„Kai kuriems dalykams geriau išlikti nepaliestiems mokslo skalpelio,
ypač paslaptingam romantiškos aistros fenomenui...“
William Proxmire
Sunku nesutikti su šiais amerikiečio politiko žodžiais, visgi
socialiniai mokslai ignoruoja tokius sentimentus ir analizuoja meilės jausmo
anatomiją, o gyvenimo realybė prašyte prašosi atsigręžimo į save. Šiais laikais
santuoka tradiciškai laikoma oficialiu meilės santykių įteisinimu ir tuokiamasi
dažniausiai iš meilės, tačiau... Lietuva ES statistikų minima tarp skyrybų
rekordininkų. Šiuo metu šimtui santuokų Lietuvoje tenka 57 skyrybos! Na, o
Amerikos mokslininkai, peržvelgę statistiką, daro išvadą, kad vidutiniškai
santuoka trunka tik septynerius metus.
Kodėl laimingai, bet trumpai?
XX a. Vakarų visuomenėje tapo madinga vienas kitam siūlyti
partnerystę, lygias teises. Sutuoktinis įsipareigoja būti nepriklausomas,
draugiškas, tolerantiškas, konkurencingas, supratingas, pakantus ir mandagus.
Tokia „meilė“ – tai surastas racionalus išsigelbėjimas nuo vienatvės. Meilė ir
įsipareigojimas vienas kitam santuokoje keičiami į partnerystės sutartį,
lavinant konflikto sprendimo ir sekso įgūdžius. Taip siekama sėkmingos
adaptacijos ir vengiama artimo meilės santykio, kuris pareikalautų daugiau
drąsos, valios ir pastangų. Psichologas Rollo May teigia, kad šiuolaikiniai
žmonės, Eros iškeitę į seksą, vienas prie kito drįsta liestis tik pirštų
galiukais, o vieno partnerio pasirinkimas jiems kelia „nuosprendžiui
prilygstantį nerimą“.
Siekdami idealaus santuokos modelio, nūdienos vyrai ir
moterys susiduria su atskaitos taško sunkumais. Vieną iš jų apibūdina Erichas
Fromas: „Daugeliui žmonių meilės problema – tai ne mylėti ar sugebėti mylėti, o
pirmiausia būti mylimam. Taigi jiems svarbiausia būti mylimiems, o ne būti
mylintiems, svarbiausia gauti, o ne duoti, turėti, o ne būti.“ Galbūt tai ir yra
atsakymas į klausimą, kodėl meilė dažnai trunka taip trumpai.
Patriarchalinėje santvarkoje gyvenęs filosofas A.
Šopenhaueris teigė, kad moteris vyrui gali suteikti tik lytinį pasitenkinimą, o
vyras moteriai duoda viską: turtą, visuomeninę padėtį. Ir nors santuokinės
meilės samprata nuo to laikmečio kito, visgi ir į nūdienos santuoką neretai
žiūrima kaip į rinkos taisyklėmis pagrįstą verslo sutartį.
Tyrimai rodo, kad pirmais santuokos metais keičiasi partnerių
bendra veikla: mažiau dėmesio skiriama laisvalaikiui ir pramogoms, daugiau –
darbinei partnerystei. Kintantys santuokiniai ryšiai tampa sunkiu išbandymu
tiems, kurie tuokdamiesi aistringos meilės periodu nesitikėjo kaitos ir santykių
dinamiškumo.
Kad santuoka netaptų ilga, bet nelaiminga
Kas gi atsitinka po dešimties ir daugiau metų su meile, dėl
kurios santuoka buvo sukurta? O gal meilė tiesiog taip pasikeičia, kad
sutuoktiniai jos nebeatpažįsta? Kodėl vieni sutuoktiniai ir po dešimt dvidešimt
metų teigia, kad juos vis dar sieja meilė, o kiti kartu gyvena tik „iš
įpročio“?
Norėdamos pasimokyti iš ilgai ir laimingai kartu gyvenančių
porų, atlikome kokybinį tyrimą Lietuvoje. Kiekviena tyrimo dalyvių pora interviu
metu turėjo atsakyti į vieną klausimą: ,,Kaip jūsų santuokoje reiškiasi meilė?".
Tyrimui buvo pasirenkamos poros, kartu išgyvenusios santuokoje 10-15 metų ir
manančios, kad porą vis dar sieja meilė. Siekėme suprasti, kuo ypatinga meilė tų
sutuoktinių, kurie teigia, kad kartu pragyvenę nemažai metų vis dar myli vienas
kitą? Kaip reiškiasi jų meilė? Kaip jie ją atpažįsta, pastebi?
