pastebėjau kiek daug prikalbėta apie bažnyčią.... Kalbėdama apie tikėjimą - niekada neturiu galvoje bažnyčios Bent jau paties ėjimo arba ne į ją... Juk pati bažnyčia iš esmės tėra sienos... Man bažnyčia yra tai ką mes patys pastatome savyje... aš bažnyčioje nebuvau jau geri 2, o gal net ir 3 metai (neskaičiuoju laiko)... bet dėl to nesijaučiu netikinti... nesimeldžiu bažnyčioje mokomais "poteriais" (moku, bet mano maldos yra asmeniškos)... Nesu iš tų visur skanduojančiu apie Dievą ir tikėjimą, demonstratyviai lakstančių į bažnyčią tik tam kad kaimynai tą matytų... Iš tiesų tikėti ir rodyti kaip "labai tiki" yra du skirtingi dalykai Aš čia apie patį tikėjimą, apie tai kas yra Dievas iš esmės ir apie maldą... Ne "Tėve mūsų", ne "Sveika Marija" - apie tą kuri nebyliai sklinda iš mūsų, kuri kaip sielos balsas tiesiasi į JĮ. Ir va čia pati įdomiausia dalis - kas JIS (t.y. Dievas) yra mums? Ar apskritai tikite, kad yra dar kažkas be žmogaus?

Iš principo aš laikausi nuomonės, kad mes visi kažkuo tikime - tik vieni tai įvardija kaip Dievą, kiti kaip likimą, treti tiki tuo, kad tik patys valdo savo gyvenimą, dar kiiti tiki mokslu ir protu ir pan ir t.t. Iš tiesų taip jau yra, kad žmogus iš prigimties siekia kažkuo tikėti. Kai man pasako - reikia kažkuo tikėti. Tuoj pat paprieštarauju... ne reikia, o tiesiog tiki... Kai reikia - tai nebe tikėjimas Niekas negali primesti tikėjimo, pasakyti kuo tikėti, o kuo ne... Tai turi ateiti iš vidaus. Ir žmonės tiki, tik gal to kuo tiki Dievu nevadina