Penktadienio vakarą, po sunkios darbo dienos įlipu į autobusą. Įsitaisau antrame aukšte. Autobuso gale sėdi spalvingas „angliškas" jaunimėlis. Kadangi anglai kuklumu ir geromis manieromis nepasižymi, esu priversta klausytis aptarimų: kiek jie šiandien planuoja išgerti, ką „kabins" ir panašiai. Savaitgalį čia būtina švęsti. Kiekvieną istoriją paaugliai pagrąžina nelabai turtingu keiksmažodžių žodynu. Karts nuo karto autobusas nuskamba šaižiu juoku ir įvairiais riksmais.

 

Triukšmingoji Anglija

Dabar jau suprantu, kodėl šitoje šalyje netgi vidutinio amžiaus žmonės nešioja ausinukus ir klausosi rėkiančios muzikos. Aš kažkaip nepratusi nešioti ausinuką, nes mėgstu klausytis miesto garsų. Be to, bijau, kad galiu neišgirsti, jei kas nors į mane kreipsis. Bet kiekvieną kartą, kai sėdžiu autobuse, dėl to labai pasigailiu ir sau pasižadu, kad sekantis pirkinys bus ausinukas.
Staiga viena iš kompanijos merginų pradeda klykti. Ji klykia vien dėl to, kad jiems visiems smagu. Nė vienas keleivis neatsisuka ir nebando paprašyti merginos nustoti drumsti jų ramybę viešoje vietoje. Tiesa, vienas vyriškis atsistojo ir nulipo į apačią, o aš nusprendžiau pasilikti savo vietoje ir pažiurėti, kaip viskas klostysis toliau.

 

Pro langą stebiu miesto šurmulį, įvairių tautybių kompanijas, traukiančias į klubus, barus, pajūrį. Lauke jau tikras ruduo ir  nėra labai šilta,  vakare geriau vilkėti striukę ir ploną šalikėlį. Tačiau čia merginos nepratusios šiltai rengtis. Juk už paltų priežiūrą klubuose reikia mokėti ir atstovėti gana ilgą eilę. Tad žymiai patogiau kelią iki klubo padrebėti ir eiti vilkint tik plonyte vasarine suknele ar vos pusę kūno dengiančia palaidinuke. Bet aš mieliau pastoviu eilėje - eidama į klubą vis dėlto užsimetu ką nors šiltesnio.

Miesto centre kompanija išlipo, tad merginos galės dar paklykauti gatvėje ar klube. Su palengvėjimu atsidusau, nes iki namų dar ilgas  ir, tikiuosi, ramus kelias.

Labai apsirikau. Už poros stotelių įlipo keletas vaikinukų kinų. Atsisėdo netoli manęs ir pradėjo tarškėti „paukščių kalba“. Na štai, jei suprasčiau kinų kalbą, bučiau priversta dar ir jų planus sužinoti. Bet gal ir neblogai būtų: tada galėčiau klausytis, o dabar girdžiu tik „paukščių čiulbėjimą", beje, nelabai malonų.

 

Sekancioje stotelėje įlipo porelė, kuri turbūt ką tik išėjo iš greito maisto restorano, prisipirkę visokių rūšių „burgerių". Kvapas pasklido po visą autobusą. O Dieve, kaip šlykštu. Negaliu pakęsti to kvapo! Beje, šito miesto centras dažnai turi tokį kvapą...
Sėdžiu suraukusi nosį, kinų „čiulbėjimas" už nugaros darosi nebepakenčiamas, ir aš nebesulaukiu savo stotelės. Šiaip ar taip, jau nebetoli, tad nusprendžiu leistis į apačią. Prisėdu ant autobuso šone esančios kėdės. Tai, ką išvystu prieš save, priverčia mane nusišypsoti... Iš tikrųjų norėčiau garsiai nusikvatoti, bet šiaip ne taip laikausi.

 

Priešais mane sėdėjo išties labai juokingai apsirengęs apie 65-70 metų vyriškis. Galvą puoše dalmatino kailio spalvos skrybėlė, buvo užsidėjęs 80-ųjų stiliaus tamsius akinius baltais rėmais. Vilkėjo pusiau baltais, pusiau juodais marškinėliais. Kelnės aptemtos, juodos blizgančios odos, juodai balti batai (tokius kažkada avėjo stepo šokėjai ir šiaip buvo labai madingi Al Kaponės laikais). Liemenį puošė „dalmatininis" diržas, o kaklą - daugybė visokio metalo grandinių. Šaunus vyrukas...

Na štai, pagaliau metas išlipti. Iki namų tik kelios minutės kelio.
Namuose pats pirmas pasitinka mano trijų metų padauža Laurynas:
- Mama!!! Kodėl tiek ilgai buvai darbe? Aš tavęs laukiau...

