Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Forumas > Konkursas: Mano gimdymo istorija Dalintis

Rodyti žinutes po paskutinio apsilankymo | Pažymėti visas temas kaip perskaitytas | Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

    Mano gimdymo istorija 2007 m.  
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:34
Mano gimdymo istorija 2007 m.
kavjola

Neisnesiotas angeliukas

( ištrauka iš prisiminimų) 2004m. kovo 26 dieną grįžau iš baseino ir po masažo. Baseiną ir masažą pradėjau lankyti gulėdama ligoninėje, nes buvo nepakeliami nugaros skausmai (prieš 10 metų turėjau stuburo traumą). Po 3 apsilankymų skausmai praėjo, bet ir toliau lankiau, kol išrašė iš ligoninės. Tad, kovo 26 d. aplankiau dar gulėjusias ligoninėje pažįstamas, padiskutavom tema apie pernešiotus naujagimius ir aš pasakiau, kai man sueis 40 sav. nenorėsiu ilgiau laukti. Laukti tikrai ilgiau neteko. Grįžus po pietų namo, apie pusę dviejų dar sočiai papietavau ir nutariau prigulti. Tada man buvo 34 sav. ir 5 d. Užsnūsti nepavyko, pradėjau galvoti apie kūdikį, kada jis sugalvos išvysti pasaulį. Galima sakyti kaip ir susitariau, tik nemaniau kad taip greit .Tuo metu (apie 14 val.) pamaudė strėnas ir pilvo apačią, nutariau nueiti į tualetą. Bet kaip tik atsikėliau, pajutau bėgantį didele srove, šiltą, salsvoko kvapo vandenį. Sustingau, pasimečiau, nebežinojau ką daryti. Vyras išvažiavęs į komandiruotę, grįš vakare, kūdikio kraitelis ir visi kiti daiktai net nenupirkti. Viską planavau susipirkti kaip tik kitą dieną. Bet deja............... Pirmiausia paskambinau vyrui ir pranešiau "naujieną". Po to tik į greitąją. Su savim pasiėmiau tik mobilųjį telefoną. Kai atvažiavo medikai paklausė manęs, į kurią ligoninę vežti. Labai norėjau gimdyti P. Mažylio ligoninėje, tad ir nuvažiavom. Mane priėmė, bet kai sužinojo kiek man yra savaičių, pasakė, jei nori gali gimdyti pas mus, bet jei kas nors bus blogai kūdikiui, reikės jį vežti į klinikas. Aš nerizikavau. Vandenys bėgo ir bėgo. Vėl iškvietė tą pačią greitąją, kol laukiau pajutau, vis didėjančius skausmus strėnose. Į klinikas atvykome apie 17 val. Gydytojas paklausė kada nubėgo vandenys ir kodėl taip vėlai atvykau, turėjau viską aiškinti nuo pat pradžių. Apžiūrėjęs, pasakė, kad reikia stabdyti gimdymą, nes kūdikio plaučiukai nesubrendę. Gavau "dozę" vaistų, lašalinių, reikėjo laukti šeštadienio vakaro, kada teoriškai bus jau subrandinti plaučiukai ir gimdymo nebestabdys. Visą tą laiką medikai stebėjo kūdikio širdelės tonus, viskas buvo gerai. O man kilo įtarimai, nes buvau prisiskaičius, kad kai nubėga vandenys, moteris turi pagimdyti per 24 val. O man praėjo daugiau nei 24 val., galvojau, kad vaikutis gali uždusti, klausinėjau gydytojų, kaip čia yra. Iš penktadienio į šeštadienį visą parą nemiegojau, sąrėmiai kas 10 min. ir taip visą naktį, bet kaip tyčią ryte viskas praėjo ir jokių skausmų dieną. Šeštadienį vakare aplankė uošviai, tėvai, viskas buvo tvarkoje, kantriai laukiau kada prasidės skausmai. Ilgai laukti neteko apie 22-23 val. "PRASIDĖJO". Skaudėti skaudėjo, nemoku net papasakoti, bet kaklelis neprasidarinėjo. 23val. išvežė į gimdyklą, atsidarymas 2cm., paskambinau vyrui, atlėkė kaip ant sparnų. Labai džiaugiuosi , kad gimdyme dalyvavo vyras. Skausmai užeidavo ir vėl praeidavo ir taip antrą naktelė be miego. Ryte (apie 6val.) akušerė paklausė , ar leisti skatinamuosius, net nedvejodama pasakiau, kad taip. Nes laukti natūraliai aš nebeturėjau jėgų. Labai norėjau epidurio nuskausminimo, bet negalėjo leisti, nes esu turėjus stuburo traumą. Tad pasiūlė linksminančias dujas. Tarp sąrėmių sapnuodavau. Gimdykla buvo pilna žmonių, mat gimdžiau pati paskutinė, tai susirinko visi pažiūrėt ir kiekvienas savo šneka, taip daryk , taip nedaryk , atsimenu kaip per sapną. Labai džiaugiuosi, kad man pakliuvo labai gera akušerė, jos dėka pagimdžiau greičiau. Kodėl taip sakau? O todėl, kad prieš tai daktaras apžiūrėjo ir pasakė, oi dar toli. (Gydytojas tarp kitko papuolė ne lietuvis). Girdėjau, akušerę sakant, kad kažkas čia ne taip, pati apžiūrėjo ir pasakė viskas čia atsidarę, gimdom. Yra posakis "Nepatepsi, nevažiuosi". Taip ir su daktarais. Pagimdžiau nors ir neišnešiotą, bet sveiką angeliuką 48cm, 2750 g sveriantį sūnelį! Esu labai laiminga mama.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:11

