| |
Alenda
Pranešimai: 1
2009-05-04 19:05:22
|
Baimės ir džiaugsmo akimirkos
Viskas prasidėjo 2008 m. rugpjūčio 11 d. Šią dieną manęs laukė vizitas pas gydytoją, kuris ką tik buvo grįžęs iš atostogų. Jau vizito pradžioje jaučiu virpuliukus, bet niekaip nesuvokiu kodėl. Tik tyliai savyje pamąstau: "matyt, jaudinuosi, juk dabar turėtų pasakyti, kada man gimdyti". Kada gydytojas apžiūri pilvuką, virpuliukai paaštrėja, matau jo veide besikaupiantį nerimą, abejojimą, susimąstymą. Apžiūra trunka kur kas ilgiau nei paprastai. Staiga išgirstu sodrų, bet vis dar netvirtą gydytojo išvadą - "kūdikis netaisyklingoje padėtyje, jis sėdi..." Net nepajaučiu kaip sustingstu. Atrodo, kad nejaučiu nei rankų, nei kojų. Mintyse tik sukasi klausimas: "kas dabar bus? Kas dabar bus?" Pagaliau susiimu į rankas ir ryžtuosi gydytojo paklausti; "kas dabar bus?" Bet jaučiu, kad mano balsas per daug tylus ir dar naujienos prislopintas, tad klausimą pakartoju: "kas dabar bus?" Gydytojas pažvelgia į mane, pažvelgia į sesutę, vėl į mane, vėl į sesutę... Matau, kad jis daugiau žino nei man sako, blaškosi, lyg ieškotų kuo gražesnių žodžių padėčiai paaiškinti. Pagaliau išgirstu jo žodžius: "būtinai atvyk šiandien po valandos, darysim ultragarso tyrimą, kad išsiaiškintume, ar aš neklystu". Šie žodžiai nuskambėjo kaip viltis, viltis, kad dar yra šansų, dar gali būti kitaip. Veide atsiranda nedrąsi šypsena, jėgų sulaukti ultragarso tyrimo.
Ir štai, man jau atliekamas ultragarso tyrimas. Kaip niekad įdėmiai stebiu kompiuterio ekraną ir gydytojo išraiškas. Ekrane nelabai ką suprantu, tad žvilgsnį nukreipiu į gydytoją. Ir vėl matau jo nerimą, susimąstymą, netgi pastebiu kaip jis išblykšta. Vėl nejučia sugrįžta tie patys virpuliukai, kūną nukrečia šaltis. Gydytojas atsisuka į mane, uždeda savo ranką ant manosios ir pasako tai, ko labiausiai bijojau: "visgi kūdikis tikrai sėdi, be to, jo virkštelė apsivijusi aplink kaklą". Šie žodžiai sugniuždo mane, viltis, kuri dar ruseno manyje, staiga ėmė blėsti. Mintyse kartojau tik vieną: "susiimk, nepasiduok, juk turi būti dar kokia išeitis". Gydytojo vėl paklausiu: "kas dabar bus?" Jis tyli, nieko man nesako, žiūri į kompiuterio ekraną ir kažką mąsto. Paskui atsisuka ir pasako: "atvyk rytoj ir dar kartą mes tave apžiūrėsim". Šie žodžiai nuskambėjo kaip perspėjimas, tik dar nesuvokiau koks.
Grįžau namo, o rankos ir kojos vis dar drebėjo. Dar nespėjusi nusirengti, puoliau prie kompiuterio ieškoti informacijos apie sėdinčius pilvuke kūdikius. Širdis tiesiog šokinėjo iš nerimo, baimės išvysti ekrane žodį "operacija". Perskaičius kelis straipsnius net nepajuntu kaip suglembu kėdėje, ištinka šokas. "Netaisyklingos padėties kūdikius pačiai gimdyti yra labai rizikinga, tad beveik visada daromas cezario pjūvis" - perskaitau tyliai, lyg bijodama, kad niekas neišgirstų. Nuleidžiu akis, kad susikaupčiau, kad suvokčiau, kad čia ne pasaulio pabaiga. Bet negaliu... akyse išsilieja vaizdai ir ant klaviatūros nubyra pirmoji šios istorijos ašara. Kad nesuklupčiau pakely, kaip mažas bejėgis stirniukas, toliau ieškau informacijos. Staiga... ir vėl viltis. Randu pratimus, kurie gali pakeisti kūdikio padėtį. Net nemąstydama atsišviečiu juos ir... aš jau ant lovos, įpusėjus daryti pratimus. Dariau visą vakarą, nes vilties kibirkštėlė vėl įsižiebė manyje.
