| |
Ina
Pranešimai: 37
2007-09-08 01:09:29
|
Kaip labai bijojau Danieliukės atėjimo
Na pabandysiu ir aš papasakoti savo gimdymo istoriją. o gi buvo taip...
Visas nėštumas buvo be galo sunkus, nuo pirmųjų savaičių teko gulėti ligoninėje, nes mano nenuorama sugalvojo dar kaip reikiant neįsikūrus pabėgti. Tad nuo šeštos savitės iki dvyliktos praleidau prižiūrima medikų. Toliau viskas lyg ir ėjosi gerai tik jau skausmai skausmeliai lydėjo visą laiką, tad ir mama, ir vyro mama tvirtino, kad iki galo tikrai neišvaikščiosiu, o mes su vyru vis tvirtinom, kad tikrai viskas bus gerai, jau tiek atkentėjom, tai tiesiog privalo viskas būt gerai.
Na ką artėjo vis tas lemtingasis vasario mėnuo, mano baimė vis augo ne dienom o valandom, vien nuo minties apie gimdymą silpna darydavosi, bet laikas deja nestovėjo vietoje  Kasdien vis paskaitydavau kaip kitos nėštukės imasi visokių veiksmų, kad tik pagreitintų susitikimą su savo mažyliais, o man būdavo gėda ir prisipažinti, kad aš beprotiškai bijau gimdymo, tik, kad jis artėja neleisdavo pamiršti tie vadinamieji paruošiamieji sąrėmiai ir visokie tepliojimai, kurie tęsėsi daugiau nei mėnesį. Tad į pabaigą jau taip buvau pripratus prie tų skausmų, kad vis sakydavau, kad jaučiu kai prasidės gimdymas, net nesuprasiu kas tai, gal tai eilinis sąrėmių antplūdis.
Štai ir atėjo paskutinė diena, tą dieną turėjau apsilankyti pas savo gydytoją, kuri buvo visai rami, nes pagal jos paskaičiavimus turėjau gimdyti keliomis dienomis vėliau, nei kad aš pati buvau apskaičiavusi. Tad iš pačio ryto nuvažiavom su vyru pas ją, apžiūrai. Kai pradėjo tikrinti ant kėdės, žiūriu gydytojos akys tik išsipūtė iš nuostabos, ir ji seselei sako:
-Žinai jau ji tikrai iki 18dienos nedatemps, (nes pagal gydytojos skaičiavimus trėjau gimdyti vasario 18) jau dabar atsidarymas 4cm
Man iš baimės širdis atrodė sustojo. Tad išrašė ji man siuntimą važiuoti į skyrių, bet kadangi buvo šventinės dienos, tai aš dar perklausiau ar iškart važiuoti ar galiu dar palaukti ir dar atsimenu paklasiau, kas kiek laiko turi kartotis sąrėmiai, kad jau turėčiau važiuoti, o jos atsakymas buvo, kad bent jau kas pusvalandį. Aš mintyse mirdama pagalvojau, kad jau man antra para kas septynios minutės užeidinėja, bet aišku kvaiša nieko nepasakiau nei jai , nei vyrui. Baimė buvo stipresnė už viską Kažkaip pasąmonėje man nėštumas jau buvo užsifiksavęs, kaip kokia liga, ogimdymas, kaip psveikimas, kurio aš beprotiškai bijojau.
Grįžom namo, vyras vis klausinėjo ar tikrai dar nereikia į ligoninę, nes jam reikėjo dar važiuoti į darbą, o aš aišku didvyrę vaidindama sakiau, kd ne. Likus viena vis gulinėjau ir sekiau laikrodį, kuris negailestingai vis trumpino laiką. Kažkuriuo momentu net pavyko užmigti, atsikėlus jaučiausi, kaip niekada gerai, buvo praėję visi skausmai, net menkiausio maudimo nesijautė. Vakare daratvažiavo mama, ėmiau aš ją tardyti, koks turi būti tas skausmas, kai prasideda gimdymas, iš visokių pasakojimų buvau įsitikinus, kad pirma turi nubėgti vandenys. Mamytė pažiūrėjus į mano pilvuką pasakė, kad jau tikrai tuoj gimdysiu, nes jis buvo nusileidęs žemyn.
Atėjo naktis, atsiguliau miegoti nejausdama nieko, apie 2val nakties pradėjo be galo graužti rėmuo, atsikėliau atsigerti ir vėl užmigau, 4val nakties pabudau nuo stipraus pilvo sukimo, atrodė labai noriu į WC nuėjau, tik spėjau atsigulti ir vėl tas pats, taip vis kėliausi 4 kartus, kol supratau kas vyksta  bet jau kai supratau, tai iš skausmo ropojau keturiom po grindis ir vis nepajėgiau atsistoti ir nueiti iki miegamojo pažadinti vyrą. Šiaip ne taip pavyko. Tada buvo 6val ryto. Vyras staigaiiaatsikėlė apsirengė, oaš kaip kokia beprotė raitydamasi iš skausmo vis bandžiau išsivalyti dantis  Tad vyrui vos ne per prievartą teko mane ištempti iš vonios. Nuvažiavom į ligoninę, kuri gal 100 metrų nuo mūsų namų, ova ten tai mintyse prakeikiau visą sistemą, nes teko dar supildyti krūvą popierių, nesvarbu, kad viskas buvo nėščiosios kortelėj surašyta.
Skyriuje apžiūrėjus gydytoja psakė, kad atsidarymas 5cm ir išėjo, po gero pusvalandžio grįžo ir nuvedė į gimdyklą. Ten pajungė aparatą tonam rašyti ir paliko mudu su vyru vienus. Aš gulėjau inkšdama iš skausmo ir vis žiūrėjau į laikrodį prieš save. Tik staiga užėjus eilinei skausmo bangai pasigirdo pokštelėjimas, lyg kas iššautų šampaną ir pajutau, kad po antklode pasidarė šlapia, mano akys tik išsipūtė iš išgasčio, vyras puolė klausinėti kas atsitiko ir ar kviesti gydytoją,aš palinkčiojau galva.
Tuoj atėjo kuo ramiausiai nusiteikus gydytoja, ji sau ramiai atkėlė antklodę ir sako nu parodykit kie čia kas pasikeitė, o aš pamačiau tada tik kaip staigiai pasikeitė jos veidas, vyras puolė klausinėt kas yra, o ji pradėjo šaukti, kad viskas jau gimdo, jau plaukučiai galvytės matosi, ir kad greitai ruoštų stalą, o man ėmė šaukti, kad tik nestumčiau ir kvėpuočiau. Stengiausi iš visų jėgų, bet buvo be galo sunku nestumti,atrodė stumsiu ir palengvės, akyse temo, galvojau dar minutė ir nualpsiu, bet po kelių skausmo ir karščio bangų pajutau, kaip kažkas šlapias šleptelėjo man ant pilvo ir pilvas įdubo,akyse pasirodė ašaros ir viskas viskas užsimiršo.
Už lango tekėjo saulė,buvo 7val ryto, aušo graži saulėta vasario 16osios diena, visur plevėsavo vėliavos ir tą nuostabų rytą pasaulį išvydo, mano taip išsvajotas ir su baime lauktas stebuklas, kuris nuo pirmos akimirkos gavo varduką Danielė...
 
|
|
Dalintis
antrą kart manau jau nebebijosi 
o dėl nestūmimo, kai jau dukrytė ateina į šį pasauly, tave l suprantu, pas mane panašiai buvo... 