aide

Aistutės atėjimas

Rašau jums ir noriu pasidalinti džiaugsmu, kurį patiriu augindama mažylę vardu Aistė. Lapkričio 23d mano dukrytei sukaks jau treji. Dabar ji tokia didelė, palyginti su ta kruopyte, kokia buvo gimusi, nes gimė 35 savaitę., buvo tik 46 cm ir svėrė 2682 kg. Kaip juokavo gydytoja, atskubėjo anksčiau, kad užsisakytų kalėdines dovanas. Kad mano vaikelis gali gimti anksčiau, net nepagalvodavau, todėl kai tą naktį dažnai ėjau į tualetą, pamaniau, kad turiu problemų su pūsle. Tik vėliau supratau, kad vakare dažnai kietas pilvas buvo ne nuo paruošiamųjų sąrėmių. Iš ryto lyg ir buvo viskas gerai, ir gydytojui paskambinau tik vyro paraginta. Kai nuvažiavau pas gydytoją, jis apžiūrėjo pilvą, lyg ir viskas gerai, bet sako sėskis į kėdę, dar apžiūrėsiu. Ir ką gi... Jis man su šypsena sako, ponia, pasiimkit daiktus ir važiuokit į ligoninę, kaklelis atsivėręs jau 3 cm (nejaučiau nei menkiausio maudimo). Ir problemos ne su pūsle, o vandenys po truputį bėga. Pamenu kaip gydytojas paklausė, kodėl šypsausi? Atsakiau, kad dėl to, kad viskas man atrodo kaip filmas. Atėjusi į mašiną, vyrui pasakiau, kad reikia pasiimti daiktus ir važiuoti į ligoninę, nes jau gimdysiu. Jis nepatikėjo. Atsimenu, važiuojam namo ir abu burbam, tik neskubėti, dar reikia nupirkti to ir to, daiktai net nepradėti krauti. Gerai, kad draugė buvo davusi savo sąrašėli, ką reikia pasiimti, tai daiktus susidėjau greitai ir sąrašiuką vyrui įdaviau ką dar nupirkti. Į ligoninę nuvažiavom apie 13val, priėmime apžiūrėjo ir į gimdyklą. Tą dieną buvo likusi paskutinė laisva gimdykla. Po to ilgas laukimas. Nors gimdžiau net 5 savaitėmis anksčiau, dėmesio sulaukėm mažai. Per beveik 7val trukusį gimdymą apžiūrėjo tik vieną kartą ir vaikelio tonus klausė tik vieną kartą (neskaitant apžiūros priėmime). Pirmus sąrėmius jausti pradėjau apie 14 valandą. Žinojimas, kad stiprėjantis skausmas kažkada baigsis, suteikė stiprybės. Tas nusiteikimas padėjo iškentėti gimdymo skausmą ir nerėkti, juk suvokiau, kad nuo rėkimo lengviau ir greičiau niekas nevyks. Paskambinau savo mamai, nes kiekvieną vakarą pasiskambinam. Paskambinau jai dieną, bet nesakiau, kad jau gimdau. Nenorėjau, kad jaudintųsi dėl priešlaikinio gimdymo. Kaip visada mama paklausė, ar juda vaikelis. Atsakiau: juda, juda. Dar pagalvojau, o kad žinotum, mama, kaip juda. Pakalbėjom kaip niekur nieko. Jau vakare, apie 22val, kai paskambinau vėl mamai ir pasakiau: Labas, močiute.- ji iškart viską suprato. Ir taip susijaudino. Net norėjo važiuot į ligoninę, vos atkalbėjau, sakau jau naktis, mažoji reanimacinės palatoj, jos nepamatysi, ir be to niekas jau neįleis. Tai mama negalėjo pusę nakties užmigti iš susijaudinimo. Apie 19val pasakė, kad tuoj paklausys vaikelio tonus. Vyrui pasiūliau, kad kol klausys tonus, gali išeiti prasiblaškyt. Bet taip ir nesulaukėm, kol kas ateis. 20val keitėsi pamaina, aš nusprendžiau prigulti, nes visą laiką supausi ant kamuolio. Tik atsigulus, pajutau tokį spaudimą dubenyje, kas gimdė supras. Vyrui sakau pakviesk ką nors. Jis išeina į koridorių ir poste esančių sesučių paprašo, kad kas nors ateitų, nes kažkas vyksta (tikrai vyriškas prašymas ). Praėjo kelios minutės, niekas neateina. Aš jau panikuodama šaukiu, kad vyras kviestų ką nors. Jis vėl išeina į koridorių, poste esančių sesučių klausia ar ateis kas nors, ar ne? Jos nustebusios: O tai niekas neatėjo? Jau po antro prašymo į palatą labai greitai prigužėjo baltų chalatų. Gydytoja pažiūrėjo ir išgirdau "jau matosi vaiko galvutė". Ir prasidėjo daryk tą, to nedaryk, lyg anksčiau niekas negalėjo pasakyt ką ir kaip. Aistutė gimė 20.32val. Paguldė ant pilvo, uždengė kažkokiu paklotu, sutvarkė virkštelę, susuko šiltai į užklotą ir išnešė į reanimacinę palatą, vyrui, stovinčiam prie durų, dar parodė. Aš savo kūdikėlio taip ir nemačiau ką tik gimusio, kaip dabar juokauju, kitą dieną galėjo bet ką man parodyt, būčiau priėmus kaip savo, nes net nemačiau kaip mano vaikas atrodo. Po visko visi balti chalatai taip pat staigiai dingo, kaip ir atsirado. Truputį atsigavusi guliu ir viskas kaip per miglą, lyg viską iš šalies matyčiau, toks nerealus jausmas krūtinėj buvo, kūnas lyg nutirpęs. Negalėjau patikėti, kad jau turim kūdikėlį. Visą naktį negalėjau užmigti, labai laukiau ryto kada galėsiu pamatyti savo mažylę. Kai pirmą kartą pamačiau tą mažą pumpurėlį dideliais žandukais, norėjosi verkti. Pirmą kartą priglaudus prie krūtinės užliejo toks malonus jausmas, tiesiog palaima. Pati maitinau 11 mėnesių, bet kai nesusitarėm, kad mamytei kąsti negalima, nutraukiau maitinimą. Dabar mažasis pumpurėlis jau sveria ~15 kg ir yra 98 cm ūgio, su vis dar dideliais žandukais, kuriais visi labai stebisi. Kartais vis dar nesitiki, kad turiu vaikelį. Dar truko tų kelių savaičių, vis laukiau kol pilvukas bus didelis, norėjau nusifotografuoti prisiminimui. Deja... Viskas liko tik atminty. Vis dar pasiilgstu tų judesių pilvelyje... Štai ir papasakojau savo istoriją. --------------------------------------------------------------------------------

