|
Sausmile
Pranešimai: 16
2008-12-10 14:12:00
|
Mano dvi gimdymo istorijos
...nuo ko viskas prasidėjo...
...Poryt valstybiniai egzaminai, o šiandien tokia graži šilta balandžio diena. Būtų smagu nulėkt prie jūros, pasivaikščioti pajūriu, bet tie egzaminai ... Vis dėlto nusprendžiu, kad reikia pailsėt ir už keliolikos minučių mes su draugu (šiuo metu jau vyru ) jau vaikštinėjam nuostabiu pajūriu...
Nuo tos dienos praėjo pora savaičių, jaučiu, kad kažkas ne taip, vėluoja mmm, viską suverčiu įtampai, ruošimuisi egzaminams, diplominio darbo rašymui, tačiau intuicija kužda, kad yra dar kažkas... Nuojauta neapgavo - dvi juostelės. Visada svajojau, kad išvydusi tas lemtingas dvi juosteles džiaugsiuosi arba verksiu iš laimės, bet dabar ... ašaros ašaros ašaros ir tikrai ne iš laimės. Dar per anksti, kūdikio tėtis dar nebaigęs studijų, man, kad ir paskutiniai metai, bet planų planelių, susijusių su karjera, tolimesnėmis studijomis, begalės. O dabar še tau, dvi juostelės, viskas griūva... Bemiegė, kupina įvairiausių svarstymų naktis. Brangusis iškart pasakė, kad bet kokiu atveju mane palaikys, kad ir ką nuspręsčiau. Nusprendžiau pasielgti žiauriai, nes maniau, kad taip bus geriausiai. Ryte nuvažiavome į polikliniką, norėjau, kad viskas įvyktų kuo greičiau, bet gydytojas pasiūlė palaukti porą savaičių. Košmariškos dvi savaitės, pilnos dvejonių, bet nusprendžiau... ir vėl aš ligoninėj, tik šį kartą viena, nes draugui egzaminas, jis kitame mieste. Gydytojas paskyrė egzekucijos valndą, tai vos už poros valandų. paskambinau draugui, pasakiau , kad aš to viena neištversiu, viską metęs jis atvažiavo... ir tai išgelbėjo mūsų princesės gyvybę. Daug daug abiejų ašarų ir atėjusiam gydytojui pasakytas NE, mes nežudysim savo stebukliuko.
Nuo to momento atsirado pilvelyje Smiltė, o iki tada ten gyveno kažkas. Visą nėštumą nežinojom kas gims, bet abu jautėme, kad bus dukrytė, mūsų Smiltė iš pajūrio.
Ir pagaliau ta įsimintinoji naktis, bėga vandenys, žadinu būsimąjį tėtį: jau laikas, važiuojam. Jis vis dar negali patikėt, kad jau. Ligoninė, vandenys nubėgę, sąrėmių, skausmo nejaučiu. kas keliolika minučių pasirodo tai gydytojas, tai akušerė. Akušerė - nuostabi moteris - pasiūlė arbatos, tą naktį tas pasiūlytas puodelis arbatos man buvo aukso vertės (turiu pastebėti, kad niekam nieko nedavėm). Vandenukų nebėra, o kūdikėlis vis dar neskuba, pradėjo leisti skatinamuosius. Na štai po medikų įsikišimo jau kaip ir laikas keliauti į gimdyklą. O ten vietoj medikų personalo, meistras reguliuoja akušerinio gulto pakojas Nebežinau ar jau dabar pradėt gimdyt, ar laukt kol jis išeis Pagaliau jis susiprato, kad gimdyme nepageidaujamas, susirinko "žaisliukus" ir iškeliavo. O aš per tą laiką nebesuvokiau kaip atsidūriau ant lovos, staiga skausmas tapo nebepakeliamas, visi baltachalačiai atsidūrė tarsi už sienos, o aš girdžiu vien tik vyro balsą, kaip jis šaukia:stumk, kvėpuok, nestumk. mintyse galvoju, lengva tau čia aiškint, pats ir kvėpuok . Pagaliau po 12 valandų Smiltė jau guli ant mano krūtinės, laimingas tėvelis perkerpa virkštelę (vėliau sakė, kad tai įsimintiniausias ir nuostabiausias įvykis jo gyvenime). Vakare jis pasakė nuostabius žodžius: ,,kaip gerai, kad mes tada nepadarėme TO" . ir vėl pravirkome, bet šį kartą trise ir iš didžiulės laimės...
Dukrytė gimė sausį, visą nėštumą galvojau, kad gimimo proga ją gamta sveikins didžiulėmis pusnimis sniego ir pūgomis, bet gamta iškrėtė pokštą - pasveikino ją močiutės darželyje pražydusia gėlyte...
na o antrasis gimdymas visiškai kitoks nei pirmasis. jei dar nenusibodo skaityt pirmosios istorijos, prašom skirkit laiko ir antrąjai
Mūsų antrąjį angelėlį pradėjome planuoti (mintyse) dar besilaukdami pirmosios ir gana greit ji atkeliavo į mūsų šeimą...
... naktis iš gegužės 25 į 26 praėjo labai greit, besitvarkant. Net nežinau kodėl labai norėjau susitvarkyt namučius, nors fiziškai artėjančio gimdymo nejaučiau. Viskas buvo kitaip nei pirmą kartą. Apie 8 val. prasidėjo gana reguliarūs sąrėmiai, bet neskubėjau, nes maniau kad paruošiamieji, kadangi daugiau kaip mėnesį kankino įvairūs skausmeliai. Galvoju, grįš vyras sutvarkęs reikalus, pabus su Smiltute, o aš dėl visako nuvažiuosiu į ligoninę, kad tonus paklausytų. Bet sąrėmiai vis dažnėjo, stiprėjo, lyg ir noras praėjo pačiai nuvairuot iki ligoninės. Gerai, kad ilgai neužtrukęs grįžo vyras, nuvažiavom į ligoninę. O ten niekas nieko nebedarė tik iškvietė greitąją ir liepė važiuot gimdyt. Aišku gavau velnių, kam tiek susilaukiau, o aš dar net nesiruošiau gimdyt, mat vandenų laukiau (su Smilte nuo vandenų nutekėjimo pagimdžiau po 12 val. suveikus skatinamiesiems) Greitoji lėkė 160 km/h ir greičiau, vyras iš paskos su mašina. felčerė jau manė kad teks priimt gimdymą, nes sąrėmiai kas 2min prasidėjo. Dar lyg tyčia įvažiuojant į Klaipėdą kai kurie vairuotojai net nesiruošė trauktis iš kelio, nors važiavom su švyturėliais ir sirenom. Pagaliau priėmimo skyrius, formalumai sutvarkyti, mus su vyru palydėjo į gimdymo palatą. Akušerė prakirpo vandenmaišį, pagaliau nutekėjo tie mano lauktieji vandenys. Skausmas nežmoniškas, nebegirdžiu, nebematau nei kas sakoma, nei kas daroma. Net nebeprisimenu kaip įsiropščiau į tą gimdyklos lovą ir... vienas du trys... ir garsus garsus klyksmas, po kelių sekundėlių Saulytė jau ant mano krūtinės. Niekad nepamiršiu tokio rimto ir protingo jos didžiulių didžiulių akių žvilgsnio...
Labai dėkinga vyrui, kad jis buvo šalia tokiu labai sunkiu ir kartu tokiu nuostabiu momentu
|
|