| |
*zivile*
Pranešimai: 73
2008-08-29 16:08:08
|
Greitas ir lengvas mano pumpurėlio gimimas
Ir tau, mano pumpurėli, noriu papasakoti tavo gimimo istoriją...
Greitai, netikėtai, bet lauktai atsiradai mamytės pilvelyje, greitai, netikėtai, lengvai ir labai laukiama atėjai į šį pasaulį...
Šeštadienis. Liepos 12. Atsikėlėm po saldaus pietų miego su tavo sesute. Po truputį ruošiamės važiuoti į sodą. Yra apie šešta valanda vakaro. Karšta, tvanku, saulėta, tik lauke ir būti. Staiga keistai sutraukia pilvuką. Jausmas panašus į tą, kuris buvo per paruošiamuosius sarėmius, bet kartu ir kažkoks kitoks. Šiek tiek paskauda, bet labai jau nestipriai. Nueinu į dušą. Jei tai tikrieji sarėmiai, po dušo turėtų sustiprėti, jei ne - nurims.
Nestiprėja, bet ir nenurimsta. Kartojasi kas 3-4 minutes. Gal JAU? Dėl viso pikto pasiimam sukrautas į ligoninę kuprines, sutariam, kad Kotryna pabus pas močiutę. Skambinu mamai, pasakyt, kad nežinau ar gimdau  , bet į sodą nebevažiuosim, važiuosim į ligoninę, pasitikrinsim ir žinosim, jau ar ne  .
Ima juokas. Juk jau turiu patirties, jau turėčiau žinoti kas su manim vyksta, bet kad labai jau nerimtas tas skausmelis. Pakeliui į ligoninę pajuntu rimtesnį sarėmį, tačiau po to 13, vėliau 14 minučių nieko nejaučiu. Kurį laiką sėdim su vyru mašinoj prie priimamojo, nes nedrįstu eiti su tokiais nerimtais ir nereguliariais sarėmiais. Vėliau nutariam pasitikrinti jei jau atvažiavom.
Šiek tiek po 19 val. nedrasiai pasibeldžiam į priimamojo duris. Atidaro maloni moteris. Sakau "lyg ir gimdom, bet nesu tikra". "Ateikit, išsiaiškinsim " -sako ji . Klausom tonusiukus, girdžiu, kaip plaka tavo širdutė - taip miela klausyti. Apžiūri gydytoja - 4 cm. Reiškia gimdom. Skambinu mamai, sutariu, kad pabūtų su Kotryna, kad ją pamigdytų. Tai pirmas kartas, kada manęs naktį nebus namie, šalia jos, pirmas kartas kai kelias dienas jos nematysiu. Persirengiu savo naktinukais, kuriems pati taip kruopščiai nėriau raištelius , mus nuveda į 3 gimdyklą. Klausom tonusiukus, registrujam sarėmius. Kaip sako rezidentė, kol kas tik žaidžiam, o ne gimdom. 20:30 val. nuleidžia vandenis, kad prasidėtų rimtesni sarėmiai. Akušerei sakau, kad norėčiau suspėti iki vidurnakčio. Ji pažiūri į laikrodį, - "žiūrėsim" - pasako, turbūt nelabai tikėdama, kad spėsim.
Sarėmiaujam. Vaikštinėju po palatą, skausmas jau stiprus, bet dar pakenčiamas. Apima šioks toks nerimas, juk didelis darbas laukia. Žiauriai noriu šokolado, bet negalima  . Per sarėmius vyras paspaudžia juosmenį, tai sumažina skausmą. Sėdžiu ant kamuolio, vėliau jau ir tai nepadeda. Sarėmiai kartojasi dažniau nei kas minutę ir jau labai skauda. Bijau, kad neužteks jėgų stumti, jei taip dar ilgai tęsis, todėl prašau nuskausminamųjų. Jau greit 22 val.
Vėl pajungia aparačiuką, rodantį tonusiukus ir sarėmių stiprumą. Pasak akušerės, kad pažiūrėtumėm, ar ikrai man taip jau labai skauda. Atsigulu ant šono. Prakenčiu eilinį galingą sarėmį. Jaučiu artėja kitas. Tačiau be skausmo juntu ir tai, kad noriu stumti!
"Noriu stumt!" sakau vyrui. "Tikrai?" - klausia. "Noriu stumt!" - kartoju.
Vyras nubega ieškot gydytojos. Matau, kad atbėga krūva personalo - gydytoja, rezidentė, akušerė, sanitarė. Akušerė liepia gultis ant nugaros, bet negaliu net pajudėti. Rezidentė pakelia mano koją, išgirstu "dabar taip: jokių epidūrų, pilnas atsidarymas, gimdom!".
Paaiškina, kad atėjus sarėmiui reikia įkvėpti oro, o po to iš visų jėgų stumti. Sarėmis, stumiu, kažkur į žandus. Antras - stumiu, "gerai, stipriau stipriau" girdžiu. Norisi riestis į kamuolį, skauda, bet liepia remtis kojomis į lovos atramas ir stumti į priekį. Vėl sarėmis, stumiu kiek tik galiu. Viskas, jau baigsiu, jau noriu įkvėpt. "Galvytė, tuoj išlįs galvytė - išgirstu vyro žodžius. Tą sakė ir gydytojos, bet išgirdau tik jį. Atsiranda jėgų ir stumiu dar. Matau galvytę, matau savo mažutės galvytę! "Dabar palauk, nestumk" girdžiu. Akušerė suima mažylę. "Vėl stumk, stipriai!" - girdžiu gydytoją. Stumiu, iš paskutiniųjų stengiuosi. Ir pamatau kaip gimsta mano mažutė! "22:14" - užfiksuoja laiką gydytoja. Pasidaro lengva lengva, tarsi ranka kas būtų nuėmęs skausmą. Išgirstu jos verksmą, man paduoda mano angelėlį.
Kokia tu graži, kokia kvepianti, kokia miela, mano mažyte! Aš tave labai labai myliu! Taip ilgai laukta, pagaliau guli mano rankose!
Tėtis nukerpa virkštelę. Kaip gera, jau turim savo pumpurėlį, savo mergytę.
Kaip gera vėl būti mama!
 
|
|
Dalintis