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:59

Liustige
Baimės akys
Prad?siu gal i� toli, bet viskas juk sueina ? k?dik?. Taigi, paskai?iavau ir nusprend�iau gimdyti pagal zodiak? - mergel?.Pasakyta- padaryta.Susila�inau su vyru, kad vaikas bus prad?tas i� pirmo karto.Jis nor?jo brend�io, a� - likerio.Taigi, po keli? savai?i? padariau test?. Valioooooo! A� i�lo�iau Keglevi?iaus likerio.Gerai su draug?m pa�vent?m.O ?ia ir Naujieji Metai... Po savaites pakilo temperat?ra ir �iaip visoki? moteri�k? problemy?i? atsirado... Taigi, teko mikliai skuosti v?lai vakare i VGM. O ten pri?mime stovi gydytojas,taip sakant, i� stuomens ir i� liemens. Ei , tik ne tai... nesileisiu gydytojo ap�i?rima....O �is vyri�kis toliau smaginasi pamat?s mano dideles ( deja, ne i� prigimties)akis. I�klausin?jo... A�, chameleoni�kai keisdama spalvas, i�pasakojau savo b?das.O jis sako:" Tai ko ?ia skundiesi? D�iaugtis reikia." Na, ?ia a� v?l puoliau mintyse ant keliu prie� Dievul?, pra�ydama, kad tik ne jis ap�i?r?t?. Pad?jo !!! ?ia ?plaukia gydytoja ir pakvie?ia ? kabinet?.Taigi, visa n?�tum? ji mane ir �efavo. O prie� gimdym? "pasiplov?" ? u�sien?. Taigi, likau "ant ledo" . Jos nustatyt? dien? susid?jau kraitel?, pasi?miau vyr? u� parank?s,pasida�iau,pasiskutau ir i�plaukiau i gimdykl?. Jau?iausi kaip dienos karalien?.Vyras filmuoja, a� pozuoju...Vienu �od�iu tikra foto sesija. ?plaukiam mes i Vilniaus gimdymo namus, o ten daktarai ne taip jau ir su�av?ti visu reginiu. Sako : " Ir ko taip anksti atva�iavot? Kai prasid?s s?r?miai, tai ir ateikit". K?gi, gri�om. Galvoju, gal ? kit? gimdykl? ,kai u�eis s?r?miai va�iuosiu? �iauriai g?da, kad taip apsijuokiau... Po keliu dien? prasid?jo nedideli s?r?miai.Taigi nuo ryto nieko nevalgiau, nes sako, gali supykinti per gimdym?. V?l i�sikvie?iau vyr? i� darbo.�i syk? jau be foto sesijos, bet kamer? nu?iupom.Atva�iuoju, o ten sako: " V?l per anksti'. " Taigi,- sakau- jau jau?iu s?r?mius"... . Paguld? ? kit? skyri?, ten pamatavo, ap�i?r?jo ir nusprend?, kad t?dien negimdysiu. Liep? pavalgyti, nes alkanom akis rijau sesu?i? vai�es. Sub?giojo vyras ? kin? restoran?, atnec. Sus?dom ligonin?j vienviet?j palatoj romanti�kos vakarien?s prie �vaki?. ?pus?jus puotai ,at?jo sesut? ir liep? dar nueiti pasitikrinti.Mes baig?m valgyti ir su�veln?jusiu �vilgsniu patraukiau ? kabinet?. Ap�i?r?j? , tuoj pat siun?ia ? gimdykl?. Mamyyyyyyteeeee! Tirtan?iom kojom sp?dinu per visas pasiruo�imo proced?ras. O ?ia su �ypsena veide ?�engia - kas? Ogi tas pats vyrukas i� stuomens ir i� liemens. Situacija stresin?,skausmai stipr?ja, jau tas pats, kas �i?r?s ? mano antr? gal? Pra�au nuskausminam?j? - neduoda, sako, kad visai gerai dar atrodau.O mano toks b?das - jei stresin? situacija, tai vis? laik? juokauju. Taigi prad�ioj nedav? nuskausminam?j?, nes gerai atrod�iau, o paskui, kad jau per v?lai pra�iau Taip prasikankinau 12 valand?. O per jas- pirma, atsikra?iau romanti�kos vakarien?s, po to - vyr? g?sdinau savo r?s?iu akmeniniu veidu. Vienu momentu pagavau save kalbant su Dievu apie puodus.Gerai, kad ir vyras ne?sitrauk? ? t? mano keistok? monolog?.Apsimet?, kad negird?jo Po to parei�kiau, kad man viskas nusibodo ir noriu eiti namo, nenoriu daugiau gimdyti ir , jei galima, atid?kime kitai dienai.Po keli? minu?i? vis d?l to teko gimdyti... Paskutinis stumimas ir toks palengv?jimo jausmas, kad viskas baig?si. A� pasakiau- baig?si? Ne, netiesa. Tada ?m? ir sustojo laikas.Sekund?s ?jo v?�lio �ingsniu ir su kiekviena vercsi i �ird? baim?. - KOD?L NER??????????kia? -Veeeeeeeeee ,veeeeeeeeeeeee, - pasigirdo s?nelio atsakas ( po to vyras sak?, kad tik kelias sekundes vaikiukas patyl?jo). O ?ia sesut? padeda �lapi? mac angel?l? ant kr?tin?s. -A?i? tau u� s?n?,- ku�da ? aus? vyras. Ir jau visai tas pats, kad matosi apnuogintos kr?tys, ne�var?s baltiniai.... Argi tai ne stebuklas?