 

Taigi, gyvename laisvoje šalyje

Žmonės čia pripažįsta visas tautybes, visas religijas, visas seksualines mažumas, bet kokių sektų ar slaptų organizacijų narius.

Jei nori įsiverti į veidą tūkstančius auskarų, gali tai padaryti. Jei būdamas vyru užsinorėjai dėvėti suknelę - niekas tau neuždraus ir pirštais gatvėje nebadys. Jei užsinorėjai pakeisti lytį, gali tai padaryti vietinėje privačioje ligoninėje. Jei esi gėjus, lesbietė ar kitokia seksualinė mažuma, čia gali susirasti daugybę draugų,  lankytis specialiuose baruose ir klubuose. Jų pristeigta ne mažiau nei įprastą seksualinį požiūrį turintiems. Čia gali viešai reikšti savo jausmus savo partneriui, ir niekas tavęs nepasmerks.

Niekam nerūpės, jei išsipaišysi savo veidą ar kūną visokiais ženklais ir taip išsiskirsi iš visuomenės, ar jei priklausysi religinei grupuotei, kuri skatina tave ypatingai atrodyti. Visiška laisvė.

O gal turėčiau sakyti - anarchija? Nežinau, kaip jaučiasi kiti imigrantai, atvažiavę iš postkomunistinių ir, sakyciau, santūrių valstybių, bet man ta laisvė nelabai prie širdies. Nežinau, ar turi teisę paauglys autobuse rėkti, taip apsunkindamas mano ir taip skaudančią galvą. Ar turi teisę žmogus, prisivėręs į veidą tiek auskarų, kad net skauda žiurėti, sukelti man tokius nemalonius jausmus vien pažvelgus į jį. Aišku, aš jau pradedu priprasti ir mažiau žvalgausi į gatvės praeivius. Lietuvoje taip pat yra laisvė, tačiau dar labai gerai išsaugota pagarba kitam.

Išvadą galiu padaryti tik tokią - per didelė laisvė žmogui nieko gero neduoda. Ką jaučia tas, kuris susibado savo visą kūną? Kodėl jis nori tai daryti? Ar jis jaučiasi dėl to laimingesnis?...

 

Šiaip ar taip, yra ir kita medalio pusė
Atvykusi čia atsikračiau kompleksų, kurių gal ir ne taip daug turėjau. Gyvenimas čia suteikė man visišką pasitikėjimą savimi. Lietuvoj dažnai jaučiausi prasčiau apsirengusi, nes Klaipėdos merginos visos atrodė kaip nuo podiumo nulipusios. Dirbau šokiu kolektyve, kur paauglės mokinės ateidavo taip išsipusčiusios, jog aš pasijusdavau pilka pelyte.

Dažnai lietuviai labai įsitempę ar tuščiai pasipūtę. Anglai be galo paprasti, neskiria daug dėmesio apdarams. Tačiau jie nuolat šypsosi ir yra labai malonūs. Aš taip pat mokausi šypsotis...
Darbe nuolat vienas kitam nusišypsome, nors ir nesame pažįstami. Net kai tikrai nėra nuotaikos ir pyktis ima dėl kiekvienos smulkmenos, dirbtinai nusišypsojus nepažįstamajam pasijuntu geriau...

Lietuviai protingi ir sumanūs žmonės, bet dauguma jų vis dar su tarybiniais „antspaudais", kurie laikui bėgant turetu išdilti...

 

Mažųjų anglų auklėjimo ypatumai

Grįžusi namo įsijungiu televizorių. Šiandien rodo mano mėgstamą laidą – „Super auklė". Šįkart laidos herojai -  anglų šeima, auginanti du mažamečius vaikus ir vieną devynmetį. Devynerių Tomas visiškai nekontroliuojamas. Jis spiria mamai, vadina ją „stora kale", siunčia visus po velnių, o kartais tiesiog rėkia.

Mažieji trijų metų dvyniai nuo vyresnėlio neatsilieka... Tai, kas vyksta jų namuose, panašu į pilietinį karą! Taigi Super auklė ateina šeimai į pagalbą.

Nežinau kodėl, bet anglams sunkiai sekasi auklėti savo mažuosius... Susimąstau, ką aš daryčiau, jei mano vaikai taip elgtųsi... Vyras turbūt gerai išpertų kailį, o aš, jei dar negulėčiau psichiatrinėje ligoninėje, tai bent jau psichologo paslaugas tikrai bučiau užsisakius.

 

Numaudau Lauryną, pasakau jam labanakt. Neužilgo ir mes su vyru eisim gultis. Abiem buvo sunki diena...



Mažylio džiaugsmai ir vargai