Dauguma žmonių nėra abejingi aplinkinių nuomonei apie juos pačius.   Vieni tam atsparesni, kiti – jautresnės būtybės. Pastariesiems gyvenimėlis šiek tiek sudėtingesnis atrodo. Mat labai kreipiant dėmesį į kitų nuomonę mažų mažiausiai tik susigadinsi sau nuotaiką: juk nuomonių visuomet būna įvairių.

  

Pastebėjau, jog tapus mama gali ne tik „kompleksiją“ patobulinti, bet ir kokį nors kompleksą lengva įsigyti (net jei anksčiau jų neturėjai) . Štai nedidukas potencialių kompleksiukų mamytėms sąrašėlis.

  

1. Jei tau nekaip sekasi kūdikio žindymas, gali „uždepresuoti“, nes aplink tik ir tegirdi: motinos pienas vaikui geriausias; visos gali, tereikia tik noro; būkit užtikrinta, neabejokit; trūksta pieno? maitinkit dažniau, užteks. Ir t.t. Prisikaičius panašių teiginių gali pasijusti niekam tikusia mama, jei tau pačiai maitinti vaikelį nesiseka.

 

Bet juk ne visi vaikeliai yra tokie, kokius knygose aprašo. Kaip ne visi miega standartinį valandų skaičių, taip ir valgo ne visi, kaip tėvams skirtoje literatūroje teigiama. Štai ir vakar televizijos laidoj išgirdau mediko „pamokslą“: motinos pienu vaiką būtina maitinti bent iki 4-ių mėnesių. Tačiau aš su pieno mišiniu jaunesnįjį sūnų supažindinau gerokai anksčiau – įpusėjus antrajam jo gyvenimo mėnesiui. 

 

Beje, dėl to blogesne mama nepasijutau.   Tiesiog nusprendžiau, kad mažyliui (tiksliau, abiems mano vaikams) geriau  būti su pailsėjusia ir nepikta mama, o ne su pervargusia furija. Mat mėnesio sulaukęs Juras pradėjo maisto reikalauti kas valandą (tiek dieną, tiek naktį). Savaitėlę pagyvenusi tokiu tempu pajutau, kad „pajudėjo stogas“ . Tad pieno mišinukas, sugirdytas prieš nakties miegą, nepasirodė man didele baisybe. Nuo to laiko naktimis turiu bent kelias valandas nepertraukiamo miego.

  

2. Kaip žinia, gegužė – mėnuo be smurto prieš vaikus. Tačiau nereikia ir gegužės laukti: visąlaik skanduojama, kad negalima vaikų skriausti, ant jų šaukti, tik blogi tėvai barasi ant vaikų ir panašiai.

 

Žinoma, nesakau, kad reikia tai daryti, tačiau mama juk irgi žmogus. Ir kantrybė bent jau pas dalį jų ne geležinė, ir nuovargis kartais palaužia... Pasitaiko momentų, kai visos kalbos apie gražų ramų bendravimą su vaiku pasimiršta  . Sutikit, jog tik reta mama sugebėtų ramiai gaudyti gatvėn lekiantį bambliuką, o jį pasigavusi ramiu balsu aiškintų apie deramą elgesį. Ir taip kokius penkis kartus iš eilės...

 

Aišku, mėginu kiek patirštinti spalvas, bet juk turbūt daugeliui pasitaiko momentų, kai vaikutis „tampo nervus“ bandydamas ribas. Kartais tvirčiau sukandi dantis, o kartais ir išsižioji... Prisipažįstu, kartais apšaukiu savo mažių, ir per nagus yra gavęs...

Nesididžiuoju tuo nė kiek.  Susitaikiusi su Domu visada jo atsiprašau ir vistiek jaučiuos kalta , kad nesusivaldžiau... Tačiau bloga mama dėl to savęs nelaikau. Gal dėl to, kad po piktumėlių mudu apsikabiname ir pasakome vienas kitam, kad mylime?

  

3. Keista, tačiau gali įgyti kompleksėlį ne tik dėl savo elgesio, bet ir dėl vaikelio. Dažnai mamos susitikę aptarinėja, kaip auga jų mažyliai: ką jau moka, ką sugeba. Vyksta tarsi savotiškos varžybos: kas daugiau, geriau, greičiau, anksčiau ir pan. O jei taviškis kažkuo nusileidžia?

 

Va tas špokutis atsistojo būdamas septynių menesių, vaikščioti pradėjo devynių. O jūsiškiam metai ir trys mėnesiai? Ir dar nevaikšto?! Na, gal nieko baisaus... Antai tas mažylis jau dviejų metukų, bet dar nekalba... O kada jūsų pradėjo kalbėti? O spalvas jau pažįsta? Tik žalią ir raudoną?...

 

Panašaus turinio kalbos vaikų žaidimų aikštelėje ar parke – puikus šansas mamai įgyti dar vieną kompleksiuką. Telieka trys keliai: arba „skiesti“, kad jūsiškis irgi viską moka, tik prie pašalinių nemėgsta demonstruoti savo sugebėjimų, arba nusispjauti ir nekreipti dėmesio į tokias kalbas . Trečiasis – vengti susitikimų ar bent debatų su mamytėm (auklytėm) pleputėm, varžybų mėgėjom.

 

 

4. Galima būtų tęsti ir toliau, bet pamaniau: o kam to reikia? Juk aš pati puikiai jaučiuos ir be kompleksų.   Jų neturiu ir man jų visai netrūksta.

 

Svarbu pasitikėti savo jėgomis ir tikėti, kad vaikui esi pati geriausia mama  . O kas rytą dar iš po antklodės nušvintančios mažųjų šypsenos tą tik patvirtina  .