| |
Amiletta
Pranešimai: 10
2008-05-18 16:05:40
|
Gimiau angelų sargų dieną
Sveiki.
Mano vardas Kamilė. Jau žinojau, kad mane taip vadins, vos tik atsidūriau mamytės pilvelyje. O gal man tas vardukas buvo parinktas ir dar anksčiau?
Nei mamytė, nei tėvelis nesitikėjo, kad sumanysiu pas juos nusileisti nuo debesėlio būtent vieną gražią sausio dienelę. Pati nusprendžiau, kad dabar kaip tik tam palankiausias metas. Būtumėt matę kaip nustebo mama pamačiusi dvi rausvas juosteles pasidariusi testuką. O tėvelis? Kai mama atbėgusi jam viska išpyškino, tai jau tooookia šypsena nusišypsojo, kad supratau, jog tikrai būsiu laukiama ir mylima dukrytė. Aišku, jie dar nežinojo, kad man reikės pirkti rožinės spalvos rūbelius, o tėvelis turės mokytis pinti kasytes.
Prasidėjo patys sunkiausi laukimo mėnesiukai. Pati to nenorėdama, verčiau mamą kiekvieną dieną draugauti su klozetu. Bet aš tikrai tikrai dėl to nekalta! Ir mama tai suprato, nes nepaisant to, vis jausdavau mamytės šiltą rankytę uždėtą ant mano namelio... Girdėjau, kaip mama man dainuoja daineles ir seka pasakėles. Kalbina, kad esu labai laukiama ir mylima jos atžalėlė.
Dienelės bėgo, o aš vis augau. Mano namelis darėsi vis ankštesnis, todėl karta netyčia stuktelėjau mamytei. Pajutusi tai, mamytė net apsiašarojo iš laimės, todėl vėliau darydavau tai vis dažniau ir stipriau. Su kiekvienu spyriuku, mama vis paglostydavo savo pilvuką- ir mane jame.
Kai daktarai norėjo pažiūrėti, kas gi aš esu, ar mergytė, ar berniukas, suspaudžiau kojytes, bet vistiek įgūdusi akis pamatė, kad tėveliai berniuko tikriausiai nesulauks. Bet mamą tai aš apgavau, nes ji visą laiką laukė berniuko.
Turėjau gimti rugsėjo pabaigoje, tačiau man pas mamą buvo taip šilta ir gera, kad nusprendžiau užtrukti šiek tiek ilgeliau. Bet pamačiusi, kaip tėveliai manęs laukia, pagalvojau, kad jau būtų kaip ir laikas pasirodyti Juk tiek gerybių man pripirkta ir pridovanota. Mama vis pastumdydavo mano (dar tuščią) vėžimėlį, o tėtis vakarais vis kalbindavo, kad pagaliau ateičiau pas juos.
Ir pagaliau tai įvyko!
O savo ilgą ir alinančią kelionę pradėjau spalio 1-os dienos vakare. Mamai vis pamausdavo pilvuką. Ji nieko neįtarė, kol nepradėjo skaičiuot kas kiek laiko kartojasi skausmai. Ji jau buvo ligoninėj, todėl pasikvietė seselę ir ši pradėjo matuoti mano širdelę. Viskas buvo gerai. Tuk tuk, tuk tuk... Mama tai girdėjo, tėtis taip pat, o aš taip norėjau kuo greičiau atsidurti jų rankose... Mama vis kentėjo, kol spalio 2-os dienos ryte neperkėlė jos į gimdyklą. Aš vis stūmiausi į priekį, bet dėja, mano galvytė tokia didelė, kad netyčia užsikabinau ir negalėjau pralįsti. Tai truko kelias valandas, o mama vis kentėjo. Tėtis laikė ją už rankos, kėlė, nešė, sodino ant kamuolio, vėl kėlė, vėl sodino. O aš vis negalėjau pralįsti Mamytei liepė vaikščioti. Ir šiaip ne taip, pagaliau praslydau. Tada mamą greitai paguldė ant stalo ir liepė stumti. Bet to daryti net nereikėjo, nes aš pati stūmiausi iš visų jėgų. Net gydytojai juokavo, kad aš labai skubu O mama jau šypsojosi.
Ir pagaliau spalio 2-ą dieną, 10 val. 01 min. aš išvydau pasaulį! Mama mama aš jau čia! Guliu jau ant mamos pilvelio. Taip šilta ir gera, jaučiu mamos sūrias ašaras ir girdžiu kaip ji vis kartoja: " Mano maža dukrytė, mano mažas stebuklėli"... Tėtis apsikabino mus abi. Pagaliau mes tryse, aš jau čia, netikėtas, bet labai lauktas stebuklas...
Gimiau angelų sargų dieną, ir tikrai... Dabar turėsiu du angelus sargus, kurie mane visada saugos ♥
 
|
|
Dalintis