Mūsų tyrimas parodė, jog ilgalaikių sutuoktinių meilė
reiškiasi ir jos raiška suvokiama labai skirtingai, kaip unikalus tik tai porai
būdingas fenomenas, tačiau bendra tai, kad
ilgalaikė meilė visiškai nepanaši
į pirminį įsimylėjimą,
kai būna ryškūs jausmai ar aistringa fizinė trauka,
ji atskleidžia įvairesnes žmogiškąsias vertybes.
Išaiškėjo keli bendri ilgalaikės meilės ypatumai, kuriuos
būtų galima išvardinti kaip priemones, padedančias išgelbėti, išsaugoti ir netgi
sukurti naują meilę gyvenant ilgalaikėje santuokoje:
· Sąmoningas nuolatinis siekimas pabūti kartu,
patirti bendrumo jausmą.
· Partnerio pozityvių veiksmų ar ketinimų
pastebėjimas ir įvardijimas, dėkingumo reiškimas.
· Noras rūpintis kitu, suteikti kitam žmogui
malonumą, netgi peržengiant savo įprastas elgesio su kitais ribas.
· Noras ir gebėjimas pažinti vienas kitą,
toleruoti skirtumus ir atleisti.
· Nuolatinės valios pastangos, kuriant meilės
santykius: sutuoktinio išskirtinumo matymas, jo stebinimas maloniomis
smulkmenomis, tiesioginio vienas kito kaltinimo vengimas.
· Iškilusios problemos (pvz., aplinkinių kritika,
priklausomybė nuo alkoholio, buvusių skyrybų patirtis, liga) pavertimas porą
vienijančiu faktoriumi.
· Puoselėjimas tokių žmogiškųjų vertybių, kaip
pagarba, pareiga ir atsakomybė, įsiklausymas, atvirumas ir nuoširdumas.
· Abipusis pritarimas tradiciniam šeimos
modeliui.
Taip pat paaiškėjo, kad net ilgai ir laimingai gyvenančioms
poroms didžiausios problemos kyla tada, kai nesutampa partnerių norai dėl meilės
raiškos, kai jie nesugeba, nenori ar negali aiškiai suformuluoti savo ar
išgirsti savo partnerio lūkesčių.
Meilė ir sąmoningumas
Ar galima pasikliauti tokiomis mūsų gautomis (Vėželienė,
Matulaitė 2010) išvadomis? Ar šie rezultatai neprieštarauja kitiems šiuolaikinių
tyrimų rezultatams? 2009 metų psichologių
M.
M. H. Pollmann ir C. Finkenauer tyrimas Olandijoje parodė, kad būtent vienas
kito supratimas arba, tiksliau, jausmas, kad tu supranti savo partnerį, o
partneris supranta tave, sudaro gerų ilgalaikių santykių pagrindą. 2006 metais
H. M. Levitto atlikta amerikiečių moterų, vidutiniškai santuokoje gyvenančių jau
vienuolika–dvidešimt metų, apklausa parodė, kad joms jų partnerio išskirtinumo
ir jo teigiamų savybių: atsidavimo, rūpestingumo, humoro, matymas lieka svarbus
ilgalaikių tarpusavio santykių veiksnys. Kitas, kiekybinis, amerikiečių C. T.
Gagerio ir L. Sanchezo 2003 metų tyrimas taip pat atskleidė tradicinių pažiūrų
ir kartu praleidžiamo laiko svarbą, partneriams norint išlaikyti gerus
santykius.
Mokslų daktarai H. Hendrixas ir jo žmona H. L. Hunt,
auginantys šešis vaikus, kartu sukūrė ištisą terapinę sistemą, grįstą
sąmoningumo ugdymu ir valingų pastangų pasitelkimu palaikant ilgalaikius meilės
santykius. Taip daryti juos paskatino jų pačių nesėkmingų pirmųjų santuokų
suirimo analizė bei pasikartojančių savo klientų nesėkmių, kuriant vis naujas
santuokas, stebėjimas.
Kad ir kaip racionaliai skambėtų B. Spinozos žodžiai „meilės
jausmas gimsta tada, kai žmogus, padaręs gerą darbą, suteikia kitam malonumą“,
gal tai ir yra „ilgai ir laimingai“ paslapties raktas: norint išlaikyti meilės
santykius būtinas sąmoningas pasirinkimas likti kartu ir valingos pastangos? Ir
tuomet meilė, kuria prasidėjo santuoka, truks ilgiau nei trejus, septynerius ar
dvidešimt metų.
Psichologė konsultantė Lina Vėželienė
Psichologė-psichoterapeutė Agnė
Matulaitė