokytojos įrašų pasiekimų knygelėje, įvairių ženklų sąsiuviniuose, lakoniško PP („padaryta pažanga“) kas ketvirtį. O penktoje klasėje pasiekimų knygelėje pasirodo pirmieji pažymiai.

Vertinimo klausimais maloniai sutikusi konsultuoti Švietimo plėtotės centro direktoriaus pavaduotoja bei dviejų buvusių moksleivių mama dr. Elena Motiejūnienė sako, kad kiekvienoje mokykloje penktokams skiriamas taip vadinamas adaptacinis laikotarpis, kurio metu rekomenduojama pažymių nerašyti.

 

Šis laikotarpis mokyklos nuožiūra gali trukti nuo vieno trimestro iki vienerių mokslo metų. Adaptacinio laikotarpio metu mokytojai stengiasi pažinti kiekvieną mokinį, padėti jam priprasti prie naujų reikalavimų. Labai svarbu, kad pirmieji pažymiai pradžiugintų mokinį, nesukeltų nusivylimo.

Tėveliai, tarsi per ketverius metus jau pripratę prie mokinio namuose, penktoje klasėje turėtų vėl skirti daugiau dėmesio savo vaiko mokymuisi. Būtų labai pravartu susipažinti su kiekvieno dalyko mokytoju, pasidomėti jo reikalavimais ir mokyklos vertinimo sistema. Tuomet tėveliams būtų aiškiau, kas slypi už šešeto, aštuoneto ar dešimtuko, kokios pagalbos jam reikia patyrus nesėkmę.

 

Nuo vieno iki dešimt

Jau penkiolika metų Lietuvos mokyklose įvesta dešimties balų vertinimo sistema. Tačiau, kaip pripažįsta dr. Elena Motiejūnienė, mokytojai ją yra kiek „sutrumpinę“ ir realiai rašo pažymius nuo dešimt iki trijų.

 

„Ketvertas – tai žemiausias patenkinimas pažymys, jis rodo, kad mokinys žino tiek, kad galėtų mokytis toliau ir būti keliamas į kitą klasę. Dėl vienetų, dvejetų ir trejetų – aš išvis būčiau už tai, kad jie nebūtų rašomi. Jei vaikas nepasiekia patenkinamo rezultato, geriau pažymio nerašyti. O laipsniuoti nepatenkinamą rezultatą, rašyti dvejetą ar vienetą, nėra prasminga, – teigia ji.

Daug svarbiau yra kartu su mokiniu išsiaiškinti, ką jis padarė ne taip ir kaip galėtų ištaisyti savo klaidas. Kai kurie mokytojai vis dar mano, kad neigiamas pažymys gali motyvuoti mokinį, tačiau iš tiesų pasiekiamas tik trumpalaikis rezultatas. Vaikas iš pradžių išgąsdinamas, o po to tarsi pripranta. Dar baisiau, jog ilgainiui jis gali nusivilti savimi“.

 

E. Motiejūnienės teigimu, motyvuoja ne pažymys. Svarbiausia, kad vaikui užduotys būtų skiriamos pagal jėgas ir jis pamatytų, jog gali išmokti, tobulėti, tuomet ir atsiranda noras mokytis. Tokia žmogaus prigimtis. Vidinė motyvacija, paties noras mokytis yra svarbiau nei laukiamas paskatinimas ar pyla. Šiuolaikiškai suprantamas vertinimas yra skirtas ne bausti ar skatinti, o parodyti kame mokinys yra stiprus, kas jam gerai sekasi ir kurioje srityje reikėtų dar padirbėti.  Vertinimas turi padėti mokytis.

 

Mokyklose populiarėja kaupiamoji balų sistema. Moksleivis gali kaupti balus už kontrolinį darbą, veiklą pamokoje, dalyvavimą grupės darbe, net už lankomumą ir tik vėliau gauti vieną bendrą pažymį. E.Motiejūnienės teigimu, mokytojas, įvertindamas pažymiu ar balais dalyko žinias ir gebėjimus, gali atsižvelgti į su mokymusi tiesiogiai susijusį elgesį, pavyzdžiui, dalyvavimą grupės darbe.

Nereikėtų rašyti dvejeto, jeigu mokinys pamiršo sąsiuvinį namie. Neigiamas pažymys gali būti rašomas nebent išskirtiniais atvejais, kai mokytojas įsitikinęs, kad tai bus tinkama motyvacija. „Pažymiu įvertinamos žinios, supratimas, gebėjimas turimas žinias pritaikyti atliekant įvairias užduotis, – akcentuoja pašnekovė.

 

Stresas dėl pažymio 

Mokytojui rašant pažymį kiekvienas vaikas patiria didesnę ar mažesnę įtampą. Juo labiau jeigu pažymiai skelbiami visos klasės akivaizdoje, o gauti įvertinimą girdint tiems, kurių nuomonė tau svarbi, yra ne pats lengviausias išbandymas.

„Pradinėse klasėse pažymių atsisakyta dėl to, kad jie tarsi nuo pirmųjų žingsnių užklijuoja etiketę: štai tu pirmūnas, o tu – prastas mokinys, – teigia E.Motiejūnienė. Sudaromos sąlygos lenktyniauti kaip per baigiamuosius egzaminus, nors mokantis, siekiant žinių, to visai nereikia ir net pageidautina vengti. Būtų idealu, jeigu kiekvienas vaikas galėtų mokytis savo tempu, atlikdamas jo išgales ir pasirengimą atitinkančias užduotis.

 

Jausmą, kuris kyla, kai esame vertinami ne kartą patyrėme ir mes. Tačiau paradoksalu, jog ilgus metus buvę mokiniais, tapę tėvais elgiamės taip, lyg šios patirties niekad neturėję. Ne vienas vaikas patiria tokį stresą bijodamas pasakyti apie gautą ne itin gerą pažymį, pradeda meluoti, bijo eiti namo, gali net ir susirgti. Šio streso padėtų išvengti labiau pamatuoti tėvų reikalavimai, domėjimasis ne tik pažymiu, bet ir tuo, kas vaikui patinka ar nepatinka mokytis, ką jis iš tikrųjų moka, kur jam reikia padėti.

 

Elena Martinonienė

Šaltinis: žurnalas „Penktokas“