Taigis taigis kaipgis, ir dar nemažą tokį – beveik 200 kg svorio, su pjedestalu. O tiksliau – įsigijau akvariumą, tokį nei didelį nei mažą, 180-ies litrų. Ir spintelę jam įtaisiau, ir visus kitus „pribambasus“. Ir gyventojų nepilną dešimtį.

 

Ilgokai akvalige sirgau, tik užslėpta forma, kol šią vasarą ryžausi žengti rimtą žingsnį savo svajonės link.  Gerą mėnesį studijavau akvariumų priežiūros subtilybes. Bespoksant į monitorių vos akys neišvarvėjo . Ieškojau informacijos apie įrengimą, priežiūrą ir mokiausi naujų slaptažodžių-keiksmažodžių (turbūt ne kiekvienas žino, kas per daiktas yra Pseudotrofeus Socolofi, Copora ar heksamitozė).

Po šių studijų teko nudirbti dar vieną nelengvą darbelį – pravesti derybas su savo antrąja puse. Pasirodo, ši užduotis ne tokia jau lengva:   „spardėsi“ vyriškis kone savaitę. Teko sukaupti visus diplomatinius sugebėjimus, kol išgavau labai diplomatišką atsakymą: „Aš žinau, kad net jei nesutiksiu, tu vistiek jį (t.y. akvariumą) pirksi“. Tad daugiau nesiderėjusi išstraksėjau dar vieno galvos skausmo parsivežti. Tarsi man trūktų veiklos su dviem padūkusiais vaikais ...   Bet ne, juk labai labai noriu.

 

Tad namuose jau gerą mėnesį „teptemų“ namelis „gyvena“. Kodėl „teptemų“? Todėl, kad mano mažasis sūnutis, nors jau link dviejų metukų sukakties artinasi, kalba tarsi ateivis. Žuvis bei vabalus vadina „teptem“, mašinas – „jau“, kai nori gerti sako „bam“. Žodžiu, susikūrė žmogutis savo kalbą,   o lietuviškąją ignoruoja. Keistoka man su Juru bendrauti. Juk vyresnėlis kalbėti pradėjo vos metukų sulaukęs (nuo to laiko dar nepavyko ramiai paklausyti „Žinių“ ar šiaip kokio filmo). O štai Jurutis, iki metų laikęsis tylėjimo įžadų, prakalbo „paukščių“ kalba ir ją vartoja iki šiol.

Beje, kartais užsienietiškai pašneka. Pavyzdžiui, atsisveikindamas angliškai pasako „babay“ (turbūt iš teletabių išmoko). O kai ardančio žaislą Juro klausiu: „Tau patinka laužyti mašinytę?“, šis šypsodamasis linksi galvą ir kažkodėl vokiškai atsako: „Ja ja“.  Supranta viską, velniūkštis, ką mes jam sakom, bet mūsiškai kol kas nė bur bur.

 

Tačiau prie Juro dialekto pripratau, o štai Domo elgesys mane varo į neviltį.   Nenori, rupūžiokas, eiti į darželį, nors tu ką. Jokios diplomatinės priemonės nepadeda, nei gražiuoju, nei piktuoju iš namų jo neiškrapštau. Na, tiesą pasakius, labai pyktis aš nenoriu, juk su botagu vaiko nevarysi. Tuo labiau, kai mama namie su broliu lieka. Tad visą vasarą, kiek jos čia tebuvo, Domutis namuose tupi. Atostogauja (kaip jis pats sako) ponaitis.  Gal situacija pasikeis, kei rudenį Juras pradės lankyti lopšelį?

 

Labai noriu pradėti dirbti, nes nuo buvimo namie jau bloga darosi.   Bet jei kiekvieną rytą reikės su Domu kariauti, tai irgi bus ne ką geriau. Nes kakarinę vyriukas pipiriukas turi visai nemenką, su didele decibelų atsarga. O jei dar abu broliukai „uždūduoja“... Oho, liūdnos rudens dienos nusimato. 

Bet kol kas vasara ir aš trokštu nuvykti prie jūros. Šio noro nenumalšina net nuosavas vandens pasaulėlis už akvariumo stiklo. Ką gi, ir vėl laukia derybos su antrąja puse. Bet jo širdžiai daug mielesnis ežeras, valtelė jame, o joje tik vienas žmogelis ir meškelėlė. Ir tetulytė, likusi toli toli ant kranto su visu bėgiojančiu ir nuolat zyziančiu turtu...