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:21

Jurgutea

planuotas,labai lauktas ir sunkiai isgyvenes

Viskas prasidejo labai graziai.Su vyru nusprendem,kad norim vaikelio.Abu be galo mylim vaikus,tad musu sis troskimas buvo begalinis.Mums nerupejo kad man tik 20 metu ir esam nesusituoke,mums tai nebuvo kliutis ir vaikelis buvo planuotas.Kaisuzinojom kad as laukiuosi buvom be galo laimingi,nuojauta jau pirma diena sake kad gims berniukas,beje berniuko labiausiai ir norejom.Is kart po gydytojos nuvaziavom o knygyna ir nusipirkom vardyna ir jau ta pacia diena diena isrinkom vaikeliui varda.Nuopat pirmu dienu ruosem vaikeliui visus daiktus,pinigu negailejom,juk cia pirmagimis ir buvo nesvarbu kad mociutes sake kad isanksto ruostis negerai.Skaiciavom kiekviena dien iki gimimo,o ypac paskutinius menesius,net simtadieni atsventem.Taciau teko net tris kartus gulet ligoninej-pirma karta del gresiancio persileidimo,antra del gresiancio priesankstinio ir trecia pries gimdyma,nes vaikelis nenorejo ateit.Kadangi pagimdziau spali tai su dideliu pilvuku prasikankinauvasara per didziausius karscius,niekur iseit negalejau.Na atejo ta lauktoji ilgai diena,taciau vaikelisgimt dar nesiruose.Buvau labai nerving kad gimdymas neprasideda,labai jaudinausi kad viskas butu gerai.Kai pernesiojau savaite laiko tai pagulde i ligonine ir dar po triju dienu prasidejo gimdymas nakti.Kankinausi nakti 10 valandu,taciau buvom laimingi kad pagaliau turesim svo dziaugsmeli ant ranku.Vyras su manim buvo nuo pat pirmu saremiu,labai man padejo.Gimdymas buvo labai sklandus,be jokiu komplikaciju.N ir pagaliau sunelis buvo man ant ranku,asarojom is laimes,trodo buvom patys laimingiausi,is tos laimes beveik nejuciau kai man siuvo tris siules.Is pradziu buvo viskas gerai,gydytojai suneliui net dave 9 balus pagal agbar skale.Taciau...Taciau jau po valandos laiko ivyko kosmaras,sunus nustojo judeti,jauciau kazkas negerai.Vyras greit pakviete akusere ir kilo didelis samysis.Suneli istiko klinikine mirtis.Jis nekvepavo ir sirdele buvo sustojus.Buvo siaubinga,galvojau neisgyvensiu,taciau vyras nors ir su asarom akyse sake kad viskas bus gerai,ramino.As tada nieko negirdejau,niekas nerupejo,tik sunelis.Galvojau kad sitaip lauktas ir planuotas,jau nuo pat pirmu dienu ji pamilom mano pilvelyje,negalim jo prarast.Ji isveze i ita ligonine,o man raminamuju suleido,taciu negalejau nurimt.Maciau savo mazyli inkubatoriuje su daug laideliu ir slangeliu,buvo siaubinga,nepakeliama,dar dabar asaros rieda,visa gyvenima neoamirsiu to skausmo.Nemaciau jo 3 dienas kol manes nepagulde i ta pacia ligonine kur buvo jis,tada pasijauciau laiminga kad esu salia,o ir kviepuot pradejo pats,dar po keliu dienu ir is inkubatoriaus iseme.Po dvieju savaiciu jau buvom namie.Naktim buvo neramu.Vis ziuredavau ar jis kvepuoja.Meldziau dieva kad viskas butu gerai.Siaip ne taip isgyveno.Mama dabar sako kad sunkiai isgyvenes gyvens ilgai.Dar daug kartu reiks minti kelia i poliklinika pas ivairiausius specealistus.Na ir kas,svarbiausia kad gyvas ir pakalkas jam viskas gerai,yra be galo judrus ir nusisypso jau mums,greitai bus du menesiai.Mes labai laimingi ir dekingi gydytojam uz greita suregavima ir isgelbeta musu angelelio gyvybe.Didelis ACIU!

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:23

Vikt

Prasau, dar viena dienele!
Tai kaip ir visos as ir papasakosiu savo istorija, trumpai. O buvo taip...ejo paskutine 40 sav. o as kaip laukdama pirmagimio vis nezonojau koks tai jausmas, iskildavo daug klausimu kaip? kas? ir kada?. Neturejau as tu draugiu kurios man pripasakotu visokiu istoriju, tik atsivrciau internete ir ten tiek baisybiu prisiskaiciau, kad daugiau pagalvojau neneoresiu gimdyt, bet kai as optimiste tai galvoju ner cia ko imti i galva viskas su laiku. Taigi belaukiant savo mazosios, buvo sesijos pabaiga, atsimenu kad buvo sekmadienis lyg kazka ir pajutau, bet dat atsigulusi galvoju dar viena dienela labai prasau juk ryt man reiks dar darba apsiginti ir ka jus manot? Paklause mazoji, apsigyniau darba aisku pries tai nemazai isklausius kitu darbu, po to su draugem nuvarem i picerija atsvest sesijos pabaigos,prikirtom kaip uz tevyne ir namo. O namie staigmena, lyg ir skauskmai uzeina, bet kai as zalia vis galvoju jau ar ne jau, lyg ir geriau paliko. Na jau apie kokia 9 val vakaro uzejo skausmai galvoju vaziuot nevaziuot vandenys nenubega ka daryt,ai einu galvoju issimaudisiu bus geriau. Parejus is po duso vyrui sakau gal jau eik masinos paimti, sakau gal neisvarys nes nezinau ar cia jau ar ne jau . Nuvaziavom pas daktarus ir stai staigmena sako jums nebedaug laukti liko tuoj gimdysit, man akys ant kaktos . Viskas praejo sklandziai ir greitai, o va vandenis tai gavo nuleist taip ir nenubego .O drauges iki siol stebisi kaip taip daug picerijoj valgiau visa dien atsedejau ir dar gimdyt sugebejau pati. Tai kai paklausia ar gimdyciau, tai visad sakau, jei tik kiekvienas stebuklelis palauktu kiek prasau, tai kaip vista kaiusinius pereciau