Naktis, kaip ir buvo galima tikėtis, praėjo neramiai. Kelis kartus atsikėliau, atsigėriau vandens ir...vėl padariau pratimus.
Ryto tuo pačiu ir laukiau, ir nelaukiau. Tačiau jis išaušo, išaušo rugpjūčio 12 d. Prie gydytojo kabineto lūkuriavau gerokai anksčiau nei buvom susitarę. Pilna nerimo žiūrėjau į duris, laukdama pasirodančio gydytojo. Ir štai, jis jau čia. Pamatęs mane pasisveikina ir pasikviečia užeiti apžiūrai. Pirmiausia dar kartą apčiupinėja pilvuką ir jį išmatuoja. Kabinete vyrauja tyla. Su nekantrumu laukiu gydytojo žodžių: "viskas tvarkoje, padėtis pasikeitė ir kaip tau pavyko?!", tačiau išgirstu tik: "ar gali palaukti laukiamajame?"
Sėdžiu laukiamajame ir... vėl tie patys perspėjamieji virpuliukai. Šįkart jie kur kas stipresni. Baimė užlieja visą kūną, nerimas aplanko ir širdį, galvoje knibžda įvairūs klausimai, nežinomybė tiesiog drasko ir taip norėtųsi, kad šiuo metu kažkas būtų šalia.
Per miglą, lyg sapne girdžiu šnabždėjimus. Nusprendžiu nuvyti nežinią ir, jei jau man niekas nieko nesako, nusprendžiu pati sužinoti - slapta pasiklausyti. Be reikalo...nes viskas, ko labiausiai bijojau, pasitvirtino ir net su kaupu. Aš tai žinojau, nujaučiau giliai širdyje, tik bijojau ar nenorėjau sau to pripažinti. Deja...Staiga dar kartą nukrečia šaltis, po to išmuša šiluma, jaučiu kaip prakaito lašeliai nubėga per veidą, o delnai šlaput šlaputėliai, lyg būčiau mirkiusi juos vandenyje. Sėdėjau ir mintyse meldžiausi, nes vis dar laukiau stebuklo.
Priėjęs gydytojas sušnabždėjo, kad eičiau su juo ir taip, lyg ir pažadino mane iš to slogaus minčių sapno. Nuėjusi su juo į apžiūros kabinetą nustėrau, ten manęs jau laukė vyriausioji gydytoja - vedėja. Jie apžiūrinėjo mane lyg eksponatą, bet nieko konkretaus man nesakė, tik kalbėjo tarpusavyje tik jiems suprantamais terminais. Bijojau... beprotiškai bijojau, tuo metu būčiau viską atidavusi, kad tik kas nors būtų mane paėmęs už rankos kaip mažą bejėgę mergaitę, kuri padarė viską ir nuo kurios jau niekas nebepriklauso. Tyla...visą laiką kol rengiausi tvyrojo tyla. Apsirengusi žvilgterėjau į gydytojus su dar tebegyva vilties kibirkštėle. Deja...gydytojai vienareikšmiškai patarė daryti cezario pjūvį ir nerizikuoti kūdikio gyvybe pačiai gimdant. Tačiau perspėjo, kad ir operacija yra ganėtinai rizikinga. Skausmas...tas negailestingas skausmas smogė man tiesiai į širdį. Skaudu, buvo be galo skaudu. Ką toliau gydytojai kalbėjo, jau nebegirdėjau, tolau nuo jų vis tolyn ir tolyn, lyg bandyčiau pabėgti iš jų negailestingų žodžių. Tolau tol, kol atsirėmiau į palangę, kuri, tuo metu, buvo vienintelis mano ramstis. Atsirėmiau į ją, nes pati savo smunkančio kūno jau nebegalėjau sulaikyti. Gydytojai vis dar kalbėjo. Norėjau rėkti, šaukti, kad liautųsi, nebekankintų, tačiau jie tik atliko savo pareigą. Galų gale stojo tyla ir aš turėjau pasakyti savo nuosprendį. Liepiau daryti taip, kaip geriausia kūdikiui, vadinasi, operuoti. Tik tiek ir išlemenau, daugiau nieko pasakyti nebesugebėjau. Gydytojas liepė susikrauti daiktus ir po poros valandų atvykti į ligoninę tyrimams.
Kaip išėjau iš ligoninės ir atsidūriau mašinoje - nebepamenu. Tik žinau, kad betoninį link ligoninės kelią, paverčiau srauniu upeliu. Sėdėjau mašinoje ir nežinojau, ką daryti. Verkiau... verkiau kaip kūdikis paliktas mamos ir drebėjau kaip epušės lapelis. Ašaros nesiliovė ir namuose, tik ligoninėje truputuką tapo ramiau.
