Galime drąsiai teigti, kad mamos jau yra pamėgę mūsų svetainę ir kartu su mumis rašo savąjį “Mamos dienoraštį”, bet čia užklydę tėčiai pasigenda savojo kampelio. Šiandien spausdiname ištrauką iš vieno tėčio dienoraščio. Jis beje žadėjo parašyti ir daugiau savo “tėtiškų” pastebėjimų. Kviečiame rašyti ir kitus tėčius, juk vaikams esame svarbūs mes abu. Tad paskaitykite tėčio Liutauro dienoraščio ištrauką...

 

,,Tėčio dienoraštis"

 

Anksčiau aš galvojau, kad labai patogus yra sekmadieninio tėčio vaidmuo. Negi blogai, kai tu gali visą darbo savaitės laiką skirti savo darbams ir niekas tavęs nevaržo. Norėčiau pasidalinti savo patirtimi ir papasakoti atsitikimą, kuris pakeitė tokį mano požiūrį.

 

 

Kai mūsų jaunėlis pradėjo lankyti mokyklą, iš pradžių viskas klostėsi gerai. Tačiau vėliau toji euforija baigėsi ir prasidėjo kasdienybe bei trintis. Jau pirmoje klasėje besibaigiant mokslo metams sūnus išeidavo iš pamokų, konfliktuodavo su mokytoja. Jo mokytoja tikrai puiki, “geležinės” kantrybes ir turinti milžinišką patirtį. Ji vaiko provokacijoms nepasiduodavo.

 

 

Kartą pamoku metu, kažkur po trečios pamokos, sulaukiu sūnaus skambučio. Skundžiasi, kad jį labai keistai veikia kažkokia muzika, kuri jam “įlindo” į galvą... Nieko nesupratau, tad tik paklausiau, kada jis grįš, kad galėčiau jį įleisti į namus, rakto jam dar nepatikime. Sūnus atsake, kad jam penkios pamokos. Tuo tas pokalbis telefonu ir baigėsi, nors jis man pasirodė keistas. O šalia dar girdėjau vaikų komentarus: “Kur tu eini? Dar pamokos nesibaigė… Tu niekur neisi” ir panašiai. Tada aš dar kartą jo perklausiau, kada jis grįš. Jis kažką sumurmėjo, kad po penkių pamoku…

 

 

Man pasidarė neramu. Iš kito miesto galo automobiliu skubiai parvažiavau namo. Jis jau laukė manęs prie mūsų namu durų… Klausiu kas atsitiko? Tyli. Pakėliau balsą. Dar kartą klausiu, tik jau griežtai, kas atsitiko? Tas tik šmurkštelėjo į lovą ir pasislėpė po antklodę.

 

 

Perskaičiau moralą apie pareigas ar kažką panašaus, pridurdamas, kad jis mums su mama daro gėdą ... Gal ir kiek persistengiau , bet tai jau buvo tikrai ne pirmas kartas.

 

 

Jis apsiverkė ir sako, kad nebenori eiti į mokyklą, nors priežasčių įvardinti negalėjo.Vėliau abu nurimom ir pradėjom kalbėtis. Tada paaiškėjo ir priežastys. Pasirodo, klasiokai pasišaipė iš kažkokio jo žaidimo, sakydami, kad tokius žaidžia tik kūdikiai, vėliau tikybos pamokoje jam, matyt, irgi kažkas nepatiko: gal tikybos mokytoja, gal giesmės, kurių jie klausosi, gal dar kažkas...

 

Jis apsisuko ir pardrožė namo, su niekuo net neatsisveikinęs. Jau nurimusio sūnaus paklausiau, gal jis nebenori išviso eiti į mokyklą. Vaikas pasakė, kad nori......

 

 

Aš pasimečiau, kaip sakoma: supratau, kad nieko nesuprantu… Pažiūrėjau į laikrodį ir matau, kad pamokos dar nesibaigė, tad ir pasakiau jam, gal einam į paskutinę pamoką… Vaikas sutiko.

 

 

Paskutinė pamoka vyko lauke, vaikai žaidė, lakstė. Pamatęs mokytoją, sūnus išsigando ir pasiūlė man vienam eiti su ja pasikalbėti. Aš sakau, gal visgi einam kartu. Nors ir nenoriai, bet jis man padavė ranką, ir mes priėjom prie mokytojos... Vaikas mokytojos atsiprašė, o klasiokai pakvietė jį žaisti kartu.

 

 

Kol kas sūnaus santykiai su mokytoja geri, be to vaikas pradėjo dirbti pamokose, tad po kelių dienų vykusiame tėvų susirinkime man neteko raudonuoti už jį....

 

 

Po pamokų grįžęs jis pasakė, kad jau dabar iš tikrųjų jaučiasi kur kas geriau. Tik mane nustebino viena aplinkybė, kodėl jis nukabino visas mano nuotraukas nuo kambario sienos ir kažkur paslėpė. Kitų nuotraukų, kuriose mama, brolis, sesuo, močiutė, jis nelietė. Tai ir svarstau, gal auklėdamas jį, kiek persistengiau, bet tai nebuvo pirmas kartas, kai jis susipyksta su mokytoja ir jau kelintą kartą išeina iš pamokų nieko nepasakęs... Matyt, mano nuotraukos jam priminė tą labai jam nemalonią situaciją…

 

 

Kitą rytą nuotraukos atsirado, lyg ir niekas nepasikeitė. Tiesa, ruošti namų darbų tenka vis mažiau, matyt daugiau suspėja klasėje. Ar ilgam? Viliuosi, kad taip...

 

Tėtis Liutauras