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:50

Ina

Kaip labai bijojau Danieliukės atėjimo
Na pabandysiu ir aš papasakoti savo gimdymo istoriją. o gi buvo taip... Visas nėštumas buvo be galo sunkus, nuo pirmųjų savaičių teko gulėti ligoninėje, nes mano nenuorama sugalvojo dar kaip reikiant neįsikūrus pabėgti. Tad nuo šeštos savitės iki dvyliktos praleidau prižiūrima medikų. Toliau viskas lyg ir ėjosi gerai tik jau skausmai skausmeliai lydėjo visą laiką, tad ir mama, ir vyro mama tvirtino, kad iki galo tikrai neišvaikščiosiu, o mes su vyru vis tvirtinom, kad tikrai viskas bus gerai, jau tiek atkentėjom, tai tiesiog privalo viskas būt gerai. Na ką artėjo vis tas lemtingasis vasario mėnuo, mano baimė vis augo ne dienom o valandom, vien nuo minties apie gimdymą silpna darydavosi, bet laikas deja nestovėjo vietoje Kasdien vis paskaitydavau kaip kitos nėštukės imasi visokių veiksmų, kad tik pagreitintų susitikimą su savo mažyliais, o man būdavo gėda ir prisipažinti, kad aš beprotiškai bijau gimdymo, tik, kad jis artėja neleisdavo pamiršti tie vadinamieji paruošiamieji sąrėmiai ir visokie tepliojimai, kurie tęsėsi daugiau nei mėnesį. Tad į pabaigą jau taip buvau pripratus prie tų skausmų, kad vis sakydavau, kad jaučiu kai prasidės gimdymas, net nesuprasiu kas tai, gal tai eilinis sąrėmių antplūdis. Štai ir atėjo paskutinė diena, tą dieną turėjau apsilankyti pas savo gydytoją, kuri buvo visai rami, nes pagal jos paskaičiavimus turėjau gimdyti keliomis dienomis vėliau, nei kad aš pati buvau apskaičiavusi. Tad iš pačio ryto nuvažiavom su vyru pas ją, apžiūrai. Kai pradėjo tikrinti ant kėdės, žiūriu gydytojos akys tik išsipūtė iš nuostabos, ir ji seselei sako: -Žinai jau ji tikrai iki 18dienos nedatemps, (nes pagal gydytojos skaičiavimus trėjau gimdyti vasario 18) jau dabar atsidarymas 4cm Man iš baimės širdis atrodė sustojo. Tad išrašė ji man siuntimą važiuoti į skyrių, bet kadangi buvo šventinės dienos, tai aš dar perklausiau ar iškart važiuoti ar galiu dar palaukti ir dar atsimenu paklasiau, kas kiek laiko turi kartotis sąrėmiai, kad jau turėčiau važiuoti, o jos atsakymas buvo, kad bent jau kas pusvalandį. Aš mintyse mirdama pagalvojau, kad jau man antra para kas septynios minutės užeidinėja, bet aišku kvaiša nieko nepasakiau nei jai , nei vyrui. Baimė buvo stipresnė už viską Kažkaip pasąmonėje man nėštumas jau buvo užsifiksavęs, kaip kokia liga, ogimdymas, kaip psveikimas, kurio aš beprotiškai bijojau. Grįžom namo, vyras vis klausinėjo ar tikrai dar nereikia į ligoninę, nes jam reikėjo dar važiuoti į darbą, o aš aišku didvyrę vaidindama sakiau, kd ne. Likus viena vis gulinėjau ir sekiau laikrodį, kuris negailestingai vis trumpino