Šiandien ir vėl važiuosim pas tėvus, todėl labai daug minčių pradėjo suktis apie mamą, apie tai, kad mes buvome vaikai ir tikriausiai per greitai užaugom (bent jau aš tai tikrai Svaja
Prisimenu – buvau maža mergaitė,
Mama prieš miegą pasaką man skaitė.
O kai lopšinę tylią paniūniavo, užmigusią į skruostą pabučiavo.
Saldžiausią sapną tąnakt sapnavau,
Kad su mama saldainių fabrike buvau.
Ir prisivalgiau karamelių ligi soties,
Beliko man tada tiktai šypsotis.
Su šypsena veide ir pabudau,
Nubėgusi pas mamą – ją apkabinau.
Nors šokolado su savim ji neturėjo,
Mane sušildė savo meile, kiek galėjo.
Pasiilgstu dabar aš tų dienų,
Kada pas mamą vis parbėgt galėjom.
Neliekame nė vienas amžinai vaiku,
Aš irgi išėjau, sugrįžti prižadėjus.
Sueiliuoti mano keturmečio užduoti klausimai, kai pamatė internete nuotraukoj 4 didelius ir 4 mažus meškiukus, kurie ne pagal savo spalvas buvo susodinti poromis:
Turiu vyruką keturmetį, Smalsų, čiauškantį sūnelį. Kai jam parodžiau meškiukus, Užtvindė klausimais visus namus.
Su rožiniu ir mėlynu viskas ok, Tėvai yra anie tikrai. Bet kas tada oranžinis ir žalias? Seneliai, draugas, ar šiaip koks svečias?
Ištyrinėjo jis sau atidžiai, Kodėl mažieji meškinai Sėdi ne prie savo mamyčių, Įsitaisę šiltai ant jų rankyčių?
Bandžiau papasakoti sūnui vaizdžiai, Kad ir žmonių vaikai skirtingi akivaizdžiai: Juk būna tėtis juodaplaukis, Bet jo vaikutis – šviesiaplaukis.
Bet sūnus purtė galvą įnirtingai, Meškučiai sumaišyti gan skirtingai. Atrinko, kuris yra kurio vaikelis, „Kada nuotraukoj atkeis?“, - ir vėl teiravos.