Per kančias į žvaigždes
Perskaičius kelias gimdymo istorijas, ir aš nutariau papasakoti savąją. Trumpas įvadas, kad geriau atskleistų mano tų dienų būseną. Viskas vyko 2004 metų gruodį. Laukiausi pirmagimės mergytės. Tuo metu gyvenom užsienyje, tačiau buvom nusprendę ir jau įsigiję bilietus grįžimui į Lietuvą. Kadangi tuo metu galvojau, kad taip kaip aš pati susigalvosiu taip ir vyks mano gimdymas, gimdymo terminas buvo nustatytas gruodžio 2 d., na o aš nusprendžiau, kad gimdysiu kokią savaitę prieš, juk bilietai į Lietuvą gruodžio 22 d. buvo jau įsigyti, norėjau, kad ir dukrytė būtų ne kelių dienų... Norėdama ansčiau gimdyti ėmiausi visokių liaudiškų triukų, kurie turėjo padėti, pvz. vaikščiojau po miestą po 8 val. į dieną, laikiau karštai kojas ir pan., deja... viskam savas laikas. Ir štai atėjo gruodžio 2 d., nieko... 3 d. nieko... 4 d. nieko... Kiekvieną dieną einu į ligoninę, ten tikrina, apžiūri ir paprašo eiti namo laukti... Nervai jau nebelaiko, juk susiplanavau anksčiau gimdyti, ir še tau kad nori staigmena, mano mergina net nesiruošia persikraustyti iš pilvelio ant mano rankų... Ir štai atėjo gruodžio 8 d., ta pati rutina, atsikeliu, einu į ligoninę, ten apžiūri ir liepia eiti namo toliau laukti. Einu iš ligoninės ir ašaros kaip pupos byra, o mama iš paskos eidama vis aiškina, kad juk aš tai ne dramblys, nebūsiu nėščia 24 mėn, na jei ne šiandien tai rytoj gimdysiu. Po tokių žodžių norėtųsi juoktis, bet pačios žinot kaip ten su ta psichika būna tom paskutinėm dienom, tad pradedu kūkčioti. Pareinu namo, einu persirengti ir kažkodėl mano apatinis trikotažas šlapias, na galvoju, per tas ašaras čia prisidirbau, nespejau i gerą vietą nubėgti... Ir dar didesnė bala... Tik tada man atėjo mintis, juk tai tikriausiai vandenys.... Apsidžiaugiau, juk jau prasidėjo... Vyrui išdidžiai pareiškiu "jau prasidėjo", na o tas mane pribloškia atsakymų "o gal dar galim palaukti?". Bet čia jau smulkmena, imu tašę, supakuoju nesusipratusį vyrą ir traukiam atgal į ligoninę. Susitvarkom dokumentus, daktaras patikina, kad taip, vandenys nubėgo, tačiau kaklelis dar visai nesiruošia gimdyti, tačiau šiuos žodžius praleidžiu pro ausis, juk girdžiu tai ką noriu girdėti... Nuveda į palatą ir pasako, kad jei 24 valandų bėgyje neprasidės sąrėmiai, reiks skatinti gimdymą ir leisti antibiotikus. Bet aš tai gi žinau, kad gimdysiu lengvai ir greitai!!! Ir vėl apsirikau.... Atėjo naktis, be abejo prasidėjo sąrėmiai, džiaugiuosi, vaikštau po koridorių, žiūriu į laikrodį ir nemiegu. Taip iki 6 ryto Tada pilvelis nurimo, sąrėmiai pasibaigė, ir organizmas pareikalavo miego. Bet koks miegas, kai turiu gimdyti. Gydytojai apžiūri ir nusprendžia, kad tai buvo klaidingi sąrėmiai... Laukiam... Atėjo vakaras, pastatė antibiotikų lašelinę. Pagaliau nusprendžia skatinti gimdymą, patepa geliu, duoda "narkotikų" ir daktaro nurodymas "ilsėkis, paskutinės poilsio minutės". Bet kurgi ilsėtis, kai man GIMDYTI reikia. Spaudžia miegas, bet nepasiduodu, nesvarbu, kad naktis prieš tai nemiegota... Prasidėjo sąrėmiai, šypsausi, laukiu. Tuo metu pro šalį eina "gera" gydytoja, sako, oi neišgimdai, tuoj padėsiu, įkiša ranką, kažką padaro (nuleidžia vandenis) ir išeina. Iš skausmo beveik netenku sąmonės. Ir staiga prasideda stiprūs, skausmingi sąrėmiai, kurių metu beveik nieko neatsimenu. Nežinau nei kiek laiko tai truko, nei ar rėkiau, neatsimenu nieko. Vyras perbalęs surado gydytojus. Gydytojas konstatuoja fakta "atsidare tik 1,5 cm" o i gimdykla veza min su 4 cm. Tačiau pasižiūrėjęs į mano būklę, liepia mane gabenti į gimdymo palatą. Atveža, pastato lašelinę su epiduraliu, antibiotikais ir kitais tirpalais, na ir dabar jau visi laukiam. Ačiū D. kad ten kur gimdžiau gimdymo palatos ne tokios kaip čia. Palata su foteliu-lova vyrui (kad galėtų pailsėti), TV, visais patogumais. Tad įsitaisom ir laukiam. Seselė nuramina, kad iki jos pamainos galo tikrai turėsim dukrytę rankose. Išmiegam naktį. Jokių pasikeitimų. Gydytojas konstatuoja 2 cm. Ateina rytas, pasikeičia personalas, naujos seselės, nauji gydytojai. Laukiam. Jau vidurdienis, o atsidarė tik 3 cm. Sąrėmiai intensyvėja, tačiau.... Klausiu gydytojo, gal Cezario pjūvį? ne, gimdyk pati... Laukiam, jau vakarėja, atsidarė dar cm... Sąrėmiai pasidarė dažni ir stumiantys. Susirinko gydytojų taryba, o pas mane jokių naujienų... Ir vėl ašaros, nes juk ne taip planavau... Norėjau pati... Tačiau visi nusprendžia, kad be pjūvio neapsieisim. Ruošia mane operacijai. Džiaugiuosi, nes viskas eina į pabaigą. Atjungia epiduralį, liepia laukti kol veš į operacinę ir "pamiršta". Po kelių minučių pradeda nežmoniškai skaudėti, terioju sąmonę, vyras bėga ieškoti gydytojų. Po kiek laiko suranda, tie pajungia epiduralį ir "pasiaiškina" - kitai svarbiau buvo pirma padaryti operaciją.... Tačiau istorija eina į galą, gruodžio 10 d. 8 val. vakaro patenku į operacinę, išgirstu dukrytės pirmą verksmelį, ašaros bėga iš džiaugsmo ir išgirstu faktų konstatavimą: "54,5 cm, 4198 g, vis tiek pati nebūtum išgimdžius". irdy liko kirbėti tik vienas mažas klausimėlis, tai kodėl turėjau kankintis beveik 3 paras, jei vis tiek nebūčiau išgimdžius... Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Mergaitei davėm vardą Eden, kas reiškia "rojus", juk tai mūsų rojus po tiek kančių
Ir štai kaip atrodo dabar mūsų Eden
(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)
Dėkui nors kentėti verta bet kuriuo atveju, o dėl grožio tai tiesiog mums taip išėjo tiesiog matyt pas poną D. į tą eilę atsistojom, kai prašėm padovanoti dukrytę
Nariams
Reklama
El. p.: info@mamosdienorastis.lt Visos
teisės saugomos, 2010