laiką. Kažkuriuo momentu net pavyko užmigti, atsikėlus jaučiausi, kaip niekada gerai, buvo praėję visi skausmai, net menkiausio maudimo nesijautė. Vakare daratvažiavo mama, ėmiau aš ją tardyti, koks turi būti tas skausmas, kai prasideda gimdymas, iš visokių pasakojimų buvau įsitikinus, kad pirma turi nubėgti vandenys. Mamytė pažiūrėjus į mano pilvuką pasakė, kad jau tikrai tuoj gimdysiu, nes jis buvo nusileidęs žemyn. Atėjo naktis, atsiguliau miegoti nejausdama nieko, apie 2val nakties pradėjo be galo graužti rėmuo, atsikėliau atsigerti ir vėl užmigau, 4val nakties pabudau nuo stipraus pilvo sukimo, atrodė labai noriu į WC nuėjau, tik spėjau atsigulti ir vėl tas pats, taip vis kėliausi 4 kartus, kol supratau kas vyksta bet jau kai supratau, tai iš skausmo ropojau keturiom po grindis ir vis nepajėgiau atsistoti ir nueiti iki miegamojo pažadinti vyrą. Šiaip ne taip pavyko. Tada buvo 6val ryto. Vyras staigaiiaatsikėlė apsirengė, oaš kaip kokia beprotė raitydamasi iš skausmo vis bandžiau išsivalyti dantis Tad vyrui vos ne per prievartą teko mane ištempti iš vonios. Nuvažiavom į ligoninę, kuri gal 100 metrų nuo mūsų namų, ova ten tai mintyse prakeikiau visą sistemą, nes teko dar supildyti krūvą popierių, nesvarbu, kad viskas buvo nėščiosios kortelėj surašyta. Skyriuje apžiūrėjus gydytoja psakė, kad atsidarymas 5cm ir išėjo, po gero pusvalandžio grįžo ir nuvedė į gimdyklą. Ten pajungė aparatą tonam rašyti ir paliko mudu su vyru vienus. Aš gulėjau inkšdama iš skausmo ir vis žiūrėjau į laikrodį prieš save. Tik staiga užėjus eilinei skausmo bangai pasigirdo pokštelėjimas, lyg kas iššautų šampaną ir pajutau, kad po antklode pasidarė šlapia, mano akys tik išsipūtė iš išgasčio, vyras puolė klausinėti kas atsitiko ir ar kviesti gydytoją,aš palinkčiojau galva. Tuoj atėjo kuo ramiausiai nusiteikus gydytoja, ji sau ramiai atkėlė antklodę ir sako nu parodykit kie čia kas pasikeitė, o aš pamačiau tada tik kaip staigiai pasikeitė jos veidas, vyras puolė klausinėt kas yra, o ji pradėjo šaukti, kad viskas jau gimdo, jau plaukučiai galvytės matosi, ir kad greitai ruoštų stalą, o man ėmė šaukti, kad tik nestumčiau ir kvėpuočiau. Stengiausi iš visų jėgų, bet buvo be galo sunku nestumti,atrodė stumsiu ir palengvės, akyse temo, galvojau dar minutė ir nualpsiu, bet po kelių skausmo ir karščio bangų pajutau, kaip kažkas šlapias šleptelėjo man ant pilvo ir pilvas įdubo,akyse pasirodė ašaros ir viskas viskas užsimiršo. Už lango tekėjo saulė,buvo 7val ryto, aušo graži saulėta vasario 16osios diena, visur plevėsavo vėliavos ir tą nuostabų rytą pasaulį išvydo, mano taip išsvajotas ir su baime lauktas stebuklas, kuris nuo pirmos akimirkos gavo varduką Danielė...