Naktį ligoninėje norėjau praleisti viena, nenorėjau, kad kas matytų, kaip man sunku. Vis kalbėjausi su dar įsčiuose esančiu savo kūdikiu ir jį raminau. Kaip niekad jis tą naktį blaškėsi, matyt, jautė, kad rytoj jau būsim kartu. Kada matavo kūdikio širdies tonusą, pajutau didelį palengvėjimą. Jis judėjo, blaškėsi ir aš įsivaizdavau, kad jis trokšta išvysti pasaulį ir susitikti su manimi.
Paskui man suleido vaistų. Buvo įtartina, nes sesutė nenorėjo sakyti, nuo ko tie vaistai, tik paskui sužinojau, kad tai buvo skatinamieji vaistai. Bet tie vaistai man nepadėjo, nesulaukiau, nei vandenų nutekėjimo, nei sąrėmių skausmo. Tad, maniau, kūdikėliui dar nebuvo laikas.
Naktis...Niekaip negaliu sumerkti akių, vis galvoju apie rytojų, apie tą didžiąją mano gyvenimo dieną. Baugu, neramu ir vėl aplanko tie patys virpuliukai, šaltis. Pradedu drebėti ir pati nežinau nuo ko. Bandau susisukti į kaldrą ir užmigti, tačiau veltui, baimė ir nerimas užgožia visą mano kūną ir aš jaučiuosi bejėgė. Pravirkstu, ašaros liejasi ir aš negaliu jų sustabdyti. Labai skaudu, bet kartu ir džiugu, nes pagaliau atėjo ta laukta diena. Staiga, už durų išgirstu dejavimą iš skausmo. Gimdo, pagalvoju, ir aš neklystu. Visą pasąmonę užlieja pavydas. Visą gyvenimą norėjau pati gimdyti, be jokių nuskausminamųjų, buvau tam pasiruošusi visokeriopai. Smerkiau tas, kurios pačios renkasi operacijas, bet niekad nemaniau, kad tarp jų būsiu ir aš. Klausau išplėtusi ausis ir įsivaizduoju, kaip man būtų. Bandau pasiteisinti tuo, kad pasirinkau geriausią variantą ir kad nuo manęs čia jau nebepriklausė, juk ne savo valia pasirinkau - gyvenimas privertė.
Pagaliau pavyko numigti, bet miegas buvo neramus, prabudusi anksti viską susitvarkiau ir laukiau to momento, kada pamatysiu savo kūdikį.
Tai buvo rugpjūčio 13 -oji diena, kuri bus įsiminta iki gyvenimo pabaigos.
Jaudulys, susijaudinimas, baimė, džiaugsmas, nerimas užliejo pakaitomis visą kūną. Visą rytą vaikščiojau nesavomis kojomis, ėmiau ne savomis rankomis, galvojau ne savo protu.
Išeinant į operacinę buvo graudu, visas kūnas viduje verkė iš jaudulio, bet išorėjo ašarų nebuvo, nes turėjau visiems parodyti, kad nebijau, esu stipri. Buvo sunku, bet stengiausi iš paskutiniųjų.
Gulėdama ant operacinės stalo vis dar drebėjau, jaudulys buvo begalinis, norėjosi, kad kuo greičiau viskas baigtųsi, norėjosi sulaukti išvadų. Žiūrėjau į lempas virš galvos ir ... prabėgo visos nėštumo dienos, visi įspūdžiai, pajutus pirmus spyrius pilvuko šone, pirmą apsivertimą, pilvuko didėjimą ir visas dėl to kylančias teigiamas emocijas ir...
Riksmas, per sapną girdžiu riksmą. Tik vėliau suvokiu, kad tai mano kūdikio riksmas. Turiu atsimerkti, turiu pamatyti, paimti, bet akys neklauso, lūpos tyli, nors viduje jau viskas gyva. Staiga atsimerkiu ir klausiu: "kaip? Ar viskas gerai? Kas?". Išgirdusi, kad viskas gerai ir kad gimė mergytė, kūną užliejo šiluma, širdis nusišypsojo. O pamačiusi mergytę, išriedėjo paskutinė šios istorijos ašara. Pagaliau, pagaliau viskas baigėsi ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
Visada dėkosiu Dievui už galimybę tapti mama, už galimybę pajusti motinišką meilę ir už galimybę ją dovanoti.
Nesigailiu kančios akimirkų, nešioju savo randus lyg medalius, žinau, jog šios kančios kaina didelė, tokia didelė, kaip vergovės, vienintelis skirtumas, kad už ją moki su malonumu, su šypsena, net kai ta šypsena pro ašaras.
 
|
|
Dalintis
liūdna iš pradžių,bet svarbiausia su laiminga pabaiga 