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:11

Euguteee

Gyvenimo dovanos.Nikolytės atsiradimas
Sveiki,po kol miega ma�iuk?,para�ysiu savo n?�tumo ir gimdymo istorij?.I� karto atsipra�au d?l klaid?. Kas gal?jo pagalvoti,kad per metus tiek gali daug visko atsitikti,ir kaip sakoma neplanuok,bus taip,kaip turi b?ti.2006 - ieji metai buvo labai sunkus ir skausmingi.I� prad�iu mano liga,kuria jau sergu 5 metus,nepiktybin? hol?staz?(kepenu liga),v?l pasako daktarai,jokiu gimdymu nors 2 metus,o liga kartojasi 3 kartus per metus,galvoju,taip niekada ir nepagimdysiu,nors �eip ir nebuvo planuose kokius dar 5 metus tur?t vaiku,tai su draugu(dabar jau vyr?) ir nepergyvenome.Po ligos,staigi ir greita,t??io mirtis.Jis man buvo viskas,mano mylimas t?velis,patar?jas,taip nor?jau,kad vestu man? prie altoriaus,pamatytu,savo anukus. Bet.....kai jis mir? a� galvojau nei�gyvensiu,tai atsitiko gegucs m?nes?,buvo labai sunku,tik galvojau,kad v?l nesikartotu mano liga,o tai ir mam? palaiduosiu.Draugas ir visi pa�ystami guod? mus,sak?,kad prasminga jo mirtis,kad t?tis vis? tavo lig? pa?m? sau,kad tu gal?tum gyvent.Ir kaip sako:"vienas �mogus i�eina,o kitas ateina". T? vasara,pasipir�o draugas,mes su juo jau draugavom 6 metus,ir jau buvo pats laikas susituokt,rugpjuti nuva�iavom prie j?ros,kad gal??iau atsigaut ir pails?t.Gry�om i� j?ros ir kuo skubiau nul?k?m i rotuc,paduot pra�ymus tuoktis.Ir �e tau,u�daryta,pirmadieniais nedirba,kaip lyg koks �enklas.Kit? dien? nuva�iavom,u�blokavo ma�in?,o pinigu turim tik parei�kimams paduot,�eip ne taip atblokavo mums ratus,nes a� jau prad?jau verkti,galvoju,tikrai,kad trukdo mums ka�kas.Ateinam pasakyt datos i rotuc,nor?jom tuoktis 2007 07 07,bet ir v?l visas laikas t? dien? u�imtas,teko pra�yt kit? dat?,tai u�siracm 2007 07 21.Kaip mes d�iaug?m?s,planavom jau tas vestuves,gyvenom tom nuotaikom.Taip nor?jom vestuvi? vasar?,ir dar plius vestuv?s ne i� pareigos,o i� meil?s,jug tiek pradraugavom,nor?jom ?rodyt,kad ir taip b?na.Mano draugo t?vai buvo prie� man?,tai jiems pranecm v?liau,spalio prad�ioj.At?jom ir pasak?m,kad vestuv?s bus kit? vasar?.Jie pasveikino,nebuvo jiems kur d?tis:) .....Ir �tai......Sakau vien? diena savi�kiui,n?ra m?nesini?,jis sako:"nieko baisaus,taip b?davo,pas tave jug nereguliarios",nu jo pagalvoju,ir net neimu ? galv?.Sakau savi�kiui v?l,lyg krutin? padid?jo ir pilvas k?�koks keistas,jis sako:"tai krutin? padid?jo,prie� m?nesin?s,o d?l pilvo nei�sigalvok',na taip ir vaiks?iojau,po kol,d?stytoja universitete,nepasak?:"Eugenija ar tu ne n?cia?",sakau,ne�inau,lyg ne,o ji sako:"pamatysi n?cia tu,a� matau",taip ir iki �iol nesuprantu kaip ji pamat?.Ateinu namo,nupirkau testa,pasakiau savi�kiui,kit? dien? pasidarau,ir teste para�yta:"kai ?merksit,palaukit kelias minutes ir �iur?kit" ir ka jus manot,net laukt nereik?jo. A� ? a�aras,skambinu draugui sakau,a� n?cia,jis taip ramei sako:"neverk,susitiksim,pakalb?sim",vis? dien? kaip nesava,k? daryt galvoju,ir taip gera viduje,kad manyja ka�kas gyvena ir staiga atsimenu �od�ius:"vienas �mogus i�eina,o kitas ateina,mirusio �mogaus siela,gali persikunit ? ateinanti",a� �eis dalykais tikiu.Bet kita vertus,vestuv?s,k? su jomis daryt,ir i� vis ka daryt,k? �mon?s pagalvos.Jug vis? gyvenim? sakiau,kad i� pareigos nenoriu vestuviu.Nors draugai ir visi �inojo,kad jau 6 metus kartu,bet vistiek.Ir tos lauktos vestuv?s...ir mano liga,kur man sak? negimdyt 2 metus,o buvo pra?ja, tik daugiau negu puse metu....Susitikom su draugu,nu?jom su�inot,kiek savai?iu n?�tumas,ar galima nutraukt,tai,kaip dabar nebutu g?da,tokios mintys buvo,ir vos nepri?jom iki veiksmo.Su�inojom,kad n?�tumas 6 savait?s,prad?jom ie�kot,kur gal?tu padaryt i�siurbim?,verkiu,visur atsako,kad reiks laukt m?nesio,? mokam?,n?ra tokiu pinigu,kur daro nelegaliai,u� ma�esn? sum?,nenoriu eit,paskui dar nepastosiu.O prie� akys,ka tik padaryta ehoskopo nuotraukyt?,ir negaliu tam ry�tis,verkiu kruvinom a�arom.Pagaliau radom viet?,kur padarys i�valym?,bet tik penktadieni,o tada buvo tre?iadienis,ir a?iu dievui......At?jom namo,negaliu nusiramint,prad?jom svarstyt su draugu pasilikti vaikiuka...Draugas sako:"kod?l turim daryt i�valym?,man 24,tau 23 metai,draugaujam 6 metus,nebadaujam,gyvent turim kur,kokia prie�astis atsisakyt vaiko?",sakau jokios,tik vestuv?s kaip jug gimdysiu bir�elio m?nes?,o vestuv?s liepos 21.Jis sako"darysim vestuves,kai pagimdysi",dabar net juokas ima i� tu �od�iu.Pasak?m mano mamai,ji labai apsid�iaug?,nes tai visiems buvo didel? laim?,ir baim? kartu,ar d?l savo ligos i�ne�iosiu vaikiuk?. Kit? diena jau v?l nueinam pas mani�kio t?vus ir sakom jau kit? naujiena,kad a� laukiuosi,jiems �okas,bet.....Sakom v?stuv?s vistiek bus vasar?,kaip prad?jo vis? �eima isterikuot(ne�inau net kok? �od? pritaikyt),kad vaikas turi gimti santuokoje.Na mes taip ir padar?m,v?stuv?s ?vyko sausio 27 dien?,buvo labai gra�us oras,ir a?iu dievui,kad ne vasar? pasiliko vestuves,nes dabar jau man nieko nesinori. Taip a� ir vaikciojau n?cia,n?�tumas buvo labai gra�us,nei a� daug svorio priaugau,atrod�iau visada gra�ei,nei i�berta buvau,o svarbiausia,kad jokiu po�ymiu mano ligos....A� nuo�ird�iai tikiu,kad tai mano mirusio t?velio d?ka,jis pa?m? i� man?s mano liga,tam,kad gal??iau paleist ? pasaul? nauj? gyvyb?.Tik paskutin?m savait?m 38 tiksliai,man prasid?jo n?�tumo hol?staz?,reik?jo skatint,bet ir v?l neprireik?,tik a� atsiguliau ? ligonin?,kai gimdymas savaime prasid?jo ir 2007 bir�elio 14 gim? ? pasaul? dukryt? Nikol?,ilgai laukta ir brandinta.Ir mano dukryt? sujung? vis? m?s? didel? �eimyn?,mano vyro ir m?s?.Kai visi myli mano mergai?,kaip mes visi gra�ei bendraujam,kaip manimi visi rupinasi.A?iu jai,ir ai�kui tau - t?veli.nes be tav?s,be tavo pasiaukojimo neb?t? tokios laim?s ir d�iaugsmo.Neb?t? �itokio - angel?lio.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
 



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
Map
 
 


 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą